Įvairiuose informavimo šaltiniuose gana neretai pranešama apie
abdukcijos atvėjus, t.y. apie tai, kad ateiviai pagrobia žemės
gyventojus. Šių veiksmų tikslai būną įvairūs – nuo eksperimentų su
pagrobtaisiais, kurie dažnai būną skausmingi ar net žiaurūs iki
geranoriško švietimo ar net ekskursijų į pagrobėjų planetą. Apie vieną
tokį atsitikimą pasakoja lenkų žurnalistė, anormalių reiškinių tyrėja
Janina Sodolska – Urbanska.
1987-ųjų metų liepos viduryje vieną vidurnaktį australas Mišelis
Desmarkė netikėtai atsibudo. Pajutęs kažkokį vidinį impulsą, atsikėlė iš
lovos, apsirengė. Po to priėjo prie rašomojo stalo ir, pats tuo
stebėdamasis, parašė raštelį žmonai: „Brangioji, aš namuose nebūsiu
dešimt dienų. Nesijaudink“. Raštelį padėjo šalia telefono ir išėjo į
namo verandą.
Buvo gana šilta naktis. Apylinkes apšvietė keista pulsuojanti šviesa,
kuri visiškai nebuvo panaši į Mėnulio skleidžiamą šviesą. Buvo visiškai
tylu, nors paprastai tokiu metu buvo girdėti varlių choras ar žolėje
čirpiantys svirpliai.
Staiga visi matomi aplinkui daiktai ėmė netekti savo formos. Sumišęs
Mišelis jau norėjo grįžti atgal į namą, tačiau kažkokia jėga švelniai
pakėlė nuo žemės ir nunešė aukštyn. Nieko nesuprasdamas jis žiūrėjo į
apačioje greitai mažėjančius medžius bei savo namą. Vyro galvoje
šmėkštelėjo mintis: „Suprantu, tai tik sapnas“.
Tuo metu jis prieš save pamatė moterį, kurio ūgis siekė apie 3 m ir
kuri buvo apsirengusi kombinezonu bei ant galvos uždėjusi šalmą. Moteris
nusišypsojo ir pasakė: „Ne, Mišeli, tai ne sapnas…“
Moteris kalbėjo švaria prancūzų kalba. Gyvendamas Australijoje,
Mišelis laisvai kalbėjo angliškai, tačiau jis užaugo Prancūzijoje, tad
prancūzų kalba jam buvo gimtoji. Atrodo, kad moteris apie tai žinojo.
Moteris buvo malonių veido bruožų. Nors ji buvo daugiau nei metru
aukštesnė, vyras šalia jos jautėsi ramiai. Ji prisistatė Tao vardu.
Panašu, kad ji mokėjo skaityti mintis. Moteris pasakė, kad dabar jie
keliaus į tolimą planetą.
Tuo metu Mišelis pamatė didžiulį objektą, kurio skersmuo buvo ne
mažiau nei 70 m. Vyras užsinorėjo grįžti namo. Tao akimirksniu
„perskaitė“ jo norą ir patikino, kad jis savo artimuosius vėl greitai
pamatys, jam nėra ko jaudintis. Moteris pasakė, kad šis laivas gali
skristi greičiu, kuris daug kartų didesnis už šviesos greitį, o jų
kelionės tikslas yra Tiaouba – gimtoji Tao planeta.
Kosminio laivo viduje Mišelis išgirdo pasisveikinimus prancūzų kalba.
Tai sveikinosi ekipažo nariai, o tiksliau narės – 20 moterų, kurios
buvo tokios pat aukštos ir gražios, kaip ir Tao.
Ateivių papasakota Žemės istorija
Kelionės metu Tao Mišeliui papasakojo nepaprastas istorijas apie Žemę
ir joje gyvenusias civilizacijas. Ji pasakojo: „Jūsų planetoje manoma,
kad žmonės atsirado maždaug prieš du milijonus metų evoliucijos keliu.
Iš tikrųjų jie atsirado 700 tūkstančių metų vėliau ir atvyko iš
Bakaratinio planetos, esančios Kentauro žvaigždyne.
Šioje planetoje gyveno dviejų rasių atstovai – geltonosios ir
juodosios. Jie sukūrė aukšto lygio klestinčią civilizaciją. Tačiau
vėliau prasidėjo tarprasiniai konfliktai, kurie baigėsi branduoliniu
karu. Padariniai buvo siaubingi – visiškai sunaikinta gyvenamoji
aplinka, staigiai nukritusi temperatūra ir mirtinas radiacijos lygis.
Bakaratinyje liko gyvų tik po kelias dešimtis kiekvienos rasės atstovų.
Jie sėdo į stebuklingu būdu požeminiuose angaruose išlikusius kosminius
laivus, paliko savo planetą ir leidosi į kelionę. Jie sėkmingai pasiekė
Žemę.
Gyvenimo sąlygos naujojoje planetoje buvo tinkamos, po kelių amžių
geltonosios ir juodosios rasių gyventojų skaičius viršijo šimtus
tūkstančių žmonių. Jie ir sukūrė pirmąją civilizaciją Žemėje. Tai jiems
netiesiogiai padėjo padaryti Tiaoubos gyventojai.
Netiesiogiai dėl to, kad Pasaulinės Teisės įstatymai draudžia
tiesiogiai kištis į kitų pasaulių reikalus, netgi siekiant išvengti
planetos sunaikinimo branduolinio konflikto metu. Jeigu planetos
gyventojai įpras gauti pagalbą iš „dievų“, tai jie neįgaus reikiamo
gyvenimiškojo patyrimo ir neturės atsakomybės jausmo už savo veiksmus.
Mūsų manymu, dabar būtent tai ir vyksta Žemėje.
Ateivių iš Bakaratinio palikuonys, priklausantys juodajai rasei, iš
pradžių įsikūrė dabartinės Australijos ir Naujosios Gvinėjos
teritorijose, o geltonosios rasės atstovai – dabartinio Mianmaro
teritorijoje. Tuomet šios žemės buvo visiškai kitokios, para Žemėje
trukdavo apie 30 valandų, o metai truko vos 280 parų.
Abiejų rasių atstovai, prisimindami jų gimtąją planetą ištikusią
katastrofą, gyveno taikiai, palaipsniui įsisavindami naujas teritorijas.
Tai buvo dabartinės Sacharos dykumos teritorija. Tuo metu šiame Afrikos
rajone tai buvo derlinga savana su maloniu klimatu. Palikuonys, gimę
abiejų rasių atstovų mišriose santuokose, buvo arabų genčių pradininkai.
Žmonija sėkmingai dauginosi ir vystėsi, kol pastebėjo, kad link Žemės
artėja milžiniškas asteroidas. Skaičiavimai rodė, kad susidūrimas su
Žeme neišvengiamas. Abiejų rasių grupių vadovai priėmė sprendimą
išgelbėti geriausius specialistus ir mokslininkus, susodinti juos į
kosminius laivus ir pakilti į kosminę orbitą, kad vėliau šie žmonės,
sugrįžę į Žemę, padėtų išgyventi tiems, kas liks gyvas po katastrofos.
Patys vadovai liko Žemėje, kad kritiniu metu būtų kartu su visais
gyventojais.
Tačiau skaičiavimuose įsivėlė klaida. Kosminiai laivai, kurių buvo
apie 200, nespėjo palikti Žemės atmosferos ir asteroido kritimo metu
žuvo visi juose buvę žmonės.
Katastrofos, įvykusios prieš 14,5 tūkstančio metų, padariniai buvo
siaubingi. Pakito Žemės ašies padėtis, žemynai subyrėjo, atsirado
daugybė ugnikalnių. Susiformavo nauji kalnų masyvai, Ramiojo vandenyno
viduryje atsirado didžiulis žemynas. Gyvų po katastrofos išliko labai
mažai žmonių.
Sunkioje kovoje dėl išgyvenimo jie iš kartos į kartą degradavo, kol
vėl pasiekė savo pirmykštį lygį. Tokia buvo pirmoji civilizacija
Žemėje“.
Proto brolių perspėjimas
Kai Tao vadovaujamas laivas nusileido Tiaoubos planetoje, ant Mišelio
veido iš karto buvo uždėta kaukė, kuri apsaugojo nuo energijos, kurią į
aplinką išskiria visi daiktai, turintys spalvą, poveikio. Sunkio jėga
planetoje buvo beveik du kartus mažesnė, nei Žemėje, todėl iš pradžių
vyrui buvo labai sunku išlaikyti pusiausvyrą vaikštant. Planetos
gyventojai atvykėlį sutikdavo džiaugsmingai, jie buvo svetingi ir
bendraujantys. Mišelis nematė nė vieno susiraukusio veido.
Pats svarbiausias Mišeliui buvo susitikimas su vyriausiuoju Tiaoubos
vadovu Didžiuoju Taoru. Erdvioje ir šviesioje salėje Taoras pakilo
pasitikti Žemės atstovą ir tarsi plaukę virš grindų. Jis uždėjo rankas
Mišeliui ant galvos ir šis pajuto galingą šilumos srautą. Taoras
pranešė, kad Mišelis buvo pasirinktas kaip žmonijos atstovas, turintis
Žemės žmonėms perduoti svarbią informaciją. Štai jos esmė:
„Žmonijos rasei gresia susinaikinimas. Per pastaruosius 150 metų
techninis progresas Žemėje vystėsi labai sparčiai. Deja, žmonės įgavo
materialinio pobūdžio žinių, tačiau visiškai nesirūpina savo dvasiniu
vystymusi. Techniniai pasiekimai turi būti kaip dvasinio tobulėjimo
pasekmė, o ne atvirkščiai. Be to, dabartinis techninio išsivystymo lygis
Žemėje yra labai žemas, palyginus su tuo, koks buvo iki susidūrimo su
asteroidu“.
Toliau Taoras papasakojo apie žmonijai gręsiančius pavojus. Jo
žodžiais, pats didžiausias pavojus yra net ne branduolinis ginklas, o
materializmas, savanaudiškumas. Žmonės eikvoja jėgas tam, kad susikurtų
materialines gėrybes, kai visa tai, kas materialu, yra tik vienas
Didžiosios Dvasios pasireiškimas. Didžioji Dvasia sukūrė planetas,
žvaigždes, augalus, gyvūnus ir žmones, visuose šiuose kūriniuose
palikdama dalelę savęs.
Taoras dar papasakojo: „Visatoje egzistuoja devyni civilizacijų
lygiai. Tiaouba pasiekė devintąjį, patį aukščiausią lygį. Žemėje
civilizacija yra pirmame, pačiame žemiausiame lygyje. Planetoje
gyvenantys žmonės vietoje to, kad saugotų gamtą, ją niokoja pačiais
įvairiausiais būdais. Visa tai atsisuks ir jau pradeda atsisukti prieš
pačius žmones. Žemės žmonės mano, kad pats svarbiausias dalykas –
aukštas materialinės gerovės lygis, tačiau jie labai klysta. Kai fizinis
žmogaus kūnas miršta, jo siela keliauja toliau. Esant apgailėtinai
padėčiai dvasinėje sferoje, sunku atsakyti į klausimą: kokius pasiekimus
ir vertybes ji gabena su savimi? Juk visa tai, kas materialu, lieka
Žemėje.
Žmonės turi suvokti, kad jie, pirmiausia, yra dvasiniai subjektai.
Jeigu žmogus nugrimzta į materializmą, jis nebetenka ryšio su savuoju
„aukščiausiuoju Aš“, nustoja gauti iš jo reikalingą informaciją ir
energiją. Žodžiu, žmonija dabar yra tarsi vaikas, žaidžiantis su
degtukais“.
Baigdamas susitikimą Taoras Mišeliui pasakė, kad pats geriausias
būdas Žemės žmonėms pranešti apie tai, ką jis čia pamatė ir išgirdo, –
parašyti knygą. Tada palinkėjo sėkmės rašant šią knygą ir sėkmingos
kelionės namo.
Mišelis namo grįžo lygiai po 10-ies dienų, kaip ir buvo žadėjęs
žmonai. Vyras jai papasakojo apie savo nepaprastą kelionę, o vėliau ėmė
rašyti knygą, kol dar neišblėso įspūdžiai. Mišelio Desmarkė knyga
„Tiaoubos pranašystės“ (Michel Desmarąuet, “Thiaoouba prophecy”) buvo
išleista daugelyje pasaulio šalių.
