Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Paslaptingos/mistinės būtybės

Primorės skrajūnas

Neįtikėtina, bet kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuo Šiaurės Amerikos žemyno – Rusijos Primorės krašte – gyvena būtybė, panaši į Žmogų drugį. Vietos gyventojai vadina jį įvairiai: skraidančiu žmogumi, velniu, kalnų skrajūnu… Ir kiekvienas iš jų padarytų bet ką, kad tik su šiuo padaru niekada nesusitiktų.

Apie tai, kad Primorėje, mistinio Pidano – dabar Livadijos kalno apylinkėse, gyvena sparnuotas žmogus, pasauliui pirmąkart papasakojo žinomas rusų keliautojas, etnografas ir rašytojas Vladimiras Arsenjevas (1872–1930). Pats jis su būtybe buvo susidūręs per vieną ekspedicijų į tuos kraštus. O paskui savo knygoje „Sichote Alinio kalnuose“ parašė štai ką:

„Ant tako išvydau lokio pėdsaką, keistai panašų į žmogaus. Alpa pastatė šerius ir pradėjo urgzti, ir tuomet kažkas staiga metėsi į šalį laužydamas krūmus. Tačiau žvėris nepabėgo – jis sustojo netoliese ir sustingo laukdamas. Taip mes prastovėjome kelias minutes. Galiausiai aš neištvėriau ir apsigręžiau ketindamas atsitraukti. Alpa stipriai prisispaudė man prie kojų… Tada nutiko tai, ko visiškai nesitikėjau. Aš išgirdau sparnų plastenimą. Iš rūko išniro kažkokia didelė tamsi masė ir nuskrido virš upės. Po akimirkos ji pradingo tirštuose rūko kamuoliuose, kylančiuose vis aukščiau nuo žemės. Šuo buvo akivaizdžiai persigandęs ir visą laiką spaudėsi prie mano kojų… Po vakarienės apie tai, ką mačiau taigoje, papasakojau udegėjams. Jie puolė labai gyvai pasakoti, kad čionykštėse vietose gyvena žmogus, galintis skrieti oru. Medžiokliai dažnai mato jo pėdsakus, kurie netikėtai atsiranda ant žemės ir taip pat netikėtai pradingsta, kas įmanoma tik tuo atveju, jeigu žmogus nusileidžia ant žemės iš oro ir paskui vėl pakyla aukštyn. Udėgėjai bandė jį pasekti, bet jis kas kartą išgąsdindavo žmones triukšmu ir riksmais – tiksliai tokiais, kokius aš girdėjau šiandien.“

Žinomas net atvejis, kai sparnuotoji būtybė užpuolė gurguolę su maisto produktais. Tai įvyko 1944 metais. Į vieną Jekaterinovkos kaimo apylinkėse esančių ūkių darbų buvo pasiųsti keli kareiviai. Kartą dviem iš jų per saulėlydį grįžtant iš kaimo su produktais sutemų tylą perskrodė širdį stingdantis riksmas ir tamsėjančio dangaus fone išryškėjo žmogaus su sparnais siluetas.

Jis žaibiškai artėjo prie apstulbusių kareivių. Kadangi vyrai buvo neginkluoti, jiems teko gelbėtis bėgant – gurguolę su produktais jie paliko likimo valiai.

Pas draugus kariai grįžo mirtinai išblyškę ir sunkiai pratariantys bent žodį. Jie dar ilgai negalėjo normaliai papasakoti, kas jiems nutiko ir kur pradingo taip laukiama provizija. Taigi tik kitą dieną ginkluoti savanoriai išėjo į gurguolės paieškas. Vietą, kurioje jų draugai susidūrė su sparnuotu žmogumi, jie surado be didelio vargo. Ten buvo ir vežimas – apverstas, su išdorotais provizijos krepšiais bei maišais.

Vietos gyventojai, kurių kartų kartos verčiasi medžiokle, gali papasakoti dar daugiau tokių istorijų. Anot jų, mėgstamiausias Primorės skrajūno užsiėmimas – gąsdinti vienišus medžiotojus. O susidūrę su šia būtybe net ir užsigrūdinę taigos gyventojai akimirksniu pamiršta rankose laikantys šautuvą ir puola į nepaaiškinamą paniką.

Taip nutiko vienam vietos medžiotojui Kurencovui, kartą pasilikusiam nakvoti taigoje. Vakaras buvo nieko neišsiskiriantis, smagiai liepsnojo laužas, ant kurio medžiotojas išsivirė arbatos… Tačiau vidury nakties žmogelis staiga nubudo nuo keisto nerimo jausmo. Kurencovas apsidairė: į aplinkinius medžius, smilkstančias anglis laužavietėje – viskas atrodė normaliai, išskyrus tylą. Ji buvo nenatūrali. Vyras dėl viso pikto prisitraukė arčiau šautuvą ir atsistojo visu ūgiu. Ir kaip tik tą akimirką jį apkurtino veriantis riksmas.

Patyrusį medžiotoją apėmė paniška baimė: jis pasileido bėgti, kur akys mato, o riksmas, sklindantis kažkur iš aukštai, sekė iš paskos. Tačiau tamsiame miške toli nenubėgsi: Kurencovas galiausiai užkliuvo už medžio šaknies ar kelmo ir pargriuvo kniūbsčias. O kai atsivertė ant nugaros, išvydo virš savęs ore kybantį sparnuoto žmogaus siluetą.

Kažkoks stebuklas padėjo medžiotojui susivokti pasiristi po nuvirtusio medžio kamienu ir ten sulaukti ryto. Tik kai jau buvo visiškai šviesu, Kurencovas ryžosi iššliaužti iš savo slėptuvės, grįžti į stovyklą ir susirinkti daiktus. Daugiau jis niekada medžiodamas nebeužsukdavo į tas vietas.

Dar vienas medžiotojas – išlikusi irgi tik jo pavardė – Averjanovas – po taigą klaidžiojo su savo šunimi. Staiga gyvūnas sustojo ir ėmė kažko klausytis. Ir tikrai: neprabėgo nė akimirka, ir kažkur iš tolių atskriejo veriantis klyksmas. Dresuotas medžioklinis šuo sunerimęs ėmė blaškytis – triukšmo šaltinis nenumaldomai artėjo prie jo šeimininko. Galiausiai neišlaikęs skalikas inkšdamas metėsi į miško tankmę. Apimtas panikos, Averjanovas irgi leidosi į kojas.

Medžiotojui nebuvo jokių abejonių, kad būtybė persekioja būtent jį – persekioja kaip grobį. Paskutinę akimirką jis suspėjo nušokti nuo skardžio. Tik, pasakojo, pajutęs, kaip švarką ant nugaros užkabino kažkas aštraus.

Averjanovas ir pats paskui neprisiminė, kiek laiko pragulėjo griovos dugne: ant nugaros, paruošęs šautuvą ir akylai stebėdamas dangų. Tačiau skrajūnas nebepasirodė. Namo medžiotojas grįžo visiškai žila galva. Jo ištikimas šuo parbėgo dar po dviejų dienų.

Livadijos, arba, kaip jis seniau buvo vadinamas, Pidano, kalnas stūkso už 75 km nuo Vladivostoko. 1 332 km aukščio viršukalnė priklauso Sichote Alinio kalnų sistemai ir vietos gyventojų folklore yra apipinta legendų: skraidantis žmogus anaiptol nėra vienintelė šios viršukalnės paslaptis. Kalbama, kad kalno gilumoje yra akmeninis labirintas, kuriame palaidotas dievas. O tenykštė garsenybė – Velnio pirštu pramintas megalitas – yra viena iš Pidano apsaugos sistemos, saugančios uždraustąjį kalną nuo paprastų mirtingųjų, dalių. Anksčiau ant viršukalnės buvo 27 tokie akmenys. Pajutę artėjančius nepageidaujamus svečius, jie imdavo švytėti tamsoje ir skleisdavo garsus.

Nėra jokių abejonių, kad Pidano kalnas ilgą laiką buvo laikomas šventa vieta – ant jo šlaitų nuolat aptinkami dolmenai ir pagoniškų altorių vietos. Mūsų dienomis viršukalnė tapusi įvairiausio plauko avantiūristų ir mokslininkų traukos vieta. 1994 metais ieškoti skraidančio žmogaus čia buvo atvykusi amerikiečių filmavimo grupė. Ir jiems, teigiama, pavyko užfiksuoti būtybę vaizdo juostoje. Bet dokumentinis filmas apie tai buvo parodytas tik JAV.

Pastaraisiais metais į neįprasto gyvio gyvenamąsias vietas mėgėjiškos ir profesionalios ekspedicijos užsuka vis dažniau. Atskleisti paslaptį maga entuziastams iš Rusijos, Amerikos, Kinijos, Japonijos, kitų šalių. Skeptikai gūžčioja pečiais įsitikinę, jog skraidantis žmogus – tai viso labo milžiniško dydžio jūrinis erelis arba peraugęs apuokas. O tie, kas bent kartą buvo susidūrę su Primorės skrajūnu, tik purto galvą išgirdę tokius samprotavimus.

Похожие материалы

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar