Главная » Статьи » Paslaptingos/mistinės būtybės

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Žmonės paukščiai: sparnuotųjų rasė

Kategorija: Paslaptingos/mistinės būtybės» Žymos: Žmogus drugys, Žmonės paukščiai, Meksikos raganos, Primorės skrajūnas
Ar gali būti, kad mes, žmonės, per amžius gyvenome greta sparnuotų būtybių – ir tebegyvename nė neįtardami apie tai? Svajonės apie skrydį nuo neatmenamų laikų audrino žmonijos vaizduotę. Ko tik per tą laiką neišbandėme: magiją, okultizmą, mechaniką – kad tik svajonė apie sparnus taptų tikrove. Didžiausi nutrūktgalviai už tą trumpą laisvo kritimo akimirką net sumokėjo gyvybe – iš tikrųjų, ne tik garsiajame graikų mite apie Dedalą ir Ikarą. Ir jeigu prisimintume visus senuosius padavimus bei legendas, galbūt suprastume, kas mus stūmė ton beprotybėn. Esmė tai, kad mitų apie sparnuotąsias būtybes turi visos planetos tautos. Skiriasi nebent jų pavidalas, dar sparnų forma – ji paprastai priklauso nuo konkrečios tautos religinių orientyrų. Bet kaip gimė tokios panašios legendos apie angelus ir demonus bei kitus padarus, kartais vaikštančius tarp žmonių? Gal jas pakurstė netikėti ir nepaaiškinami susitikimai, ne kartą užfiksuoti per ilgą žmonijos istoriją?

Žmogus drugys

Šią istoriją išgarsino Holivudas, tačiau kino kūrėjai jos tikrai neišsigalvojo – anaiptol. Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje visos Jungtinių Valstijų žiniasklaidos dėmesį buvo prikaustęs nedidelis miestelis Virdžinijos valstijoje. Point Plezanto gyventojai ir vietos policijos pareigūnai negalėjo atsiginti nacionalinių laikraščių korespondentų. Žurnalistai it apsėsti landžiojo visur: beldėsi į žmonių namus interviu, šukavo apylinkes, naktimis budėjo į Point Plezantą vedančiame 62-ajame greitkelyje… Ir viskas dėl vieno įvykio, ilgam sujaukusio ramų Amerikos provincijos miestelio gyvenimą: Point Plezante apsireiškė sparnuotas žmogus. Vėlų vakarą 1966 metų lapkričio viduryje jau minėtu greitkeliu miesto link lėkė mašina. Ja važiavo dvi jaunos sutuoktinių poros – Rodžeris ir Linda Skarberiai bei Stivas ir Merė Maletai. Kai automobilis suko pro seną amunicijos gamyklą, staiga kelio tolumoje, dar žibintų neapšviestoje tamsoje plykstelėjo du raudoni taškai. Kai mašina privažiavo arčiau, jos skleidžiamoje blyškioje šviesoje išryškėjo dvimetrinė žmogaus figūra. Būtybė tiesiog stovėjo pačiame greitkelio viduryje tvirtai įsispyrusi į asfaltą kojomis ir… lengvai plevendama milžiniško dydžio sparnais. Jos veide degė raudonos akys. Padaras visiškai neturėjo kaklo – jo galva, atrodė, buvo suaugusi su kūnu be jokio matomo sujungimo. Keliautojai sumažino automobilio greitį ir su tylia nuostaba įsistebeilijo į sparnuotą žmogų. Bet staiga tas pratisai suriko ir išsklaidė stuporą, į kurį buvo panirę liudininkai. Prie vairo sėdėjęs Rodžeris Skarberis nuspaudė greičio pedalą ir, dėl šoko nepagalvojęs apie riziką įlėkti į pakelės griovį, plačiu lankstu apvažiavo ant kelio stypsančią žmogystą bei nudūmė tolyn. Bet dar spėjo pamatyti, kaip tą pačią akimirką sparnuota figūra pakilo nuo žemės ir šovė vertikaliai aukštyn, į naktinį dangų. Toliau viskas buvo it siaubo filme: mašina lėkė greitkeliu 160 km/val. greičiu, o paskui ją skrido paslaptinga sparnuota pabaisa, skleidžianti kraują stingdančius klyksmus. Persekiojimas baigėsi tik ties Point Plezanto miestelio riba – manyta, kad ryškios šviesos ir triukšmas nubaidė monstrą. Apie tai, kas nutiko, poros pasipasakojo artimiausioje policijos nuovadoje. Į rajoną, kuriame įvyko incidentas, buvo pasiųstas budinčių pareigūnų ekipažas, tačiau jokio sparnuoto gyvio pėdsakų neaptiko. Pagal liudininkų pasakojimus buvo nupieštas būtybės fotorobotas. Kadangi jo sparnai, kaip paaiškėjo, buvo panašesni į peteliškės nei paukščio, Point Plezanto pabaisa gavo Žmogaus drugio pravardę. Praėjo visai nedaug laiko po sutuoktinių Skarberių ir jų draugų nuotykio (tiek, kad apie juos sužinotų visas nedidelis miestukas) ir vietos policiją užgriuvo pranešimai apie ankstesnius susidūrimus su Žmogumi drugiu. Paaiškėjo, jog sparnuotą būtybę apylinkėse yra matę mažiausiai 100 žmonių. Ir dauguma susitikimų įvykdavo būtent prie 62-ojo greitkelio. Šiurpiausia, kad skirtingų liudininkų pateikti Žmogaus drugio apibūdinimai visiškai sutapo. Taigi Point Plezanto policijai beliko guostis, kad jokios tiesioginės žalos vietos gyventojams būtybė nepadarė – tik savo išvaizda ir riksmais išgąsdino kelis žmones iki alpulio ar nervų priepuolio. Bet paskui Point Plezantą užgriuvo tikra tragedija, nusinešusi 46 gyvybes. 1967 metų gruodžio 15 dieną sugriuvo didžiulis automobilinis tiltas per Ohajo upę, jungęs Point Plezantą su kitame krante esančiu Galipolio miestu. Ir nors oficialus tyrimas nustatė, kad Sidabrinis tiltas sugriuvo dėl pakabos defekto, buvo užtektinai liudininkų, tvirtinusių, jog prieš pat tragediją matė ant tilto Žmogų drugį. Kad ir kaip ten būtų, po šios nelaimės padaro su vabzdžio sparnais niekas Point Plezanto apylinkėse nebematė. Užtat jis periodiškai ėmė rodytis kitose Jungtinių Valstijų vietovėse: Ilinojuje, Ohajuje, Teksase… Žmogų drugį matė net Niujorke – kaip 1980 metų rugsėjo 12 dieną paskelbė laikraštis „The New York Times", daug solidžių žmonių stebėjo jį skriejantį Naujojo Džersio link. Padaras manevravo gal 30 m aukštyje tarsi puikuodamasis savo sparnais. Liudininkai prisiekinėjo, jog tai tikrai negalėjo būti paukštis – tik sparnuotas žmogus. Dar, mačiusiųjų tvirtinimu, jo veido išraiška buvo atšiauri, netgi žiauri, figūra – visa juoda, taigi labai gerai matoma giedro dangaus fone. Verslūs amerikiečiai nepraleido progos pasinaudoti šiuo „X failu" apie sparnuotą žmogų. Žurnalistas, scenaristas ir ufologas Džonas Kilis pagal liudininkų parodymus parašė knygą „Žmogaus drugio pranašystės", kuri 2002-aisiais buvo itin sėkmingai ekranizuota. Tais pačiais metais Point Plezante įvyko pirmasis Žmogaus drugio festivalis, tapęs kasmečiu, miestelio centre atsirado natūralaus dydžio padaro statula. Pagaliau 2005-aisiais Point Plezante duris atvėrė sparnuoto žmogaus muziejus, o jame – tyrimų centras, kurio misija buvo išsiaiškinti tokios anomalios būtybės pasirodymo priežastis. Deja, nei tyrinėtojai mėgėjai, nei jokie moksliniai centrai lig šiol neatsakė į klausimą, kas galėtų būti Žmogus drugys ir kodėl jis pasirodo žmonėms.

 Primorės skrajūnas

Neįtikėtina, bet kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuo Šiaurės Amerikos žemyno – Rusijos Primorės krašte – irgi gyvena būtybė, panaši į Žmogų drugį. Vietos gyventojai vadina jį įvairiai: skraidančiu žmogumi, velniu, kalnų skrajūnu… Ir kiekvienas iš jų padarytų bet ką, kad tik su šiuo padaru niekada nesusitiktų. Apie tai, kad Primorėje, mistinio Pidano – dabar Livadijos kalno apylinkėse, gyvena sparnuotas žmogus, pasauliui pirmąkart papasakojo žinomas rusų keliautojas, etnografas ir rašytojas Vladimiras Arsenjevas (1872–1930). Pats jis su būtybe buvo susidūręs per vieną ekspedicijų į tuos kraštus. O paskui savo knygoje „Sichote Alinio kalnuose" parašė štai ką: „Ant tako išvydau lokio pėdsaką, keistai panašų į žmogaus. Alpa pastatė šerius ir pradėjo urgzti, ir tuomet kažkas staiga metėsi į šalį laužydamas krūmus. Tačiau žvėris nepabėgo – jis sustojo netoliese ir sustingo laukdamas. Taip mes prastovėjome kelias minutes. Galiausiai aš neištvėriau ir apsigręžiau ketindamas atsitraukti. Alpa stipriai prisispaudė man prie kojų… Tada nutiko tai, ko visiškai nesitikėjau. Aš išgirdau sparnų plastenimą. Iš rūko išniro kažkokia didelė tamsi masė ir nuskrido virš upės. Po akimirkos ji pradingo tirštuose rūko kamuoliuose, kylančiuose vis aukščiau nuo žemės. Šuo buvo akivaizdžiai persigandęs ir visą laiką spaudėsi prie mano kojų… Po vakarienės apie tai, ką mačiau taigoje, papasakojau udegėjams. Jie puolė labai gyvai pasakoti, kad čionykštėse vietose gyvena žmogus, galintis skrieti oru. Medžiokliai dažnai mato jo pėdsakus, kurie netikėtai atsiranda ant žemės ir taip pat netikėtai pradingsta, kas įmanoma tik tuo atveju, jeigu žmogus nusileidžia ant žemės iš oro ir paskui vėl pakyla aukštyn. Udėgėjai bandė jį pasekti, bet jis kas kartą išgąsdindavo žmones triukšmu ir riksmais – tiksliai tokiais, kokius aš girdėjau šiandien." Žinomas net atvejis, kai sparnuotoji būtybė užpuolė gurguolę su maisto produktais. Tai įvyko 1944 metais. Į vieną Jekaterinovkos kaimo apylinkėse esančių ūkių darbų buvo pasiųsti keli kareiviai. Kartą dviem iš jų per saulėlydį grįžtant iš kaimo su produktais sutemų tylą perskrodė širdį stingdantis riksmas ir tamsėjančio dangaus fone išryškėjo žmogaus su sparnais siluetas. Jis žaibiškai artėjo prie apstulbusių kareivių. Kadangi vyrai buvo neginkluoti, jiems teko gelbėtis bėgant – gurguolę su produktais jie paliko likimo valiai. Pas draugus kariai grįžo mirtinai išblyškę ir sunkiai pratariantys bent žodį. Jie dar ilgai negalėjo normaliai papasakoti, kas jiems nutiko ir kur pradingo taip laukiama provizija. Taigi tik kitą dieną ginkluoti savanoriai išėjo į gurguolės paieškas. Vietą, kurioje jų draugai susidūrė su sparnuotu žmogumi, jie surado be didelio vargo. Ten buvo ir vežimas – apverstas, su išdorotais provizijos krepšiais bei maišais. Vietos gyventojai, kurių kartų kartos verčiasi medžiokle, gali papasakoti dar daugiau tokių istorijų. Anot jų, mėgstamiausias Primorės skrajūno užsiėmimas – gąsdinti vienišus medžiotojus. O susidūrę su šia būtybe net ir užsigrūdinę taigos gyventojai akimirksniu pamiršta rankose laikantys šautuvą ir puola į nepaaiškinamą paniką. Taip nutiko vienam vietos medžiotojui Kurencovui, kartą pasilikusiam nakvoti taigoje. Vakaras buvo nieko neišsiskiriantis, smagiai liepsnojo laužas, ant kurio medžiotojas išsivirė arbatos… Tačiau vidury nakties žmogelis staiga nubudo nuo keisto nerimo jausmo. Kurencovas apsidairė: į aplinkinius medžius, smilkstančias anglis laužavietėje – viskas atrodė normaliai, išskyrus tylą. Ji buvo nenatūrali. Vyras dėl viso pikto prisitraukė arčiau šautuvą ir atsistojo visu ūgiu. Ir kaip tik tą akimirką jį apkurtino veriantis riksmas. Patyrusį medžiotoją apėmė paniška baimė: jis pasileido bėgti, kur akys mato, o riksmas, sklindantis kažkur iš aukštai, sekė iš paskos. Tačiau tamsiame miške toli nenubėgsi: Kurencovas galiausiai užkliuvo už medžio šaknies ar kelmo ir pargriuvo kniūbsčias. O kai atsivertė ant nugaros, išvydo virš savęs ore kybantį sparnuoto žmogaus siluetą. Kažkoks stebuklas padėjo medžiotojui susivokti pasiristi po nuvirtusio medžio kamienu ir ten sulaukti ryto. Tik kai jau buvo visiškai šviesu, Kurencovas ryžosi iššliaužti iš savo slėptuvės, grįžti į stovyklą ir susirinkti daiktus. Daugiau jis niekada medžiodamas nebeužsukdavo į tas vietas. Dar vienas medžiotojas – išlikusi irgi tik jo pavardė – Averjanovas – po taigą klaidžiojo su savo šunimi. Staiga gyvūnas sustojo ir ėmė kažko klausytis. Ir tikrai: neprabėgo nė akimirka, ir kažkur iš tolių atskriejo veriantis klyksmas. Dresuotas medžioklinis šuo sunerimęs ėmė blaškytis – triukšmo šaltinis nenumaldomai artėjo prie jo šeimininko. Galiausiai neišlaikęs skalikas inkšdamas metėsi į miško tankmę. Apimtas panikos, Averjanovas irgi leidosi į kojas. Medžiotojui nebuvo jokių abejonių, kad būtybė persekioja būtent jį – persekioja kaip grobį. Paskutinę akimirką jis suspėjo nušokti nuo skardžio. Tik, pasakojo, pajutęs, kaip švarką ant nugaros užkabino kažkas aštraus. Averjanovas ir pats paskui neprisiminė, kiek laiko pragulėjo griovos dugne: ant nugaros, paruošęs šautuvą ir akylai stebėdamas dangų. Tačiau skrajūnas nebepasirodė. Namo medžiotojas grįžo visiškai žila galva. Jo ištikimas šuo parbėgo dar po dviejų dienų. Livadijos, arba, kaip jis seniau buvo vadinamas, Pidano, kalnas stūkso už 75 km nuo Vladivostoko. 1 332 km aukščio viršukalnė priklauso Sichote Alinio kalnų sistemai ir vietos gyventojų folklore yra apipinta legendų: skraidantis žmogus anaiptol nėra vienintelė šios viršukalnės paslaptis. Kalbama, kad kalno gilumoje yra akmeninis labirintas, kuriame palaidotas dievas. O tenykštė garsenybė – Velnio pirštu pramintas megalitas – yra viena iš Pidano apsaugos sistemos, saugančios uždraustąjį kalną nuo paprastų mirtingųjų, dalių. Anksčiau ant viršukalnės buvo 27 tokie akmenys. Pajutę artėjančius nepageidaujamus svečius, jie imdavo švytėti tamsoje ir skleisdavo garsus. Nėra jokių abejonių, kad Pidano kalnas ilgą laiką buvo laikomas šventa vieta – ant jo šlaitų nuolat aptinkami dolmenai ir pagoniškų altorių vietos. Mūsų dienomis viršukalnė tapusi įvairiausio plauko avantiūristų ir mokslininkų traukos vieta. 1994 metais ieškoti skraidančio žmogaus čia buvo atvykusi amerikiečių filmavimo grupė. Ir jiems, teigiama, pavyko užfiksuoti būtybę vaizdo juostoje. Bet dokumentinis filmas apie tai buvo parodytas tik JAV. Pastaraisiais metais į neįprasto gyvio gyvenamąsias vietas mėgėjiškos ir profesionalios ekspedicijos užsuka vis dažniau. Atskleisti paslaptį maga entuziastams iš Rusijos, Amerikos, Kinijos, Japonijos, kitų šalių. Skeptikai gūžčioja pečiais įsitikinę, jog skraidantis žmogus – tai viso labo milžiniško dydžio jūrinis erelis arba peraugęs apuokas. O tie, kas bent kartą buvo susidūrę su Primorės skrajūnu, tik purto galvą išgirdę tokius samprotavimus.

 Meksikos raganos

Giliai tikinčioje katalikiškojoje Meksikoje taip pat gyvuoja savotiškas mitologinis skraidančių žmonių kultas, tačiau tikrai anaiptol ne angelų. Ir, skirtingai nei kituose pasaulio kampeliuose, sparnuotieji humanoidai čia jau yra nusinešę ne vieną gyvybę. Užpuolimų liudininkai tas būtybes vadina raganomis arba demonais – ispaniškai „brucha", ir mano juos esant priešiškai nusiteikusius prieš žmones bei ieškančius, kaip jiems pakenkti. Baigiantis 1967-ųjų vasarai toks sparnuotas svečias užsuko į vieną automobilių stovėjimo aikštelių greitkelyje į Mechiką. Tą naktį aikštelės sargas Chosė Padrinas išgirdo keistus gergždžiančius garsus, sklindančius nuo cisternos su degalais. Vyras nusprendė, kad kažkas iš vietos gyventojų susigundė nugvelbti kibirą kitą benzino, todėl, pasiėmęs seną šautuvą, išėjo į lauką tvarkos daryti. Bet vos pasukęs už savo budelės kampo sargas kone nenualpo iš baimės: tiesiai į jį spoksojo dvikojė sparnuota pabaisa. Gerų poros metrų ūgio būtybės sparnai buvo platūs, aštrūs kojų nagai čia susigniauždavo, čia vėl atsileisdavo braižydami kažkokią geležį, veidas su ryškiai raudonomis akimis buvo perkreiptas įniršio. Kai pabaisa žengė į priekį, nubudęs savisaugos instinktas pažadino Chosė iš stingulio. Sargas žaibiškai nėrė atgal į savo budelę ir įsispraudė į patį nuošaliausią kampą. Dar kurį laiką vyras girdėjo girgždesį, o paskui – kaip visai šalia pastato suplasteno milžiniški sparnai. Sulaukęs aušros, Chosė labai atsargiai išlindo iš savo slėptuvės ir daugiau niekada į darbą aikštelėje nebegrįžo. 1984 metais du turistai kopė į garsų Meksikoje Siera de la Silos kalną. Pakeliui jie pastebėjo išlakų medį, kurio kamieno viena pusė buvo raudona nuo žemyn tekančio kraujo. O gerai įsižiūrėję išvydo milžiniško šerno skerdeną, kybančią aukštai ant storų medžio šakų. Atrodė, kad kažkoks plėšrūnas užtempė savo grobį į medį, kad galėtų netrukdomas pasimėgauti pietumis. Buvo tik viena problema: Meksikoje negyvena plėšrūnas, turintis tiek jėgos. Taigi turistai paskubėjo dingti iš tų apylinkių. O štai kita nuotykių ieškotojų grupė, 1991 metais keliavusi per laukinę selvą, aptiko šį tą šiurpesnio nei skerdena. Tiesą sakant, jų radinys įtartinai priminė kadrus iš visiems puikiai žinomo fantastinio siaubo filmo „Grobuonis". Iš pradžių jie pamatė po medžiu besimėtantį šautuvą – užtaisytą, tačiau su nuleistu saugikliu. Greta gulėjo gertuvė ir maišas daiktams. Kiek toliau paėjėję selvos taku keliautojai rado dar ir didelį medžioklinį peilį. Tada kažkuris jų atsitiktinai pakėlė akis į medžių viršūnes ir… išvydo šakose beveik sudūlėjusį kūną. Palaikai buvo tokiame aukštyje ir tokioje pozoje, kad atrodė, jog nelaimėlis nukrito ar buvo numestas iš labai didelio aukščio. Tačiau grupės vedlys – vietos gyventojas, nuo mažens žinojęs legendas apie sparnuotus demonus, – turėjo kitą versiją. Jo nuomone, vyras prisėdo po medžiu poilsio: pasidėjo greta šautuvą, kuprinę, išsitraukė gertuvę… Ir tada jį iš už nugaros užpuolė nežinomas padaras – čiupo aštriais nagais ir ėmė kelti į orą. Tačiau jo grobis nebuvo eilinis kaimietis ir gerokai pakovojo už savo gyvybę, net spėjo išsitraukti peilį. Tikėtina, jog sužeistas demonas tiesiog paleido auką. Deja, aukštis jau buvo per didelis, kad vyras išgyventų kritimą… 2004 metų sausio viduryje skraidanti būtybė nepabūgo užpulti policijos patrulio automobilio. Tai įvyko Gvadalupės valstijos Monterėjaus miesto priemiestyje. Pareigūnas Leonardas Samanjegas patruliavo po įprastą teritoriją, kai ant jo mašinos nuo medžio nupikiravo „sparnuota ragana". Kad tai buvo būtent brucha, policininkas neturėjo jokių abejonių, – sakė, jog padaro veidas priminė moters. Akimirkai pakibusi ore, pabaisa juodomis akimis be vokų sumosavo sparnais ir iš visų jėgų rėžėsi į automobilio priekinį stiklą. Pareigūnas Samanjegas suspėjo per radiją išsikviesti pagalbą. Bet atvykęs pastiprinimas rado tik suniokotą automobilį be priekinio stiklo ir be sąmonės tysantį kolegą. Medicinos ekspertizės, kurion nedelsiant buvo pasiųstas Leonardas Samanjegas, išvados parodė, kad jo kraujyje nebuvo nė lašo alkoholio ar kitų svaiginamųjų medžiagų. Tačiau iš ligoninės pareigūnas išėjo tik po psichologinės reabilitacijos kurso. Nejaugi greta mūsų, žmonių, išties egzistuoja visa populiacija skraidančių būtybių, pasklidusių po įvairiausius planetos kampelius? Kas jie – sunku net spėlioti. Nors ir panašūs į mus, jie niekada nekontaktavo su Homo sapiens pakankamai ilgai, kad įsitikintume, jog skrajūnai sugeba mąstyti ir kalbėti kaip žmonės. Jų agresijos proveržiai labiau primena žvėriškus instinktus, tačiau kai kurie išpuoliai panašūs į sąmoningai suplanuotas atakas. Taigi skraidančių žmonių fenomenas ir toliau lieka paslaptimi. Bauginančia ir labai pavojinga.
 
PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Paslaptingos/mistinės būtybės | Patalpino: Rolando (31.03.2013) | Autoriai: SERGEJUS STONKUS | | Aut. teisės: http://panbalsas.lt
Просмотров: 1367 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Saulę pastarosiomis dienomis atakav...

Vakar ir dar prieš porą dienų į Saulę nu... (588)
ufospace
Rado kaip gydyti nuo ligos, išžudži...

Tarptautinė mokslininkų grupė sukūrė ... (549)

ufospace
Kosminė drama: Žemė Mėnulį nusivili...

Gali būti, kad Mėnulį Žemė atsiviliojo n... (1201)
ufospace
Ar patikima yra astrologija?...

Neatkreipiamas dėmesys, jog nesisteminia... (1701)
ufospace
G. Azguridienė. Apie gerą aliejų vi...

Taigi, pradžioje apie juos, o po to t... (1426)

ufospace
„Galaxy S4 mini“ Lietuvoje pasirody...

Bendrovė „Samsung Electronics“ pranešė i... (690)
ufospace
NASA siunčia į Mėnulį naują mokslin...

Amerikiečių specialistai sėkmingai užbai... (592)
ufospace
Kinijoje aptikta seniausia pasaulyj...

Kinijos mokslininkų komanda teigia aptik... (620)
ufospace
Ateiviai nori mokinti žemiečius?...

Ufologijoje labai gerai žinoma istorija,... (1318)
ufospace
Mokslininkus glumina Veneroje mįsli...

Aukštybiniai vėjai kaimyninėje Venero... (840)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos