Главная » Статьи » NSO, Ateiviai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Kontaktų su ateiviais istorija: 1973-ieji. Humanoidų metai

Kategorija: NSO, Ateiviai» Žymos: NSO, ateiviai, liudininkai, Humanoidų, ateiviais, būtybės, daktara

Baigiantis septintam dešimtmečiui atėjo šioks toki atokvėpis. 1969 ir 1970 metais, po skrydžių į Mėnulį, šis burbulas sprogo, ir NSO jau nebebuvo fantastinės svajonės kaip anksčiau.

JAV vyriausybė tuo pasinaudojo ir gudriai išsisukinėdama fak­tiškai baigė dvidešimt dvejus metus trukusią oficialią mokslinių ty­rimų programą, pareiškusi, kad NSO įspūdingai iškeliavo. Mažai kas žinojo, kad už to apsimetinėjimo slypėjo tuomet dar slapti doku­mentai (dabar apie juos visi žino), rodantys, kad slaptųjų tarnybų agentai ir toliau palaikė ryšius su „pranešimų apie NSO kanalais" ir tyrė

išcentrinių jėgų technologijas, pavyzdžiui, „varomosios jėgos sistemas" (kaip skelbia 1974 metų CŽV mokslinių tyrinėjimų ir plėt­ros tarnybos dokumentai).

Žinoma, susitikimų su NSO nemažėjo, buvo jų ir trečio lygio. Faktiškai jie vykdavo įvairiausiose pasaulio vietose nuo Šiaurės Amerikos iki SSRS, iš kurios tuomet negalėjo prasiskverbti jokios naujienos apie šimtus vilčių teikiančių atvejų.

Spauda tam buvo abejinga, ypač Jungtinėse Valstijose, o jos for­mavo pasaulinę nuomonę. Nepaisant visko, skeptikai nuolat perspėdavo, kad susitikimai yra tik „kosminio amžiaus" įgeidis, kurio mes turime atsisakyti.

Tačiau ufologai atkreipė dėmesį į grėsmingus požymius, rodan­čius, kad situacija keičiasi. Nors paprastų susitikimų su ateiviais, kaip ir anksčiau, retkarčiais pasitaikydavo, bet aiškiai daugėjo tokių, per kuriuos įvykdavo tiesioginiai kontaktai, liudininkams „dingda­vo" laikas arba kurie turėdavo kažkokią įslaptintą reikšmę. Kai kurie mokslininkai teigė, kad tiesiog pagaliau buvo pripažinta problema, kuri visuomet egzistavo.

Hipnozę dabar taikė tik keletas mokslininkų, pavyzdžiui, psicho­logas ir NSO tyrinėtojas daktaras Leo Sprinklas (Leo Sprinkle). Jį sudomino vienas įvykis, kurį JAV vyriausybė jam pavedė demas­kuoti. Visos jo pastangos paneigti įvykį žlugo, ir jam kilo štai kokia mintis. Radijo signalais mes tiriame Visatą. Galbūt protingos būty­bės „iš ten" jau seniai daro tą patį mums po nosimi, o ateivių užmez­gami kontaktai yra žinomiausia to forma.

Liudininkai vis labiau ėmė bijoti skaitytojų pašaipos, todėl ven­gė žurnalistų ir apie viską konfidencialiai papasakodavo tik moksli­ninkams. Štai kodėl už kiekvieno spaudos aprašyto susitikimo su ateiviais slypėdavo bent tuzinas kitų ne mažiau įdomių, bet liudinin­kai paprasčiausiai nenorėdavo atkreipti į save skaitytojų dėmesio. Šį faktą skeptikai dažniausiai klaidingai nušviečia, teigdami, kad liudi­ninkų tikslas — viską papasakoti visuomenei.

Tačiau tereikėjo, kad praeitų šiek tiek laiko, ir iš tos daugybės susitikimų vieną gražią dieną buvo išsijotas atvejis, vėl sudominęs spaudą. Dabar ji galėjo paskelbti, kad ateiviai grįžta.

1973 metų spalio mėnesį JAV pietines valstijas tiesiog užplūdo NSO. Daugelis jų pasirodymų — labai įspūdingi, todėl buvo neįma­noma išlaikyti juos paslaptyje, nors kai kurie liudininkai ir nenorėjo apie tai kalbėti. Per vieną savaitę, nuo spalio 11 iki 18 dienos, ten įvyko daugiau kaip šimtas susitikimų. Tarp jų buvo ir tie, kai poli­cininkas nufotografavo būtybę Alabamos valstijoje (žr. 119 psl.), o Džordžijos valstijoje ant kelio prieš persigandusius liudininkus nu­sileido NSO su ateiviais.

Tačiau pasaulio dėmesį patraukė įvykis, spalio 11 dienos vakare nutikęs dviem laivų statyklos darbininkams — keturiasdešimt ketve­rių metų Čarlzui Hiksonui (Charles Hickson) ir aštuoniolikmečiui

Kalvinui Parkeriui (Calvin Parker), žvejojusiems nuošalioje vietoje prie Paskagūlos (Pascagoula) upės Misisipės valstijoje.

Pirmiausia jie išgirdo zvimbimą ir atsigręžę spėjo pamatyti ne­toliese besileidžiantį ovalų objektą, apjuostą mėlynų šviesų. Jiems iš karto šovė mintis pulti į vandenį ir gelbėtis, bet negalėjo to padaryti, nes suakmenėjo iš baimės, išvydę atsklendžiančias tris keistas būty­bes. Jos neatitiko ufologų (ypač JAV) kuriamo ateivių šablono, todėl kai kurie tyrinėtojai abejojo šio įvykio tikrumu. Būtybės buvo vie­nodo penkių pėdų ūgio, bet jas dengė raukšlėta oda (o gal rūbai?), kurioje buvo tik plyšiai akims ir į žnyples panašioms rankoms. Hik-sonas vėliau sakė pamanęs, kad tai robotai, vykdantys objekto vidu­je esančių kitų nematomų būtybių įsakymus.

Dvi būtybės tariamai pakėlė Hiksoną į orą, ir jo sąmonė užgeso. Atsibudo jis ryškiai apšviestame kambaryje. Šalia buvo ir draugas, bet netrūkus juos atskyrė. Parkeris vis dar neatgavo sąmonės. Hik-sonas sako daugiau jo neregėjęs iki tol, kol jie po keleto minučių nebuvo nugabenti atgal prie upės. Parkeris patvirtino, kad irgi matė NSO ir būtybes, bet neprisiminė, kad būtų patekęs į NSO.

NSO viduje Čarlzo Hiksono kūnas buvo ištyrinėtas su prietaisu, primenančiu akį. Apie tokius prietaisus jau girdėjome iš kitų liudi­ninkų. Buvo ir daugiau panašumų, pavyzdžiui, per medicininius ban- . dymus nejautė skausmo. Daugiau jis beveik nieko neprisiminė.

Vėl atsidūrę lauke vyrai ėmė svarstyti, ką jiems daryti toliau. Pirmiausia nuėjo į vietinio laikraščio redakciją, bet ji buvo uždaryta. Tada paskambino į vietinę aviacijos bazę, bet ten liepė kreiptis į policiją. Policijon atvyko 22 valandą 45 minutės. Juos išklausinėjo. Šerifas Fredas Daimondas (Fred Diamond) sakė: „Jie buvo mirtinai išgąsdinti ir nedaug trūko, kad ištiktų širdies priepuolis". Vyriausia­sis tardytojas Glenas Raidis (Glen Rydee) jam pritarė: „Jeigu jie man melavo, tai turėtų vaidinti Holivude".

Liudininkai nežinojo, kad pokalbis slapta įrašinėjamas, net ir tada, kai juos vieną kartą tyčia paliko vienus. Tačiau ir tuomet jie elgėsi taip pat. Vienu momentu Parkeris buvo paliktas visiškai vie­nas. Magnetofonas įrašė jo maldavimą: „Dieve, padėk man. Neleisk man mirti".

Ryte jie buvo nuvežti į Kislerio aviacijos bazę, esančią netoli Biloksio (Biloxi) miesto. Ten juos turėjo mediciniškai patikrinti, nes bazėje buvo geresni prietaisai. Nebuvo nustatyta nieko blogo, bet pulkininkui Robertui Smitui (Robcrt Smith) pasirodė, kad „juos ka­mavo kažkoks išgąstis. Mes buvome įsitikinę, kad jie nemeluoja ir netrokšta pagarsėti".

Tačiau tiems žmonėms buvo lemta pagarsėti. Jau iki tol dauge­liui nieko nenutuokiančių liudininkų teko patirti, kokia apgultis pra­sideda, kai įvykis sudomina žurnalistus. Todėl ir Paskagūlos miesto policijos nuovada per tris dienas užregistravo du tūkstančius telefo­no skambučių iš viso pasaulio laikraščių.

Po keturiasdešimt aštuonių valandų į Missisipės valstiją atvyko daktaras J. Alenas Hainekas bei hipnozės specialistas iš Kalifornijos universiteto Berklio (Berkeley) mieste daktaras Džeimsas Harderis (James Harder) ir iš karto ėmė tirti šį įvykį. Daktaras J. Alenas Hainekas tuo metu jau buvo „nesupančiotas" JAV vyriausybės ir dirbo su savo moksline NSO tyrinėtojų grupe (NSO mokslinių tyri­nėjimų centras — dabar jis vadinamas Haineko vardu). Harderis ilgai įtikinėjo Hiksoną, kol pagaliau šis leidosi užhipnotizuojamas. Parkeris tam buvo „per daug išsekęs". Istorija buvo atkurta, bet Hik­soną apėmė tokia baisi baimė, kad seansą reikėjo skubiai nutraukti, nes iškilo grėsmė sveikatai. Aš pati mačiau keletą panašių situacijų, kai pagrobtieji būdavo baisiai psichiškai traumuojami ir gydytojai nuogąstaudavo, jog toliau tęsti seansą pavojinga.

 

Harderis įrodinėjo, kad tai patvirtina įvykį buvus tikrą, ir pridū­rė, kad „hipnozės būsenoje praktiškai neįmanoma apsimetinėti labai išsigandusiu". Hainekas sakė: „Man nekyla net klausimas, kad šie žmonės iš tikrųjų patyrė kažką tikro ir labai baisaus". Tačiau jis nebuvo pasirengęs atsakyti, kiek tai buvo realu.

Po dviejų savaičių Čarlzas Hiksonas Pendeltono seklių agentū­roje, Niū Orleano mieste, buvo tiriamas poligrafu (melo detektoriu­mi). Tada tai buvo paskutinė mada, vėliau jais beveik niekas nebe­sidomėjo, nes paaiškėjo, kad jie labai nepatikimi. Įsigudrinus galima puikiausiai meluoti, o jie užrašinėja tik tai, kuo tiriamasis tiki, net jeigu tai ir nėra tiesa. Jeigu kas nors nuoširdžiai tiki, kad anksčiau jis buvo Napoleonas, melo detektorius gali tai patvirtinti, bet prak­tiškai negali nieko įrodyti.

Bandymui su Hiksonu vadovavo apsišaukėlis skeptikas Skotas Glazgou (Scott Glasgow). Pajutęs, kad yra kaltinamas apsimetinėji­mu, dėl savo reputacijos labai stengėsi tai paneigti. Galų gale jis galėjo pasakyti tik tiek: „Šis žmogus sako tiesą". Tačiau kai kurie skeptikai mano, kad jis nebuvo pakankamai patyręs vykdyti šį ban­dymą, ir atkreipia dėmesį, kad po dvejų metų advokato patarimu Hiksonas atsisakė tinkamai atliekamo bandymo policijos nuovadoje.

Kalvinas Parkeris nevažiavo į Niū Orleaną ir nebuvo tiriamas poligrafu. Tuo metu jis gulėjo ligoninėje ir gydėsi stiprų nervų su­krėtimą, kurį esą sukėlęs susitikimas su ateiviais, koks jis bebūtų bu­vęs — tikras ar prasimanytas.

Sis įvykis išryškino kai kurias problemas, iškilusias tiriant susi­tikimus su ateiviais. Nors daugelis žmonių sakėsi tikį Hiksonu ir Parkeriu, nes aišku, kiek daug baimės šie du vyrai patyrė, be to, jie buvo tiriami melo detektoriumi, bet vis tiek tai buvo tik jų papasa­kota istorija. Ji nebuvo pagrįsta jokiais įrodymais. Dėl to kai kurie ufologai, pavyzdžiui, Džonas Kyląs (John Kecl) — vienas iš pirmų­jų atmetęs nežemiškų būtybių apsilankymo galimybę, — tvirtino, kad abu žvejai patyrė ryškią haliucinaciją, kuri jiems atrodė reali, nors iš tikrųjų taip nebuvo.

Kiti skeptikai, kaip antai Filipas Klasas, nebuvo tokie atlaidūs. Klasas klausė, kodėl niekas daugiau toje tankiai apgyventoje vieto­vėje nematė nusileidžiančio NSO ir būtybių. Šis klausimas daugeliui kirba iki šiol.

Aš galiu pridurti, kad 1987 metais susitikau su Čarlzu Hiksonu Vašingtone. Man padarė įspūdį jo atvirumas, kai jis pasakė atsisakęs daug pinigų, kuriuos galėjo uždirbti parduodamas autorines teises kino filmui. „Man tai niekada nebuvo svarbiausias dalykas", — su­simąstęs kalbėjo jis.

Kategorija: NSO, Ateiviai | Patalpino: Rolando (12.02.2015) |
Просмотров: 426 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Europoje aptiktas akmens amžiaus la...

Tūkstančiai archeologinių kasinėjimų met... (727)
ufospace
JAV Karinės oro pajėgos virš Š. Kar...

Iš Seimūro Džonsono karinių oro pajėgų b... (1180)
ufospace
Užfiksuota, kaip į Saulę nukrenta k...

NASA Saulės ir heliosferos observatorijo... (548)
ufospace
25 neatskleistos visų laikų paslapt...

Mokslas, technologijos ir tyrimai spa... (2644)

ufospace
Rugpjūčio danguje galėsime matyti b...

Artėjant rudeniui vis dažniau keliame... (865)

ufospace
Ar islamas radikalesnė religija? Žv...

Kai kal­ba­ma apie is­la­mą, a­te­is­tai... (1255)
ufospace
Nežemiškos kilmės ežerai Rusijoje...

Rusijoje egzistuoja... (1804)
ufospace
Naciai projektavo ginklą, kuriuo ke...

Dar ir šiandien tai skamba kaip fanta... (790)

ufospace
Suomiai išrado liftą, tinkamą 1 km ...

Liftus gaminanti Suomijos bendrovė &b... (604)

ufospace
Uostamiestyje daugėja mačiusiųjų gy...

Atsirado dar viena klaipėdietė, kuri ... (1327)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos