Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » NSO, Ateiviai

Kontaktų su ateiviais istorija: 1965-ieji. Užslaptintos gelmės

Rimtų, patikimų liudininkų tvirtinimai regėjus ateivius turėjo nema­žą poveikį. Staiga tyrinėtojai ėmė .kreipti dėmesį į šiuos pranešimus. Ypač visi susidomėjo Hilų istorija ir prielaidomis, k'ad jų atmintis buvo slopinama, idant nieks nesužinotų apie nepaprastą susitikimą. Buvo imta atidžiau nagrinėti net smulkmenas, nes jos galėjo padėti atskleisti užslaptintas gelmes.

Daugelį domino, ar šeštojo dešimtmečio paprasti vizitai netaps bloga lemiančių įvykių tąsa, ir ateiviai, iki tol domėjęsi akmenimis ir augalais, neims domėtis žmonėmis. Prie Vila Santinos miesto Ita­lijoje

nutikęs įvykis ir daugelis kitų, atsitikusių per ankstesnį de­šimtmetį, žadino tokias mintis. Tačiau istorija, įvykusi Prancūzijoje praėjus metams po įvykio prie Sokoro miesto, piršo prielaidą, kad gali būti ir daugiau priežasčių.

Žemutinių Alpių regionas Prancūzijoje, nusidriekęs gilyn į šalį nuo Marselio, daugelį metų buvo kai kurių pačių keisčiausių susiti­kimų centras. Jis apsuptas turtingų ūkių, besiverčiančių specifiniu verslu. Laukai tarp Valensolės (Valensole) ir Onesono (Onaison) va­sarą pilni levandų. Vietiniams ūkininkams tai puiki prekė. Štai dėl ko keturiasdešimt vienerių metų Morisas Masas (Mourice Masse) tiesiog pašėlo, kai 1965 metų birželio mėnesį pamatė, kad kažkiek krūmelių trūksta. Jis pagalvojo, kad tai vaikai niokoja jo turtą.

Liepos 1-osios rytą, 5 valandą 45 minutės, jis sėdėjo traktoriuje ir prieš darbą dar rūkė. Staiga išgirdo keistą švilpiantį garsą. Iš pra­džių pamanė, kad tai sraigtasparnis, nes anksčiau jo laukuose gana dažnai nutūpdavo kariniai lėktuvai. Panoręs apžiūrėti, ar sraigtaspar­nis nenuniokojo derliaus, nužingsniavo garso kryptimi ir pamatė į lauko vidurį nusileidusį kiaušinio formos objektą su šešiomis atra­momis. Šalia stovėjo dvi figūros. Atrodė lyg vaikai, apsivilkę žals­vai pilkais kombinezonais. Ūkininkas žengė jų link, pasiryžęs su­stabdyti. Tik tada suprato, kad tai visai ne berniukai, o keistos būty­bės, tik 4 pėdų aukščio, didelėmis į moliūgus panašiomis galvomis ir atsikišusiais smakrais. Jų oda buvo balta, o akys įkypos kaip ka­čių. Išskyrus žemą ūgį, visi kiti bruožai panašūs į daugelio matytų būtybių.

Kai Masas prisiartino prie jų per keletą pėdų, viena atsigręžė į jį ir nuo diržo, esančio prie šono, nukabino mažą į vamzdelį panašų daiktą. Iš jo į fermerį plykstelėjo spindulys. Masas akimirksniu su­stojo kaip įbestas ir negalėjo net pajudėti. Tačiau nebuvo visai para­lyžiuotas, nes galėjo kvėpuoti ir suprato, kas aplinkui vyksta. Būty­bės bendravo gomuriniais garsais.

Masas sako, kad po to jos įėjo į objekto vidų pro atstumiamas duris. Skleisdamas tokį patį švilpiantį garsą, objektas pakilo. Ore j*s šovė tolyn ir išnyko, tarsi paprasčiausiai būtų išgaravęs.

Kai spindulys dingo, fermeris dar keletą minučių stovėjo, kol vėl galėjo visiškai laisvai judėti, bet raumenis dar reikėjo įtempti norint išlaikyti pusiausvyrą. Ten, kur stovėjo objektas, tarp levandų, jis išvydo įspaustas duobes. Jose buvo kažkokio skysto purvo, kuris vėliau sukietėjo.

Masas apie viską papasakojo vietinės kavinės savininkui (paskui nusprendė, kad pasielgė kvailai). Šis patarė pranešti policijai. Fer­meris buvo pasipriešinimo judėjimo per karą didvyris, be to, kilęs iš garbingos šeimos, todėl nenorėjo policijos trukdyti dėl tokių niekų, tačiau kavinės savininkas greitai šią istoriją pats visiems išpasakojo. Maso šeima negalėjo apsiginti nuo žurnalistų ir buvo beveik su­žlugdyta.

Kai žurnalistus pasisekė išvaryti, NSO tyrinėtojai buvo daug mie­liau priimami. Mokslininkai paėmė žemės mėginių ir juos ištyrė. Vienintelis neįprastas dalykas buvo didelis kalcio kiekis. Vėliau, kaip matyti po trejų metų darytose nuotraukose, nusileidimo duobėse au­go tik piktžolės. Levandos neišlikdavo kalcio perpildytoje dirvoje.

Tris dienas po susitikimo fermeris tiesiog griūdavo iš nuovargio ir išmiegodavo po penkiolika valandų. Jis taip pat užsiminė, kad yra ir kita, slapta šios istorijos pusė, apie kurią jis nepasakojo net tiems mokslininkams, kuriais pasitikėjo, pavyzdžiui, Aimui Mišeliui. Jis sakė žinojęs, kad būtybės buvo draugiškos ir neturėjo piktų kėslų, bet Mišeliui galėjo pasakyti tik tiek:

— Aš nepapasakojau visko, bet ir taip prišnekėjau per daug. Bus geriau, jeigu šito niekas nesužinos. Turėtum tai suprasti.

Prieš pat savo ankstyvą mirtį Mišelis man sakė, kad po pokalbio su fermeriu jis mano, jog M. Masas buvo įėjęs į NSO.

Kai Mišelis 1965-aisiais ėmėsi tirti šį įvykį, Morisui Masui pa­rodė nuotrauką, kurioje buvo nufotografuotas prie Sokoro nusileidu-sio objekto modelis. Šis atsitikimas buvo įvykęs tik prieš penkiolika mėnesių Jungtinėse Valstijose, ir Masas, atrodo, apie jį nieko neži­nojo. Pats jis sakė tikrai nežinojęs. Išvydęs nuotrauką, jis labai su­sijaudino ir net pamanė, kad kažkas nufotografavo „jo" NSO. Išgir­dęs tiesą, pasakė, jog yra labai patenkintas JAV policininko parama.

1967 metų rugpjūčio mėnesį Mišelis taip pat pirmasis papasako­jo Masui apie ką tik atskleistą Hilų pagrobimą. Dar nebuvo praėję nė metų po knygos apie šią istoriją išleidimo anglų kalba. Fermeris reagavo gana įdomiai. „Jeigu šie žmonės sako, kad buvo priversti, tai meluoja... Jie neverčia nieko. Jeigu tie žmonės būtų pasakę „ne" arba „aš nenoriu", jie (matyt, ateiviai) būtų palikę juos ramybėje".

Mišelis mėgino nuodugniau išsiaiškinti, iš kur Masas tai žino, bet fermeris atsakė, kad net jo žmona nežino visos istorijos. „Aš net mirdamas jos niekam nepapasakosiu. Ir jūs šito nereikalaukite. Ta­čiau apie šiuos amerikiečius aš kalbu todėl, kad žinau, kaip yra iš tikrųjų."

Moriso Maso uždarumas sukėlė subruzdimą ir atskleidė kitų ga­limų susitikimų paaiškinimą. Trečio lygio „paprasti" artimi susitiki­mai (taip juos pavadino daktaras Alenas Hainekas) gali slėpti tokį kontakto lygį, apie kurį net nenutuokia liudininkas ir tyrinėtojas. Dar kartą peržvelgus pranešimus apie 1954 metų NSO „antskry­džius", kai liudininkai būdavo suparalyžiuojami šviesos spinduliu, iškyla klausimas, ar tikrai susitikimai taip ir baigdavosi. O galbūt tiesiog niekam nekilo mintis, kad ten dar kas galėdavo vykti?

Įvykiai prie Sokoro ir Valensolės nepaprastai panašūs. Net ir liudininkai buvo masinami patikėti, kad mato naujuosius vandalus. Atsiradus galimybei palyginti šiuos atsitikimus, kai kurie ufologai ėmė manyti, kad šie susitikimai su ateiviais galbūt buvo „surežisuo­ti" liudininkams, kad pamažu tuo būtų imta tikėti. Tačiau to įrodyti nepavyko, nes pritrūko įrodymų.

Beje, 1967 metų gruodžio mėnesį Nebraskos policininkas patyrė trečio lygio susitikimą, po kurio liko užslaptintų atsiminimų. Tai buvo vienas pirmųjų vyriausybės dotuojamų eksperimentų, kurį at­liko Kolorado universitetas. Vienas iš šio eksperimento tikslų buvo ištirti hipnozės poveikį. Liudininkas nieko apie tai nežinojo. Jis sakė iš ateivių sužinojęs štai ką: jie nori, kad mes „tikėtume, jog jie eg­zistuoja, bet tikėtume tik truputį".

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar