Главная » Статьи » NSO, Ateiviai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Kaip turėtų atrodyti ateiviai? 7 ekspertų komentarai

Kategorija: NSO, Ateiviai» Žymos: Galimos nežemiškos gyvybės formos, Nežemiškos gyvybės hipotezės, Mokslinė fantastika

Žiūrėdami mokslinės fantastikos kino filmus ir televizijos serialus buvome įpratinti manyti, jog ateiviai atrodytų beveik kaip mes, tik gal būtų pliki, o ne plaukuoti, žaliaodžiai, mėlynodžiai arba dėmėti ir jų akys būtų labai keistos. Bet tokios televizinės klišės vargu ar gali būti teisingos. Todėl interneto leidinys „Popular Mechanics“ apklausė mokslinės fantastikos rašytojus, mokslo ekspertus ir nežemiškų gyvybės formų ieškotojus apie tai, kaip jų manymu iš tiesų turėtų atrodyti ateiviai.

Kevinas Andersonas

Mokslinės fantastikos autorius

Pažvelkite į neįtikėtina biotipų įvairovę čia, Žemėje – visi jie išsivystė esant toms pačioms planetos sąlygoms. Netikiu, kad ateivių rūšis, atsiradusi visiškai kitokiu biocheminiu pagrindu, galėtų būti su dviem rankomis, dviem kojomis, dviem akimis, ausimis šnervėmis… dviejų lyčių, šiltakraujai ir panašiai. Tačiau tam, kad ateiviai būtų intelektualūs, turėtume numanyti, kad bus didelio tūrio smegenys, todėl organizmui reikėtų kažkokio apsauginio mechanizmo gyvybiškai svarbioms smegenims – kaukolės, egzoskeleto ar kažko panašaus.

Norint pasigaminti įrankius jiems reikėtų kažkokių manipuliacijai reikalingų organų, panašių į pirštus (nebūtinai su nykščiu priešais kitus pirštus – tai gali būti ir čiuptuvai). Taip pat ateiviai turėtų turėti reprodukcinę sistemą, tačiau tai gali būti ir pumpuravimasis, ir pasidalijimas, ir kiaušinių dėjimas – nebūtinai mums būdingas gyvo palikuonio pagimdymas. Jie turėtų turėti kažkokią jutiklių sistemą, akių ausų ir uoslės organų atitikmenis. Tačiau jų „akys“ būtų išsivystę taip, kad optimaliai veiktų jų pačių šviesulio spektre, nebūtinai mūsų Saulės spektre.

Ar jie gyventų jūroje? Dujinio giganto debesyje? Ant kieto žemės paviršiaus? Dykumoje? Džiunglėse? Jiems reikėtų kažkaip maitintis ar gauti energiją kitais būdais, jiems reikėtų ir kažkokios šalinimo sistemos. Taip pat jie turėtų bendrauti. Kaip – gal balsu? O gal feromonais? Ar žybsinčiais odos plotais?

©ctvnews.ca

Darrenas Campo

televizijos prodiuseris ir autorius

Kalbant apie filmus ir televiziją, labai sudėtinga sukurti ateivių rasę, kuri būtų nepanaši į žmones. Ateivius turi vaidinti aktoriai. O kaip ateiviai atrodytų iš tikrųjų, labai priklauso nuo to, kur jie išsivystė. Ateiviai, išsivystę tarpžvaigždinėje erdvėje, turėtų visiškai kitokius poreikius nei ateiviai, išsivystę į Žemę panašioje planetoje.

Bet galime būti beveik tikri tuo, jog nežemiškos gyvybės forma bus simetriška. Visos mums žinomos augančių sutvėrimų rūšys yra daugiau ar mažiau simetriškos. Perpjaukite medį skersai – šakos bus vienoje pusėje, šaknys kitoje, bet abi šios pusės bus ganėtinai panašios viena į kitą. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones, ir apie visus kitus gyvius. Ir netgi neorganiniai augantys dariniai – kristalai, galaktikos – turi simetrijos bruožų.

Ateivio formą ir dydį lemtų gravitacija, aplinkos slėgis ir energijos šaltinis. Į augalus panašios protingos gyvybės formos yra mažai tikėtinos, nes fotosintezė neskatina sudėtingų išlikimo strategijų vystymo. Poreikis vaikytis maistą teikia pirmenybę mobilioms gyvybės formoms. Jei tokia gyvybės forma išsivystytų tankioje atmosferoje, tikėtinai, kad tai būtų horizontalus gyvis. Tuo tarpu mažesnio tankio atmosferoje tarptų vertikalios gyvybės formos. Dvi kojos ir dvi rankos yra efektyviau nei keturios kojos, taigi, laikantis simetrijos taisyklės, nebūtų stebėtina, jeigu visiškai su žmonėmis nesusiję dominuojantys sutvėrimai būtų stati ir dvikojai bei dvirankiai.

Jeigu įvertintume tai, jog 95 proc. Visatos mūsų juslės ir technologijos nefiksuoja (tamsioji medžiaga ir tamsioji energija), tuomet labiausiai tikėtina, jog būtent ten is slepiasi ateiviai. Ir galbūt netgi galima būtų teigti, jog ateiviai visai neatrodo – jie yra nematomi.

 

©news.discovery.com

Aaronas Rosenbergas

Mokslinės fantastikos autorius

Negalvokite apie liesus, beveik skeletą primenančius kūnus su ilgais nagais ir uodega, panašia į skorpiono bei aštrių dantų pilna burna. Negalvokite apie mažus žalius žmogeliukus su jiems per didelėmis galvomis bei akimis ir per mažomis burnomis. Negalvokite apie katažmogius, apie ropliažmogius, apie šunžmogius, apie mėlynodžius žmonių formos sutvėrimus, apie sutvėrimus su smailomis ausytėmis arba keistais antakiais. Kodėl ateiviai turėtų būti tokie panašūs į mus?

Abipusė simetrija, gerai pagalvojus, iš tikrųjų yra gana prastas organizmo architektūrinis sprendimas. Na taip, atrodo gražiai, bet koks tikslas? Kam turėti dvi visiškai vienodas puses, kai vienoje pusėje galima būtų turėti kažką visiškai kitokio? Netgi dalekai [ateiviai iš TV serialo „Dr. Who“ – red.] vietoj vienos rankos turėjo siurbtuką, o vietoj kitos – lazerį. Dvikojai? Nesąmonė – vienas geras stumtelėjimas ir virstame. Kam kito pasaulio rasei vystytis su mūsų evoliuciniais trūkumais? Kam nežinomai rasei augintis akis, nosį, liežuvį ir kitus keistus mūsų kūno atsikišimus? Jiems to nereikėtų.

Gyvi sutvėrimai evoliucionuoja, taikydamiesi prie savo aplinkos. Mes turime nykščius priešais kitus keturis pirštus tam, kad galėtume geriau pačiupti daiktus. Beždžionės lygiai tuo pačiu tikslu turi kibias uodegas. Turime akis dėl to, kad mus pasiekia elektromagnetinių bangų spektro regimas ruožas.

Bet jei būtume atsiradę visai kitokiame pasaulyje, kuriame vyrautų visai kitokia temperatūra, topografija, flora ir fauna, tuomet ir patys būtume vystęsi visiškai kitaip. O jeigu kito pasaulio cheminė sudėtis būtų kitokia, tai ir mūsų cheminė sudėtis būtų visiškai nepanaši į esamą. Visa Žemės gyvybė yra anglies pagrindo, bet nebūtinai taip būtų ir kitur. Gyvybės formos gali būti ir silicio pagrindo, ir geležies pagrindo, ir bet kokios kitokios. Jos gali turėtų bet kiek rankų ir kojų – kad ir nulį.

Galbūt gyvybė kitose planetose išsivystė be fizinės formos arba be fiksuotos formos – galbūt esama ateivių, kurie yra tarsi protingi debesėliai arba turi mutuoti galinčius kūnus, kurie kinta priklausomai nuo tos akimirkos poreikių. Gal jie galėtų kosmosu skraidyti be jokių ypatingų priemonių, o kosminę spinduliuotę naudoti kaip maistą bei kaip informacijos šaltinį, reaguodami į kosminius spindulius taip, kaip šikšnosparniai reaguoja į ultragarsą. Kam reikalingos akys ir ausys, kai rezonuoja visas tavo kūnas? Kam reikia koncentruotų smegenų, kai sąmonė gali būti paskirstyta per visą kūną tarsi nervai? Kam turėti odą, kai kūno formą palaiko elektrostatinis šokas ir protinė kontrolė, kuomet kūnas gali pagal pageidavimą išsiplėsti arba susitraukti?

Žemėje yra galybė sutvėrimų, kurie nuo mūsų skiriasi taip stipriai“ patyrinėkite jog mes juos vargiai suvokiame. Pažiūrėkite, kaip aštuonkojis prasispraudžia pro plyšelį stiklainyje, patyrinėkite tabako kirminą (lot. Manduca sexta), iš arti pažvelkite į vabzdį maldininką. O tuomet pagalvokite, kokia mažutė yra mūsų planeta, palyginus su Visata – tai tarsi rasti keistos formos „M&M“ saldainiuką ir pagal jį daryti išvadas apie visus saldainius, bet paskui staiga susivokti, kad esate milžiniškoje saldainių parduotuvėje, kur skonių, formų ir spalvų įvairovė yra beveik beribė – ir beveik nė vieno iš jų iki šiol nesate ragavę. Tikri ateiviai būtų taip toli nuo bet ko, ką įsivaizduojame, kad mes vargiai sugebėtume suvokti, kad tai yra gyvybė. O mes jiems atrodytume lygiai tokie patys sunkiai suprantami gyviai.

©scienceblogs.com

Harry E. Kelleris

Northeastern universiteto (JAV) chemijos profesorius

Kažkur Visatoje turi būti, arba buvo, arba bus kitų pažangių civilizacijų. Tikimybė, kad kažkas iš šiandien gyvenančių juos pamatys ar bent jau su jais pabendraus yra menka. Tačiau tokios problemos neturėtų atbaidyti mūsų nuo bandymų įsivaizduoti, kokie jie galėtų būti.

Visų pirma, ateiviai būtų abipus simetriški, endoterminiai sutvėrimai su puikiomis manipuliavimo galimybėmis ir kieta apsaugine dėže smegenims.

Akys? Be jokios abejonės. Norint sukurti civilizaciją reikia matyti. Kalmarų akys yra geresnės nei mūsų, panašu, kad regėjimo organai Žemėje yra nepriklausomai išsivystę net kelis kartus. Ateivių akys mūsiškes gali priminti tik išoriškai. Lęšiukas ir rainelė yra būtini reikalavimai. Baltymai neprivalo būti balti. O ir rainelės spalvos neturi būti nė kiek panašios į mūsiškes. Kiek akių? Vienos tikrai nepakaks. Nesugebėjimas suvokti atstumo reikštų labai greitą išnykimą. Ir jei tam nėra svarios priežasties, tuomet daug akių būtų tik nereikalingas evoliucinis bagažas, todėl taip pat neišsilaikytų, nors štai vorai yra išimtis. Kadangi akys yra svarbios, jos bus kažkokioje kūno įduboje ir, esant būtinybei pridengiamos ar paslepiamos. Mūsų ateiviai nebūtinai bus su vabzdžių akimis, tačiau ir tokios galimybės atmesti negalime.

Nosis? Ateiviams reikės būdo kvėpuoti. Ji turi būti simetriška. Nosis neturi būti veido viduryje, tačiau tam tikrais sumetimais tai yra patogu – pavyzdžiui, galima tą patį oro įtraukimo kanalą išvesti ir į burną, ypatingai didelio poreikio akimirkoms. Galima būtų prigalvoti ir kitokių išsidėstymų nei žmogaus kūne.

Burna? Na, kažkaip maistą į organizmą įtraukti reikėtų. Visi dideli gyvūnai turi kažkokias priemones maistą paimti ir praryti. Kai kurie maistą kramto, kiti ne. Dantys Žemėje yra gana įprastas dalykas, bet galimos ir kitokios maitinimosi sistemos. Esmė ta, kad augalai ir gyvūnai jau milijonus metų kariauja evoliucinį karą. Mes paveldime to karo rezultatus. Dantys buvo reikalingi augalams kramtyti, nes augalai tapo plaušingesni – tai buvo evoliucinė reakcija į bandymą juos suryti. Yra ir kitų būdų atplėšti maistą nuo augalo – pavyzdžiui, kaip tai daro paukščiai. Jie maistą „kramto“ skrandyje.

Kojos? Beveik neabejotinai. Kiti judėjimo būdai būtų santykinai lėti, skirti šarvuotiems arba urvuose gyvenantiems gyvūnams. Nė vienas iš šių gyvenimo būdų natūraliu keliu nebūtų palankus didesnio intelekto išsivystymui. Kiek kojų? Mūsų atveju, besivystydami iš keturkojų gyvūnų priekines galūnes pritaikėme manipuliacijai daiktais. Jokie sausumos gyvūnai su endoskeletais neturi daugiau galūnių. Vadinasi, tikimybė, kad ateiviai bus dvikojai yra didesnė nei kad ateiviai bus keturkojai.

Kailis? Plaukai? Plunksnos? Žvynai? Kažkas visiškai neįprasto? Odos danga tyrėtų būti pritaikyta aplinkos sąlygoms. Tikros plunksnos yra mažai tikėtinos. Nes plunksnos naudojamos skrydžiui, o tokiu atveju smegenys būtų mažos. Žvynai taip pat mažai tikėtini, nes jie itin gerai pritaikyti šaltakraujams, nors žvynuota protingų ateivių oda taip pat įmanoma. Kailį ir plaukus man asmeniškai palyginti sunku. Būti kailiniuotu verta sutvėrimui, neturinčiam pažangaus intelekto. Bet jei mūsų ateiviai ir būtų kailiniuoti, tai plaukas veikiausiai būtų trumpas.

Galva? Jeigu galvą nusakytume kaip kaulinę dėžę smegenims bei kaip vietą akims, nosiai ir burnai, tada tai yra tikėtina. Nosis gali būti ir virš burnos, ir po ja. Kai nosis yra aukščiau, patogiau plaukioti, bet tai nėra griežtas evoliucinis reikalavimas.

Kaklas? Visiškai nereikalingas. Naudingas galvai kraipyti, bet galima įsivaizduoti ir kitų galimybių apsižvalgyti. Didžiosioms katėms tai yra silpna vieta, už kurios galima griebti ir pasmaugti galingais nasrais.

Rankos? Reikia kažko, kas padėtų manipuliuoti daiktais. Čiuptuvai yra mažai tikėtinas galūnių tipas, nes jie yra menkai pritaikyti manipuliacijoms. Paprastai čiuptuvai yra su siurbtukais ir jų paskirtis yra visai kitokia nei įrankių gamyba. Sąnarių gali būti ir daugiau nei turime mes, taip pat kitokia gali būti ir lenkimo kryptis.

Pirštai? Būtina turėti kažką, kuo galima būtų tvirtai suimti ir pakelti smulkius daiktus, juos vartyti ir sukioti. Dviejų pirštų veikiausiai būtų maža. Penki – jau per daug. Trys ar keturi (kaip dažniausiai vaizduojama pas animacinių filmų veikėjus) yra labiau tikėtina. Trys mūsų pirštų sąnariai taip pat atrodo kaip tinkamas skaičius. Vieno nepakaktų. Du, kaip mūsų nykščiuose, yra mažai tikėtina.

©theadvancedapes.com

Bernardas Batesas

Puget Sound universiteto fizikos profesorius

Aštuonkojis yra geras pažangios gyvybės Žemėje pavyzdys. Aštuonkojai yra itin protingi, galbūt ne kvailesni už žmones, ir gyvena visiškai kitokioje aplinkoje (lyginant su mūsiške). Evoliucija turėjo atrasti kitokių sprendimų tam slėgiui, kuris juos veikia – visai kitokiam, nei kad patiria sausumos gyvūnai.

Delfinai ir šimpanzės mums labai artimi – visi esame žinduoliai. Paskutinis bendras žmonių ir šimpanzių protėvis gyveno prieš maždaug 10 mln. metų. Paskutinis bendras žmonių ir delfinų protėvis – prieš maždaug 100 mln. metų. Dauguma evoliucinių pakitimų, suteikusių mums intelekto, veikiausiai įvyko dar iki rūšių atsiskyrimo. Paskutinis bendras žinduolių ir aštuonkojų protėvis gyveno gerokai, gerokai seniau – gal prieš 800 mln. metų.

Ateiviai su pažangia technologija turėtų būti sausumos sutvėrimai – kad vystytųsi technologijos, reikalinga ugnis. Ko reikėtų tikėtis, kad galima būtų išvystyti į mūsiškes panašias technologijas? Rankų su pirštais (tiksliai, smulkiai manipuliacijai) turėjimas labai svarbus. Bent dvi kojos judėjimui būtinos. Jei sutvėrimai būtų keturkojai – įsivaizduokite kentaurus – jiems vis vien reikėtų rankų, kad galėtų viską statyti ir gaminti.

Reikalingas dviakis regėjimas, kad galima būtų įvertinti atstumą (iki grobio). Aukštai įtaisyta galva plėšrūnams iš anksto pamatyti. Akys netoli smegenų, kad būtų sumažinta regos signalo sklidimo trukmė. Garso ir uoslės jutikliai (nosis ir ausys). Išlikimo tikimybė priklauso nuo to, kaip gerai galite rasti maistą, poravimosi partnerius ir pastebėti plėšrūnus. Gyvenimas atmosferoje reikštų, kad prieš užpuolant plėšrūnui, jis būtų išgirstamas ar užuodžiamas.


©io9.com

Nnedi Okorafor

Mokslinės fantastikos autorė

Žmonėms būdingos trys savybės: 1. Manome, kad viską žinome; 2. Manome, kad viskas, kas vyksta, yra susiję su mumis; 3. Kad mums kažkas rūpėtų, reikia, kad tai būtų susiję su mumis. Todėl daugelyje mūsų pasakojimų apie ateivius, šie atvyksta dėl mūsų (norėdami sunaikinti, pavergti ar ištyrinėti) arba atimti mums brangius dalykus. Be to, paprastai pasakojimuose būtent mes esame tie, kurie užmezga pirmąjį kontaktą su ateiviais, o jie beveik visada atrodo panašiai į mus ar bent jau mus primena.

Aš esu įsitikinusi, kad ateiviai egzistuoja. Tačiau į mažų žalių žmogeliukų mitologiją per daug dėmesio nekreipiu. Nemanau, kad ateiviai turėtų būti humanoidai, o jų vidaus cheminiai junginiai ir procesai – anglies pagrindo. Žmonės nėra sutverti išgyventi kosmose. Jeigu ateiviai atvyktų čia, į Žemę, reikštų, kad jie išgyveno kosmose ir turi gebėjimą prisitaikyti prie mūsų atmosferos. Manau, labai tikėtina, jog jie bus nė iš tolo į mus nepanašūs.

Mano novelėje „Lagūna“ ateiviai, pasirodantys Lagose (Nigerija) gali pagal pageidavimą keisti savo išvaizdą ir valdyti save molekuliniame lygmenyje, o jų molekulės nė iš tolo nepanašios į tokias, kokių būna Žemės gyvuosiuose organizmuose. Jie naudoja aplinkos medžiagą, nepriklausomai nuo jos rūšies ir šaltinio ir adaptuojasi prie savo buvimo vietas. O jų norai, poreikiai ir metodai vykdyti savo veiklą yra visiškai svetimi žmonėms.

Nematau priežasties, kodėl ateiviai negalėtų būti mikroskopiniai, matomi tik tokiuose bangos ilgiuose, kokie žmonėms yra neįžiūrimi, kodėl negalėtų būti sudaryti taip sunkiai suvokiamai žmonėms, kad vien į juos pažiūrėję apalptume. Nemanau, kad ateiviai buvo, yra ar bus tokie, kokių mes tikimės.

©telegraph.co.uk

Tobiasas Buckellis

Mokslinės fantastikos autorius

Ateivius atsikišusiomis kaktomis ar smailomis ausimis mėgsta vaizduoti Holivudas – jie tokiu būdu sutaupo, nes tereikia grimo paprastam žmogui ir jau galima sukti savo scenarijų. Man atrodo keista manyti, jog tikri ateiviai būtų bent kiek į mus panašūs. Nors gamtoje esama ir lygiagrečios evoliucijos pavyzdžiui – pavyzdžiui, aštuonkojo ir žmogaus akys yra identiškos. Kai kurie specialistai svarsto, kad jei ateiviai išvystytų civilizaciją, panašią į mūsiškę, tai ir jie patys būtų panašios formos.

Ir čia, Žemėje, turime pavyzdžių, pagal kuriuos galėtume imtis tam tikrų įžvalgų apie tai, kaip turėtų atrodyti ateiviai. Aštuonkojai ir kalmarai demonstruoja stebėtinai protingas reakcijas ir gebėjimą mokytis, o jų kūnų forma yra puikiai prisitaikiusi prie aplinkos, kuri mums svetima. Čiuptuvai ir didelės smegenys, panašu, yra fantastiška forma žemai gravitacijai ar skystai aplinkai. Sutvėrimai, galintys bendrauti jų kūnu raibuliuojančiomis spalvomis. Mokslinė fantastika jau ilgai tyrinėja sunkiai suprantamus siaubūnus su čiuptuvais.

Daug dėmesio susilaukė ir straipsnis apie dantračius, esančius žiogų kojose. Biologijos ir evoliucijos idėja panaudoti dantračius verčia susimąstyti – o kokių gi dar stebuklų gali būti? Gal protai, natūralios atrankos būdu susikūrę silicio pagrindu? O gal radiacijos energijos varomos gyvybės formos, prie kurių net prisiartinti negalėtume? Minčių eksperimentai gali nuvesti labai toli. Gamta visuomet stebina.

Bendrauti su ateiviais ir reaguoti į jų elgesį bus sunkiausia. Mums visuomet stinga kantrybės suprasti kitas kultūras, užglaistyti skirtumus tarp mūsų, žmonių kultūrų. Delfinai, aštuonkojai, drambliai – panašu, kad šie gyvūnai yra aukštesnės eilės mąstytojai, tačiau mes nemokame su jais efektyviai ne tik bendrauti, bet ir gražiai pasidalinti planeta. O koks bus susidūrimas su ateiviais? Kaip mes vertinsime jų veiksmus?

Trumpai tariant, manyčiau, kad būtų daug nesusipratimų, nes visi turime gausybę išankstinių nusistatymų apie tokį kontaktą. O jų veiksmai stipriai priklausys nuo aplinkos, kuriose jie išsivystė, nuo jų grupių prigimties. Ar jie vienišiai? O gal mėgsta būriuotis mažomis grupelėmis? Kaip veiktų protingo plėšrūno, kuris paprastai gyvena vienas, protas? Jei atrastume kitų gyvybės formų, manau, jog tai reikštų, kad galima labai didelė gyvybės įvairovė. Galime susidurti su pačiais įvairiausiais ateiviais. Ateiviais, panašiais į mus, tačiau tuo pačiu taip nuo mūsų besiskiriančius, kad vargiai juos suprastume. Proto ir kūno tipų įvairovė gali būti milžiniška, lygiai kaip ir mūsų Žemėje egzistuoja milžiniška gyvybės įvairovė.

Kategorija: NSO, Ateiviai | Patalpino: Rolando (18.08.2014) | Autoriai: delfi.lt | | Aut. teisės: http://delfi.lt
Просмотров: 487 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Masonų pastatyti pasaulio miestai...

Jau faraonų laikais galingieji valdov... (1754)

ufospace
Mirties laikrodis "Tikker"...

Iš pradžių egzistavo tinklalapis, kur... (540)

ufospace
Iš Čebarkulio ežero iškėlė kumščio ...

Narai iškėlė iš Čebarkulio ežero Čeliabi... (609)
ufospace
Slapti masonų pėdsakai...

Archeologų šią savaitę aptiktas rankenėl... (1176)
ufospace
Praeities žybsnis: Tunguskos paslap...

Anks­čiau šiais me­tais virš ... (1610)

ufospace
Naciai naudojo slaptas atlantų žini...

Slaptosios III Reicho istorijos tyrin... (2525)

ufospace
Sąžiningai radęs lobį smarkiai nepr...

Nors Lietuvos žemių lobius dažniausiai a... (2829)
ufospace
Dingęs inkų auksas...

Vienu iš didžiausiu neaptiktu lobiu p... (1590)

ufospace
Paskelbti naujausi mįslingo Jamalo ...

Internete jau plinta naujausia tyrėjų... (901)

ufospace
„Šimtmečio kometa“ jau prie Marso...

ISON kometa, kartais vadinama Šimtmečio ... (1167)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos