Главная » Статьи » NSO, Ateiviai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Bandymai sukurti NSO

Kategorija: NSO, Ateiviai» Žymos: NSO

XX dešimtmečio pabaigoje geriausių savo mokslininkų dėka JAV, SSRS, Kanada, Didžioji Britanija ir Prancūzija pagaliau sukūrė bandomuosius elektrogravitacinius variklius.  Šis pasiekimas leido pradėti projektuoti kosminius laivus, kurie, minimaliai naudodami energiją, galėtų pasiekti pačias tolimiausias Saules sistemos planetas.

Nuo šių pasiekimų, sukėlusių didžiules technologinio proveržio viltis, praėjo nemažai laiko, tačiau toliau nepasistūmėta. Kokia šio tūpčiojimo vietoje priežastis? Viskas dėl to, kad daug žadantys varikliai maksimaliai efektyvūs tik transporto priemonėse, kurios dar nėra sukurtos. Kalbama apie disko formos kosminius laivus – diskalėkius – dažnai vadinamus NSO.

Pirmieji kurti ir statyti diskalėkius pradėjo konstruktoriai, dirbę slaptose hitlerinės Vokietijos laboratorijose. Daktaras Richardas Mitė, be abejo, genialus inžinierius, vadovavo projektui „Skraidantis diskas” ir pasiekė puikių rezultatų. Sukurti diskai ne tik galėjo viršyti garso greitį, bet ir šaudyti į taikinius juose įrengtais kulkosvaidžiais, patrankomis, gabenamomis raketomis.

Tačiau Mitės sukurti aparatai nebuvo labai patikimi. 1945 metų balandžio mėnesį keturi iš dešimties aparatų garso barjero įveikimo metu arba subyrėjo ore, arba rėžėsi į žemę. Richardo Mitės nebėra. Tačiau yra tarptautinė armija jo pasekėjų, kuriuos vienija projektas „Nepaklusnūs diskalėkiai”.

Bandymas pagrįsti hipotezę, kad 99% atvejų, susijusių su NSO, buvo stebimi žmogaus proto ir rankų kūriniai, nereiškia, kad ši hipotezė yra visiškai teisinga. Greičiau galima teigti, kad tai tik labiausiai paplitusi hipotezė. Šia proga galima prisiminti ypač slaptą operaciją „Sąvaržėlė”, kuri laikoma viena iš pačių sėkmingiausių JAV specialiųjų tarnybų operacijų.

Šis teiginys remiasi tuo, kad 1945 metais JAV, kaip karo trofėjus įgijusi labai mažą dalį brėžinių, susijusių su vokiečių kurtais skraidančiais diskais, sugebėjo gauti pilnus techninės dokumentacijos komplektus. Jų turėtojais likimo užgaida buvo tapusi Didžioji Britanija. Suprantama, kad iš britų rankų išpešti neįkainuojamus trofėjus padėjo nepaprastai solidi suma ir pažadas į konstruktorių grupę įtraukti britų mokslininkus.

Į šį milžiniškų lėšų pareikalavusį projektą Sovietų Sąjunga nebuvo pakviesta. Priežastys, kodėl buvę antihitlerinės koalicijos sąjungininkai pasielgė būtent taip, buvo dvi. Pirmoji, pagrindinė priežastis buvo ta, kad jau buvo atsiradę „šaltojo karo” požymių, todėl SSRS buvo vertinama kaip potencialus priešininkas. Antroji priežastis buvo ta, kad du genialūs vokiečiai – Richardas Mitė ir Viktoras Saubergeris – jau buvo gavę JAV pilietybę bei jiems buvo sukurtos puikios sąlygos kuriamajam ir bandomajam darbui. Šios aplinkybės bei dar ikikariniai Nikolos Teslos darbai anti-gravitacinių elektrinių variklių srityje suteikė milžinišką persvarą ir beveik garantavo, kad ne vėliau 1958-ųjų metų JAV jau turės kosminius laivus, tinkamus skrydžiams į kosmosą, kitų planetų kolonizavimui.

Pagal paskutinius duomenis, amerikiečių skraidantieji diskai buvo ypač aktyviai kuriami kartu su kanadiečiais, prancūzais ir britais laboratorijose Kolumbijoje (Pietų Karolina) ir Atlantike (Naujasis Džersis). Ypač svarūs buvo mokslininkų, dirbusių Atlantike, pasiekimai. Jų projektas kodiniu pavadinimu „Šuolis aukštyn” viršijo labiausiai optimistiškus lūkesčius. Dešimtys „skraidančių lėkščių” 1957 metais visai nesunkiai įveikdavo praktiškai visų šalių priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Tik kartą įvyko nenumatytas incidentas. Atliekant bandomąjį skrydį oro erdvėje netoli Rozvelo, šalia kurio esančioje bazėje buvo saugomas branduolinis ginklas, vienas iš dviejų diskų grįžtant atgal į bazę užsidegė ir susprogo. Štai tada, remiantis NSO tematikos žinovu Hariu Hailendu, visuomenei sąmoningai buvo pamėtėta informacija, kad prie Rozvelo patyrė katastrofą ateivių kosminis laivas. Tam, kad ši informacija pasirodytų dar tikroviškesnė, incidento vietoje buvo išmėtyti ateivių muliažai – elastingos sintetinės lėlės. Prisidengus žurnalistų sukeltu triukšmu, įvairiausiomis ufologų iniciatyvomis ir tyrimais, danguje ir toliau skraidė žmonių kūrybos NSO.

Kaip paaiškėjo iš išslaptintų nacistinės Vokietijos Ginkluotės ministerijos dokumentų, pats pažangiausias skraidančio disko modelis „Mark-V” jau savo pirmojo bandomojo skrydžio virš vieno Prahos aerodromo metu per tris minutes pakilo į 40 tūkstančių pėdų (12,2 km) aukštį ir du kartus viršijo garso greitį. Bandymą lydėjo gana stipriai juntami garso smūgiai, kurie išmušė netoliese esančių pastatų stiklus. Skrydis vyko naktį, todėl buvo matyti ir šviesos efektai – mėlyni žybsniai ir švytėjimas.

Visiškoje paslaptyje išlaikyti šio skrydžio nepavyko. SS analizės tarnyba išplatino gandus, kad Žemės gyventojus aplankė antžmogiai iš ateivių genties Vril-Ja – vokiečių draugai ir sąjungininkai, turintys savo bazes Tibeto kalnuose. Šios bazės susisiekia su vokiečių okupuotomis teritorijomis specialiai iškastais tuneliais, kuriais Vril-Ja pilotai skraido greitaeigiais disko formos aparatais.

Įdomiausia tai, kad šią dezinformaciją noriai pasigavo viso pasaulio informacinės tarnybos. Būtent to ir buvo siekiama, norint nuslėpti pagrindinį dalyką – unikalias aparato konstrukcines savybes. Šis aparatas buvo skirtas eksploatacijai Bazėje Nr. 211, esančioje Antarktidoje, ir skrydžiui į Mėnulį, kuriame vokiečiai artimiausiu metu planavo įkurti maždaug 110 žmonių koloniją.

Suprantama, kad tokie ambicingi planai negalėjo būti įvykdyti pirmaisiais primityviais Mitės sukurtais aparatais, kurie turėjo nepatikimus ir daugybę žibalo suvartojančius variklius. O štai „Mark-V” serijos aparatai turėjo visiškai kito tipo variklius, kurių veikimas paremtas įkrautų dalelių perdavimu plazminės energijos būdu – kažkas panašaus į kamuolinį žaibą. Sėkmingi diskalėkio „Mark-V” bandymai įvyko 1945 metų balandžio 28-29 dienomis. Kelis šiuos aparatus pavyko nuskraidinti į Bazę Nr. 211 Antarktidoje. O štai nuskristi į Mėnulį vokiečiai nebespėjo.

Tai paaštrino Mitės „Mėnulio sindromą”. Būdamas pragmatikų, jis suprato, kad su Trečiojo reicho žlugimu prarandamos visos galimybės įgyvendinti šią svajonę Vokietijos teritorijoje. Jis nusprendė suartėti su amerikiečiais, kurie genijų, turėjusį labai aukštą SS laipsnį, priėmė išskėstomis rankomis. Iš pradžių „naujosios tėvynės” laboratorijoje Mitė pakartojo tuo metu jau mirusio Nikolos Teslos bandymą. Kai šis bandymas pavyko, užsiėmė beveik amžino variklio konstravimu. Šio variklio veiklos principas buvo paremtas tuo, kad jis sėmė energiją iš to paties Teslos atrasto nuolatinio Žemę supančio magnetinio lauko, turinčio nekintantį 7,8 Hz rezonansą.

Šis neakivaizdinis Teslos ir Mitės bendradarbiavimas baigėsi tuo, kad dauguma akademinių mokslininkų, tame tarpe ir dirbančių kosmoso įsisavinimo srityje, padarė išvadą, jog aplink Žemę esant oro erdvė prikimšta įvairiausių modifikacijų, paskirties ir galimybių NSO, tarsi bandelė razinomis.

Dabar jau tiksliai žinoma, kad būtent genialūs Nikolos Teslos darbai sudarė pagrindą fantastiškoms šiuolaikinių NSO charakteristikoms. Beje, pats Tesla labai abejojo tuo, kad pavyks greitai sukurti skrydžiams tinkamus kosminius laivus, naudojančius variklius, kurių principinę schemą jis pats ir sukūrė. Išradėjo biografai, remdamiesi tuo, kad Tesla sugebėjo užpatentuoti pačią skraidančio disko aerodinaminę konstrukciją, tačiau po to susidūrė su nepramušama skeptiško nesupratimo siena, teigia, jog mokslininkas „sudarė sutartį su šėtonu”, t.y. dokumentaciją pardavė fašistinei Vokietijai. Šiai šaliai šiame sandoryje atstovavo SS grupenfiureris Šumanas. Dokumentų, kurie buvo pripažinti etaloniniai, ekspertize užsiėmė Mitės bendradarbis Šriveris Habermolis.

Kai nusenęs ir ant skurdo ribos atsidūręs Nikola Tesla mirė Niujorko viešbučio numeryje, kelis lagaminus su mokslininko archyvu išgabeno JAV karinės žvalgybos agentai, inscenizavę vagystę. Ekspertus, tyrusius genijaus palikimą, laukė nusivylimas. Dokumentų, susijusių su varikliu, nebuvo. Šiuos dokumentus pavyko gauti iš Richardo Mitės tik 1945 metų gegužės mėnesį. Gana greitai tarptautinio mokslinio elito dėka nepaklusniuosius diskus pavyko sutramdyti.

Atėjo nauja fantastiška era, kai žemiškos kilmės NSO ėmė varžytis su nežemiškos kilmės NSO. Šios varžybos yra abipusiai naudingos, nes, yra teigiančių, vyksta pasikeitimas technologijomis. Be to, Bazė Nr. 211, pastatyta Antarktidoje, veikia ir šiandien.

Šaltinis Mįslės ir Faktai

Kategorija: NSO, Ateiviai | Patalpino: Rolando (06.04.2014) |
Просмотров: 864 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Mokslininkai įrodė mistišką kryžiau...

Tyrimai, atlikti Pramonės ir jūros medic... (1468)
ufospace
Kodėl nemažai šalies gyventojų mirš...

Neseniai paskelbti duomenys apie pern... (1457)

ufospace
Mūsų Saulės sistemos uodega – tarsi...

Mūsų Saulės sistema nėra nepajudinamai p... (804)
ufospace
Vaiduoklis parduotuveje...

Laidoje Х-versijos buvo parodytas įrašas... (1007)
ufospace
Astronomai stebėjo milžinišką ugnik...

Mokslininkai, stebėję Jupiterio palydovą... (615)
ufospace
Nuvirto antras didžiausias medis Li...

Tik Stelmužės galiūnui savo dydžiu nu... (1195)

ufospace
Matematikai nusprendė, kad ateivių ...

Edinburgo universiteto (JK) matematikai ... (933)
ufospace
Mokslas Naujausios technologijas pa...

Mokslininkai nori padėti ieškoti masinių... (806)
ufospace
Dėl potvynio Antarktidoje atsivėrė ...

Mokslininkai aptiko faktų, įrodančių, ka... (1614)
ufospace
Žalias ir nedegantis...

Dolerio istorija - tikras detektyvas.... (4903)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos