Главная » Статьи » NSO, Ateiviai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Naciai naudojo slaptas atlantų žinias?

Kategorija: NSO, Ateiviai»

Slaptosios III Reicho istorijos tyrinėtojai šiandien jau nemažai žino apie jos mistines šaknis ir tas užkulisines jėgas, kurios atvedė į valdžią Hitlerį ir rodė kelią jo veiklai. Kaip nedidelė šalis, turinti tik 70 mln gyventojų, per du metus galėjo užgrobti pusę pasaulio? Nacizmas pasirodė esąs kolosalaus masto jėga. Bet kurgi slypi tos jėgos paslaptis?

Fašizmo ideologijos pamatai slaptų draugijų buvo pakloti dar seniai prieš atsirandant nacistinei valstybei, tačiau aktyvia jėga ši pasaulėžiūra tapo Vokietijai pralaimėjus I-ąjį pasaulinį karą. 1918 metais ratas žmonių, jau turėjusių patirties dirbti tarptautinėse slaptose draugijose, Miunchene įkūrė Teutonų riterių ordino – Tulės draugijos filialas. Tulė – legendinė arktinė šalis, žmonijos lopšys. Oficialiai draugijos tikslas buvo tyrinėti senųjų germanų kultūrą, tačiau tikrieji uždaviniai buvo žymiai gilesni.

Fašizmo teoretikai rado savo tikslams tinkamą kandidatūrą – valdžią mėgstantį, turintį mistinės patirties ir, be to, nuo narkotikų priklausomą jefreitorių Adolfą Hitlerį, kuriam jie įteigė baltosios rasės pasaulinio viešpatavimo idėją. 1918 metų pabaigoje jaunasis okultistas Hitleris buvo priimtas į "Tulės” draugiją ir greitai tapo vienu iš aktyviausių jos narių. O greitai "Tulės” teoretikų idėjos rado atspindį jo knygoje "Mano kova”. "Tas, kas mato nacionalsocializme vien tik politinį judėjimą, mažai ką apie jį žino”, – kalbėjo Hitleris. Reikalas čia tas, kad okultiniai "Tulės” šeimininkai turėjo ir kitą, ne mažiau svarbų tikslą – nugalėti nematomame, metafiziniame, kitaip sakant – kitapusiniame pasaulyje. Šiuo tikslu Vokietijoje buvo kuriamos labiau uždaros struktūros. 1919 metais buvo įkurta slapta "Šviesos ložė” (vėliau – "Vrilis”, pagal senovės germanų gyvybinės kosminės energijos pavadinimą. Vėliau, 1933 metais – elitinis mistinis ordinas "Anenerbė” – "Protėvių palikimas”, kuris 1939 metais Himlerio iniciatyva tapo pagrindine moksline tyrimo struktūra SS rėmuose. Valdydama pusšimtį tyrimo institutų, draugija "Anenerbė” kūrė naujausias technologijas kaip su magijos metodų pagalba valdyti žmogaus sąmonę, atlikti genetines manipuliacijas, kad būtų sukurtas viršžmogis.

Buvo praktikuojami ir netradiciniai metodai žinioms gauti – veikiant haliucinogeniniams narkotikams, transo būklėje arba kontaktuojant su Aukščiausiu Nežinomuoju, arba, kaip tai vadino "Išoriniais protais”. Buvo naudojami su "Anenerbės” pagalba rasti senoviniai okultiniai "raktai” (užkeikimo formulės ir pan.), leidžiantys užmegzti kontaktą su "Svetimaisiais”. "Seansams su dievais” buvo pasitelkiami labiausiai patyrę mediumai ir kontaktuotojai. Vardan rezultatų grynumo, eksperimentai nepriklausomai buvo atliekami draugijose "Vrilis” ir "Tulė”. Tvirtinama, kad kai kurie okultiniai "raktai” suveikė ir per nepriklausomus "kanalus” buvo gauta kažkokia slapto pobūdžio informacija. Pavyzdžiui, "skraidančių diskų” brėžiniai ir aprašymai – ši technika savo charakteristikomis toli pralenkė tų laikų aviacinę techniką.

Kitas mokslininkams iškeltas uždavinys, pasak gandų, buvo iš dalies išspręstas – sukurti "laiko mašiną”, kuri leistų prasiskverbti į istorijos gelmes ir gauti senovės aukštųjų civilizacijų žinias, tame tarpe duomenų apie magiškus Atlantidos, laikomos arijų rasės pramote, metodus. Ypatingą susidomėjimą nacių mokslininkams kėlė technologinės atlantų žinios, pasak legendų, leidusios statyti milžiniškus jūrųlaivus ir orlaivius, kuriuos varė nežinoma jėga. Yra duomenų, kad IV-ame SS eksperimentiniame konstravimo centre, priklausiusiame "Juodosios saulės” draugijai, buvo kuriama ypatingai slapta "skraidanti lėkštė” "Honebu-2”. Savo knygoje "Vokiečių skraidančios lėkštės” O. Bergmanas pateikia keletą jos techninių charakteristikų. Skersmuo – 26,3 metro. Variklis: "Tulė” – tachionatorius, kurio skersmuo 23,1 metro. Valdymas: impulsinis magnetinio lauko generatorius. Greitis: 6000 km/h (numatomas – 21 000 km/h). skrydžio trukmė – 55 valandos ir daugiau. Pritaikymas skristi kosminėje erdvėje – 100 proc. Ekipažas – 9 žmonės, su keleiviais – 20. planuojama serijinė gamyba – 1943 metų pabaiga – 1944 pradžia.

6-ojo dešimtmečio pabaigoje australai tarp trofėjinių kino juostų aptiko dokumentinį vokiečių filmą-ataskaitą apie skraidančio disko "Fau-T” projektą, apie kurį iki tol nieko nebuvo žinoma. Kiek šis projektas realizuotas, kol kas neaišku, tačiau tikrai žinoma, kad žymiąjam "spec operacijų” specialistui Otui Skorceniui karui įpusėjus buvo pavesta sukurti pilotų būrį iš 500 žmonių "skraidančių lėkščių” ir pilotuojamų raketų valdymui.

Nieko nepaprasto nėra ir pranešimuose apie gravitacinius variklius. Šiandien mokslininkams, dirbantiems alternatyvių energijos šaltinių srityje yra žinomas taip vadinamas Habso Kolerio konverteris, paverčiantis gravitacijos energiją elektra. Šie konverteriai buvo naudojami taip vadinamuose tachionatoriuose (elektro-magneto-gravitaciniuose varikliuose) "Tulė” ir "Andromeda”, kurie buvo gaminami Vokietijoje 1942-1945 metais "Siemens” ir AEG fabrikuose. Nurodoma, kad tie patys konverteriai buvo naudojami kaip energijos šaltiniai ne tik "skraidančiuose diskuose”, bet ir kažkokiuose gigantiškuose (5000-toniniuose) povandeniniuose laivuose bei požeminėse bazėse.

Rezultatų "Anenerbės” mokslininkai pasiekė ir kitose netradicinių žinių srityse: psichotronikoje, parapsichologijoje, subtilių energijų naudojime valdyti individualią ir masinę sąmonę ir pan. Laikoma, kad trofėjiniai dokumentai, susiję su metafiziniais III Reicho tyrimais, davė naują impulsą analogiškiems darbams JAV ir Sovietų Sąjungoje, kur iki to laiko buvo neįvertinti panašūs tyrinėjimai, arba pradėti ir uždaryti. Dėl nepaprasto informacijos slaptumo, apie vokiečių slaptų draugijų veiklą šiandien sunku spręsti, nežinia kaip atskirti faktus nuo gandų ir legendų.

Ieškodama senovės magiškų žinių "Anenerbė” organizavo ekspedicijas į tolimiausius Žemės rutulio taškus – Tibetą, Pietų Ameriką, Antarktidą… Pastarąjai buvo skiriamas ypatingas dėmesys…

Ši teritorija ir šiandien pilna paslapčių ior mįslių. Oficialiai Antarktidą atrado rusų Belinshauzeno ir Lazarevo ekspedicija 1820 metais. Tačiau nenuilstantys archyvarai aptiko senovinius žemėlapius, iš kurių galima spręsti, kad apie Antarktidą žinota gerokai prieš šį istorinį įvykį. Vieną iš žemėlapių, sudarytą 1513 metais turkų admirolo Pirio Reiso, aptiko 1929 metais. Atsirado ir kitų: prancūzų geografo Finėjaus (1532), Filipo Buašė (1737). Falsifikacijos?

Neskubėkime… Visuose šiuose žemėlapiuose labai tiksliai nubrėžti Antarktidos kontūrai, tačiau… be ledo dangos. Dar daugiau, Buašė žemėlapyje puikiai matyti sąsiauris, skiriantis kontinentą į dvi dalis. O jo buvimą po ledo sluoksniu nustatė naujausiais metodais tik pastarąjį dešimtmetį. Reikia pridurti, kad tarptautinės ekspedicijos, tikrinusios Pirio Reiso žemėlapį, išsiaiškino, kad jis tikslesnis už XX amžiuje sudarytus žemėlapius. Seisminė žvalgyba patvirtino tai, apie ką niekas nepagalvojo: kai kurie Karalienės Mod žemės kalnai, kurie iki šiol buvo laikomi vientiso masyvo dalimis, išties pasirodė esą salomis, kaip ir buvo nurodyta senoviniame žemėlapyje. Tačiau iš tokius duomenis gavo žmonės, gyvenę prieš kelis šimtmečius iki Antarktidos atradimo?

Ir Reisas, ir Buašė tvirtino, kad sudarydami žemėlapius naudojosi senovės graikų originalais. Aptikus žemėlapius buvo iškeltos įvairios hipotezės apie jų kilmę. Dauguma jų kalba apie tai, kad pirmuosius žemėlapius sudarė kažkokia aukšta civilizacija, egzistavusi tais laikais, kai Antarktidos krantai nebuvo padengti ledo, t.y. iki globalinio kataklizmo.

Buvo išsakyta nuomonė, kad Antarktida – tai buvusi Atlantida. Vienas iš argumentų: šios legendinės šalies matmenys (30 000×20 000 stadijų pagal Platoną, 1 stadija lygi 185 metrams) maždaug atitinka Antarktidos dydį. Suprantama. "Anenerbės” mokslininkai, kurie po visą pasaulį šniukštinėjo atlantų civilizacijos paslapčių, negalėjo neatkreipti dėmesio į šią hipotezę. Juolab, kad ji puikiai derinosi su jų filosofija, tvirtinusia, be kita ko, kad planetos ašigaliuose yra įėjimai į milžiniškas ertmes žemėje. Ir Antarktida tapo vienu svarbiausių nacių mokslininkų tikslų. Susidomėjimas, kurį rodė Vokietijos vadovai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse šiam tolimam ir negyvenamam pasaulio rajonui, protingo paaiškinimo tada nesulaukė.

1938-1939 metais vokiečiai organizavo dvi antarktines ekspedicijas, kuriose "liuftvafės” lakūnai ne šiaip ištyrė, bet ir metaliniais vimpelais su svastika pažymėjo didžiulę, Vokietijos dydžio teritoriją šiame kontinente – greitai ji buvo pavadinta "Naująja Švabija”. Paskui link Antarktidos krantų pasuko povandeniniai laivai. Žinomas rašytojas ir istorikas M. Demidenka praneša, kad nagrinėdamas slaptus SS archyvus, jis aptiko dokumentus, rodančius, kad povandeninių laivų eskadra ekspedicijos link Karalienės Mod žemės metu aptiko ištisą sistemą iš tarpusavyje sujungtų urvų su šiltu oru.

1943 metais admirolas Denicas tarstelėjo paslaptingą frazę: "Vokiečių povandeninis laivynas didžiuojasi tuo, kad kitame pasaulio pakraštyje sukūrė fiureriui neprieinamą tvirtovę”. Kokiu būdu?

Pasirodo, penkis metus vokiečiai atliko rūpestingai užslaptintus darbus kuriant Antarktidoje slaptą bazę kodiniu pavadinimu "Bazė 21G”. Kaip sako liudininkai, jau nuo 1939 metų pradžios tarp Antarktidos ir Vokietijos prasidėjo reguliarūs tiriamojo laivo "Švabija” reisai. Bergmanas knygoje "Vokiečių skraidančios lėkštės” tvirtina, kad nuo 1939-ųjų kelis metus į Antarktidą buvo nuolat siunčiami kalnakasybos įrengimai ir technika, tame tarpe bėgiai, vagonetės ir milžiniškos frezos tunelių rausimui. Matomai, krovinių pristatymui buvo naudojami ir povandeniniai laivai. Ir ne tik įprasti.

Amerikietis atsargos pulkininkas Vindelas Stivensas praneša: "Mūsų žvalgybai, kurioje aš dirbau karo pabaigoje, buvo žinoma, kad vokiečiai stato 8 labai didelius krovininius povandeninius laivus (ar ne juose buvo įrengti Kolerio konverteriai?), ir visi jie buvo nuleisti į vandenį, sukomplektuoti, o paskui pradingo be pėdsakų. Iki šiol nesuprantama, kur jie išplaukė. Jie nepaskendę, jų nėra nė viename uoste, apie kuriuos mes žinome. Tai mįslė, bet ją atskleisti gali padėti australų dokumentinis filmas, kuriame rodomi didelis vokiečių povandeniniai laivai Antarktidoje, aplink juos – ledai, ekipažai stovi ant denių laukdami kol laivai prisišvartuos”. Baigiantis karui, – tvirtina Stivensas. – vokiečiai turėjo 9 tyrimo įstaigas, kuriose buvo bandomi "skraidantys diskai”: 8 iš šių įstaigų kartu su mokslininkais ir svarbiausiomis figūromis buvo sėkmingai evakuota iš Vokietijos. Devintas statinys susprogdintas… Mes turime slaptos informacijos, kad kai kurios iš tų tyrimo įstaigų pervežtos į vietą, vadinamą "Naujoji Švabija”… Šiandien tai gali būti jau padoraus dydžio kompleksas. Galbūt ten randasi ir didieji krovininiai povandeniniai laivai. Mes manome, kad į Antarktidą buvo pervežta mažiausiai viena diskų kūrimo įstaiga. Jos buvo evakuotos į slaptus požeminius statinius”.

Žinomi Trečiojo Reicho antarktinių paslapčių tyrinėtojai R. Vesko, V. Terziskis, D. Čaildresas tvirtina, kad nuo 1942 metų povandeniniais laivais buvo perplukdyta tūkstančiai konclagerių kalinių (darbo jėga), o taip pat žymūs mokslininkai, lakūnai, politikai su šeimomis ir hitlerjugendo nariai – būsimosios "grynos” rasės genofondas.

Be paslaptingų gigantiškų povandeninių laivų, šiems tikslams buvo naudojama ne mažiau kaip šimtas serijinių "U” klasės laivų, tame tarpe ir superslaptas junginys "Fiurerio konvojus”, kurį sudarė 35 povandeniniai laivai. Pačioje karo pabaigoje Kylije nuo šių elitinių povandeninių laivų nuėmė visą karinę įrangą ir pakrovė konteinerius su kažkokiu vertingu kroviniu. Į laivus taip pat sulipo kažkokie paslaptingi keleiviai, buvo pakrauta labai didelis kiekis produktų. Tikrai yra žinoma apie vos dviejų tokių povandeninių laivų likimą. Vienas jų, "U 530”, vadovaujamas 25 metų amžiaus Oto Vermauto, 1945 metų balandžio 13 dieną išplaukė iš Kylio ir pristatė į Antarktidą III-ojo Reicho relikvijas ir asmeninius Hitlerio daiktus, o taip pat keleivius, kurių veidus slėpė chirurginės kaukės. Kitas laivas, "U 977”, vadovaujamas Heinco Šeferio, truputį vėliau pakartojo šį maršrutą, bet ką jis vežė, nėra žinoma.

Abu šie povandeniniai laivai 1945 metų liepos 10 ir rugpjūčio 17 įplaukė į vieną iš Lotynų Amerikos upių, ir tai tapo žinoma Amerikos kariškiams, kurie užkirto jiems kelią ir paėmė vokiečius į nelaisvę. Tardymo metu jie prisipažino, kad Antarktidoje yra bazės. Netrukus žinomas admirolas Ričardas Berdas gavo įsakymą sunaikinti nacių bazę "Naujojoje Švabijoje”.

Operacija "Aukštas šuolis” buvo užmaskuota kaip įprasta tyrinėjimo ekspedicija, ir toli gražu ne visi susigaudė, kad link Antarktidos krantų pasuko galinga eskadra. Lėktuvnešis, 13 įvairių klasių laivų, 25 lėktuvai ir sraigtasparniai, daugiau kaip 4000 žmonių, produktų atsargos pusei metų – šie duomenys kalba patys už save. Atrodė, viskas einasi pagal planą: per mėnesį padaryta 49 000 nuotraukų. Ir staiga atsitiko kažkas, apie ką oficiali JAV valdžia tyli iki šiol. 1947 metų kovo 3 dieną ką tik pradėtą ekspediciją nutraukė ir laivai skubiai pasuko namo. Po metų Europos žurnalo "Brizant” puslapiuose išplaukė kai kurios detalės. Buvo pranešama, kad ekspedicija sulaukė stipraus pasipriešinimo… Buvo prarasta mažiausiai 1 laivas, dešimtys žmonių, 4 koviniai lėktuvai, dar 9 lėktuvus teko palikti kaip nebetinkamus naudoti. Apie tai, kas būtent nutiko, galima tik spėlioti. Nėra autentiškų dokumentų, tačiau, jeigu tikėti spauda, išdrįsę pasidalinti prisiminimais ekipažų nariai kalbėjo apie "iš vandens išneriančius” ir juos atakuojančius "skraidančius diskus”, apie keistus atmosferinius reiškinius, kurie kėlė psichinius sutrikimus. Žurnalistai pateikė ištrauką iš Berdo ataskaitos, neva padarytos slaptame specialiosios komisijos posėdyje: "Amerikai reikia imtis gynybinių akcijų prieš priešo naikintuvus, atskrendančius iš poliarinių rajonų. Naujo karo atveju Ameriką gali atakuoti priešas, sugebantis skraidyti iš vieno ašigalio į kitą neįtikėtinu greičiu”.

Beveik po 10 metų Berdas vadovavo naujai poliarinei ekspedicijai, kurios metu paslaptingomis aplinkybėmis žuvo. Po jo mirties spaudoje pasirodė duomenys, neva iš paties admirolo dienoraščio. Iš jų galima suprasti, kad 1947 metų ekspedicijos metu lėktuvą, kuriuo jis išskrido į žvalgybą, privertė nusileisti keisti skraidymo aparatai, "panašūs į britų kareiviškus šalmus”. Prie admirolo priėjo aukštas mėlynakis blondinas, kuris laužyta anglų kalba perdavė kreipimąsi į Amerikos valdžią su reikalavimu baigti branduolinius bandymus. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad po šio susitikimo tarp nacių kolonijos Antarktidoje ir Amerikos vyriausybės buvoi pasirašytas susitarimas dėl vokiškų technologijų mainų į amerikiečių žaliavas.

Visa eilė tyrinėtojų mano, kad nacių bazės Antarktidoje ir Kanados šiaurėje egzistuoja ir klesti ir mūsų dienomis, kalbama apie ten esantį didžiulį miestą Naujasis Berlynas su 2 mln gyventojų. Pagrindinis jų užsiėmimas yra genų inžinerija ir skrydžiai į kosmosą, tačiau tiesioginių įrodymų, kad ši versija teisinga kol kas niekas nepateikė.

Netiesioginiu patvirtinimu, kad bazė egzistuoja, gali būti NSO stebėjimai Pietų ašigalio rajone. Dažnai matomos ore kybančios "lėkštės” arba "cigarai”. O 1976 metais japonų tyrinėtojai naujausios technikos pagalba užfiksavo tu pačiu metu 19 apvalių objektų, kurie "nupikiriavo” iš kosmoso į Antarktidą ir dingo iš ekranų. Visos ten pasiųstos ekspedicijos arba dingo be žinios, arba grįžo nieko neradusios. Vėliau kai kurie dalyviai pasakojo apie aukšto ūgio žmones, išeinančius tiesiai iš po ledo, apie tunelius, vedančius link jų miestų, bet jais niekas netikėjo. Žemės orbitoje aptikti keli dirbtiniai palydovai, kurie priklauso nežinia kam.

1944 metais arktiniuose Kanados vandenyse buvo paskandintas "U” klasės vokiečių povandeninis laivas, vienas iš išgyvenusių ekipažo narių vėliau prisiminė, kad ekspedicijos tikslas – pristatyti slaptą gyvsidabrio krovinį. Vienintelė versija, kam jiems tai buvo reikalinga – gyvsidabris naudojamas kosminiams tyrimams.

Dar vienas faktas – kai kurios aukos, pagrobtos ateivių iš kosmoso, panirusios į hipnozę pasakojo, kad humanoidams vadovavo Žemės žmonės su II-ojo pasaulinio karo laikų vokiška karine uniforma ir kalbantys vokiškai. Keistokas prisiminimas žmogui, "pamišusiam” dėl ateivių iš kosmoso.

„Интересная газета. Магия и мистика" №19 2007 г

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: NSO, Ateiviai | Patalpino: Rolando (12.09.2013) | Autoriai: Arnoldas | | Aut. teisės: http://versijos.com
Просмотров: 2533 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
VU profesorius: nuo pusgaminių ir g...

Kur be­pa­si­suk­si, ... (631)

ufospace
Ar egzistuoja Jėgos vietos?...

Šiuo metu ezoterikoje, o ir ja nesidomin... (2432)
ufospace
Lietuviškas palydovas „Lituanica SA...

Jau šiemet Lietuva taps kosmine valst... (1287)

ufospace
Finikiečių mįslė Brazilijoje...

Netoli Rio de Žaneiro Brazilijoje yra ga... (1365)
ufospace
Nežemiškų civilizacijų perspektyvos...

Paskutiniai gyvybės pėdsakai Žemėje b... (1210)

ufospace
Priešistoriniai žmonijos ginklai...

Yra archeologinių radinių, kurie liud... (1041)

ufospace
Atrastos dar trys gyvybei draugiško...

Kosmosas nėra toks atšiaurus ir netinkam... (823)
ufospace
Mokslininkai stebėjo itin masyvios ...

Tarptautinė astronomų komanda stebėjo... (730)

ufospace
Mokslininkams pavyko vienai minutei...

Vokietijos mokslininkams pavyko visiš... (648)

ufospace
Rusijoje sukurta hipergarsinė raket...

Rusijoje pagamintas hipergarsinės raketo... (630)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos