Kontaktų su ateiviais istorija: 1975-ieji. Ir danguje nebūna dūmų be ugnies?

Daugybei žmonių susidomėjus keletu susitikimų su ateiviais, įvyku­sių per dešimtmetį iki 1975 metų, atsirado problema — turėjo neiš­vengiamai prisiveisti apgavikų, pajutusių progą praturtėti.

Apskritai tai labai reti atvejai. Kiekvienas, bendravęs su tikrais neįtikėtino įvykio liudininkais, žino, kokią psichinę traumą jiems sukelia šių prisiminimų atgaivinimas per mokslinius tyrimus, o dau­gelį matytieji vaizdai persekioja visą gyvenimą, todėl jiems net min­tis nekyla apie tai rašyti laikraščiuose. Penkios

minutės, kai į tave nukreipta šviesa, nekompensuos to dvasinio pragaro, kartais trun­kančio visą gyvenimą, kai reikia kentėti, stengiantis suvokti, kas buvo atsitikę. Aš mačiau iširusias santuokas, žlugusias karjeras, žmo­nes, palūžusius dvasiškai ir psichiškai, nes vienąkart jie išleido dži­ną iš butelio ir dabar jau niekada neprivers jo įlįsti atgal.

Apie daugumą (maždaug 90 procentų) susitikimų su ateiviais niekada nebūna pranešama viešai. Jie taip ir lieka aprašyti tik NSO tyrinėtojų segtuvuose.

Aš pati du kartus prisiekiau, kad nepapasakosiu „tiesos" net vy­rui ar žmonai to žmogaus, kuris man patikėjo savo paslaptį. Žinoma, žmonės skirtingi, todėl ir traktuoja savo įspūdžius skirtingai. Vien todėl, kad kai kurie nenori pasirodyti televizijos ekranuose, dar ne­reiškia, kad jie sako tiesą, o tie, kurie džiaugiasi galėdami papasako­ti (arba net parduoti) savo istoriją, dėl tos pačios priežasties taip pat nebūtinai turi viską prasimanyti. Kaip pasakė vienas ufologas, net melagiams gali pasitaikyti iš arti pamatyti tas paslaptingas būtybes.

Kruopštūs ufologai, tirdami susitikimus su ateiviais, naudoja įvairią techniką, pasitelkia psichologus ir paprastus praktikantus. Ty­rimai gali trukti mėnesius. Ufologai, per trisdešimt metų išmokę skirti tikrus įvykius nuo netikrų, kartais ir specialiai viešai nepasako reikšmingų faktų, kad galėtų juos vėliau paskelbti savo pranešimuo­se. Žinoma, ir pro tokius tyrimus apgavikai gali prasmukti. Juk, deja, esminės taisyklės dažniausiai perrašomos po kiekvieno naujo atvejo, todėl beveik neįmanoma absoliučiai tiksliai įvertinti tai, kas vyksta. Mes net nežinome, ką stengiamės įrodyti, — nuo ateivių, atskrendančių į Žemę savo sukurtais laivais, iki keisčiausių haliuci­nacijos formų. Tik šiuos du atvejus galime rimčiausiai vertinti.

Suprasdami, kad tokios istorijos tampa reikšmingomis naujieno­mis, ufologai ėmė atsargiau vertinti tuos įvykius, kuriems pagrįstai trūksta įrodymų. Manau, kad tai visai teisinga.

1975 metų pabaigoje įvykęs atsitikimas, tapęs posūkio tašku, geriausiai iliustruoja šią problemą. Tai buvo paskutinis svarbesnis viešai paskelbtas susitikimas su ateiviais prieš pasirodant Stiveno Spilbergo (Stiven Spielberg) kino fdmui „Trečio lygio artimi susiti­kimai" („Close Encounters of the Third Kind"). Įspūdingas tai buvo reginys, pagrįstas daktaro J. Aleno Haineko mokslo darbu (pats Ale­nas Hainekas pasirodė filmo kulminacinėje scenoje). Nors filmas yra vaidybinis, bet jo keistas pavadinimas (paimtas iš ne ufologams miglotos kontaktų su ateiviais klasifikacijos sistemos) yra užuomi­na, kad Spilbergas glaudžiai bendravo su ufologais stengdamasis jį padaryti „panašų į tikrovę". Daugelis filmo scenų pagrįstos tikrais įvykiais, o mažos, balsvai pilkos odos būtybės su galvomis it moliū­gai ir didelėmis akimis — šis įvaizdis atspindi apdairiai sukauptus įrodymus.

1977 ir 1978 metais šis filmas apkeliavo viso pasaulio ekranus ir tapo vienu iš daugiausiai žiūrovų į kino filmus sutraukusių filmų. Jo poveikis buvo milžiniškas. Jis net labiau negu prieš dešimtmetį laikraščių aprašytas Hilų pagrobimas padėjo milijonams, galbūt mi­lijardams žmonių suprasti, kas yra kontaktai su ateiviais. Tyrinėjant bet kokį įvykį jau iš pat pradžių negalima pamiršti, kad jis galbūt turės žalingą poveikį.

Tą galima pasakyti ir apie ankstesnius įvykius Sitgryvo (Sitgrea-ve) nacionaliniame parke apie 150 mylių į šiaurę nuo Fenikso (Pho-enix), Arizonos valstijoje. Maždaug 18 valandą K) minučių septynių miško darbininkų brigada baigusi darbą ėjo mišku namo. Netoli Snoufleiko (Snovvflake) už medžių jie pamatė keistą objektą. Filmo apie Hilų pagrobimą 1961 metais premjera per televiziją buvo įvy- -kusi prieš keletą dienų. Vyrai (nuo septyniolikos iki dvidešimt aštuo­nerių metų amžiaus) pagal sutartį vėlavo baigti darbą ir jiems grėsė pavojus būti nubaustiems. Šį faktą skeptikai nuolat pabrėždavo, sa­kydami, kad tai buvo priežastis sukurti fantastinę istoriją. Iš tikrųjų „baimė sugrįžti į mišką" vėliau buvo pateikiama kaip viena iš prie­žasčių mesti darbą, nors šiai nuomonei vyrai griežtai prieštaravo. Tačiau būdai, kuriais buvo mėginama išsiaiškinti, ar tai ne apgaulė (o mėgino ne vien budrūs skeptikai, bet ir kai kurie ufologai, steng­damiesi išnagrinėti visas galimybes), rodo, kad laikai jau pasikeitė.

Objektas buvo panašus į dvi suklijuotas pyrago dėžutes ir švytė­jo gelsvai balta spalva. Vairuotojas Maikas Rodžersas (Mike Rodgers) sustabdė sunkvežimį norėdamas geriau pažiūrėti, kas tai yra. Jo kolega dvidešimt dvejų metų Travis Valtonas (Travis Walton) iššoko ir nubėgo NSO link. Kiti tuo mažiau stebėjosi ir elgėsi santūriau.

Vyrai sako, kad staiga iš pypsinčio NSO į Valtoną šovė šviesos spindulys (pypsėjimų pasitaiko retai, bet jie yra sudedamoji Hilų pagrobimo istorijos dalis). Šis žiaurus užpuolimas miško darbininką nubloškė atgal. Jis ėmė taip švytėti tarsi pasodintas į elektros kėdę ir griuvo ant žemės. Atrodė, kad buvo mirtinai sužeistas. Miško darbininkai neišdidūs ir neskuba duoti grąžos, nors tai ir būtų su­prantama. Jie nesikišo ir buvo apimti nevilties. Po penkiolikos mi­nučių, jau aprimę, virš galvos pamatė šviesos ruoželį. Tai galėjo reikšti, kad NSO nuskrido. Rodžersas nuėjo atgal paimti sužeisto bendradarbio. Valtono ten nebuvo.

Vyrai grįžo į miestą ir nieko nelaukę viską papasakojo Navajo (Navajo) apygardos šerifui Marvinui Džilespiui (Marvin Gillespie). Šis įtarė apgavystę ir įsakė visiems pasitikrinti poligrafu. Penketas vyrų sutiko ir tai atliko noriai. Šeštojo nepavyko tinkamai patikrinti, nes buvo per daug sukrėstas. Tačiau Filipas Klasas atkreipia dėmesį į tai, kad šis žmogus vėliau buvo apkaltintas vagyste, todėl galbūt bijojo išsiduoti. Vis dar neapsisprendęs Džilespis organizavo paieš­kas miške, iš pradžių pasitelkęs raitelius, o paskui sraigtasparnius. Neaptiko nieko neįprasto. Travio Valtono taip pat nepavyko rasti.

Ši istorija, be abejo, greitai pasklido. Nebuvo tai pirmas plačiai pagarsėjęs pagrobimas, bet visai netipiškas, jis labai skyrėsi nuo visų įvykusių iki tol, nes pagrobtasis dingo. Tiesą sakant, Valtonas buvo dingęs penkias dienas, paskui paskambino namo iš telefono būdelės netoli Hebero (Heber) miesto. Jo brolis Dveinas (Duane) nuvyko ten ir jį parsivežė.

Didžiai nustebęs šerifas net neabejojo, kad teisėtvarkos organai buvo be reikalo trukdomi, o policija veltui eikvojo laiką. Valtonas iškamantinėtas papasakojo štai kokią istoriją.

Jis bėgo NSO link, bet buvo partrenktas stipraus smūgio. Po to prisimena tik tai, kad prabudo skaudančia galva „ligoninėje" (t. y. dideliame ryškiai apšviestame kambaryje). Netrukus suprato, kur atsidūrė, nes išvydo tris keistas būtybes. Atrodė, „lyg prie jo artin-tųsi būrys gerai išsivysčiusių gemalų". Būtybės buvo penkių pėdų aukščio, baltaodės, o jų galvos panašios į grybus. Vilkėjo jos gelsvai rudais plačiais palaidais drabužiais, buvo beplaukės ir be galo dide­lėmis akimis. Tai labai tipinis aprašymas.

Valtonas mėgino apsiginti, bet atėjo j žmogų panaši būtybė mė­lyna ištisine uniforma ir nusivedė jį į kitą kambarį, kuris atrodė kaip planetariumas, nes pro sienas matėsi „žvaigždės". Paskui pagrobtąjį nuvedė į kažkokį angarą, kuriame buvo dar vienas NSO.

O tada būtybės paguldė Travį Valtoną ant stalo atvirame ore, kas buvo iki šiol negirdėta, ir atliko su juo būtinus medicininius bandy­mus. Viskas baigėsi, kai ant jo veido buvo uždėta kaukė. Prabudo jis automagistralėje prie telefono būdelės net nenutuokdamas, kad pra­ėjo penkios dienos.

Policija mėgino ištirti šį reikalą, bet atsirado kliūčių. Tiek NSO tyrinėtojų, tiek medikų nuomonės apie šį įvykį nesutapo.

Psichiatrijos daktaro Dženo Rozenbaumo (Gene Rosenbaum), atlikusio su Valtonu daugybę psichologinių testų, nuomonė buvo tokia: „Mes absoliučiai įsitikinę, kad šis žmogus nemeluoja". Antra vertus, Fenikso instituto moderniosios hipnozės skyriaus direktorius daktaras Lesteris Stiuardas (Lester Stevvard) apgailestavo, kad Val­tonas atsisakė užhipnotizuojamas ir reikalavo gydytojo, nors šnekė­josi jie dvi valandas. Stiuardo nuomone, šis įvykis — apgaulė.

Viena NSO tyrinėtojų grupė viešai pripažino, kad tai tikras įvy­kis, kita (Ground Saucer Watch — vertinanti šiuos įvykius skeptiš­kiau ir daugiausia eksponuojanti suklastotas nuotraukas, padarytas kompiuterine didinimo technika) teigė priešingai. Vėliau Valtonas apie NSO rašančiame žurnale juos užsipuolė turėjus slaptų ketini-' mų, jei pareiškė tokią nuomonę (kitaip sakant, jis nusprendė bendra­darbiauti su kita NSO tyrinėtojų grupe). Kliuvo nuo jo ir spaudai. „Man dar nė karto neteko apie tai skaityti straipsnio, kuris būtų visiškai teisingas," — sakė jis. Nematydamas kitos išeities, pats pa­rašė knygą „Valtono atsitikimas" („The Walton Exprience"), ji pasi­rodė tuo pačiu metu kaip ir Spilbergo filmas ir, žinoma, skeptikams pateikė kitą galimą šio įvykio priežastį. Travis Valtonas ir jo šeši kolegos įrodinėjo, kad knygoje įvykis aprašytas visiškai tiksliai.

Po kelių mėnesių Valtonas vis dėlto „išlaikė tyrimą" melo detek­torium, bet kaip visuomet skeptikai suabejojo šio tyrimo pagrįstu­mu. Jie taip pat paskelbė, kad grįžęs iš NSO Valtonas po keleto dienų „suklupo" per tyrimą, už kurį apmokėjo vienas bulvarinis laik­raštis. Be to, skeptikai kalbėjo, kad neigiamą bandymo rezultatą nu­slėpė pats laikraštis ir ginčytiname tyrime dalyvavusi grupė ufologų.

Šie savo ruožtu Valtoną gynė, sakydami, kad jam nepavyko todėl, jog vis dar buvo sugniuždytas. Daugelis, kurie buvo sutikę Valtoną, mano, kad jis kalbėjo nuoširdžiai.

Kaip matote, išsiaiškinti tiesą kiekvienu atveju labai sunku, nes viskas jau būdavo beviltiškai supainiota ir neatrodė, kad paskui bus lengviau.

1993 metais kino studija „Paramount Pictures" „atgaivino" šį neįprastą įvykį ir sukūrė brangiai kainavusį filmą „Ugnis danguje" („Fire in the Sky"). Man pačiai teko bendrauti su jais per specialų rėmėjų konkursą „NSO šventė Britanijoje". Apskritai šis įvykis bu­vo pavaizduotas gana objektyviai. Pats Valtonas vaidino menkutę rolę. Jam reikėjo paklausti, kur yra Travis! Dar įdomiau tai, kad scenaristas Treisis Tormas (Tracy Torme) teisinosi bičiuliams ufolo­gams, kad skaudžių prisiminimų palikusį „pagrobimą" dėl dramati­nio efekto praplėtęs pramanytais elementais.