Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » NSO, Ateiviai

Ateivių "Žvėrynas" : Humanoidai

Češyro grafystėje, prie Vyverio (Weaver) upės krantų, yra Velnio sodas. Tai viliojanti vieta pažvejoti. Čia galima sutikti ir šmėklų, kurios, sako, pasirodo medžiuose, kai pradeda tirštėti vakaro še­šėliai.

1978 metų sausio mėnesį keturi septyniolikos—devyniolikos me­tų jaunuoliai iš tikrųjų patyrė šiurpuliukų, nes brakonieriavo uždraus­toje vietoje. Šaltą ir debesuotą naktį jie krūpčiojo nuo kiekvieno

garso ir šešėlio. Tačiau net nenutuokė, kad ir patys taps grobiu ne šio pasaulio medžiotojams.

Džimui pasirodė, kad dangumi nuskriejo meteoras. Jis dirstelėjo aukštyn, tikėdamasis jį pamatyti, bet išvydo tyliai krintantį objektą. Kumštelėjo bičiulį Bilą. Šio tėvas buvo vietinis pareigūnas, todėl Bilas labiausiai bijojo painiotis į šią rizikingą užmačią.

— Kas tai? — paklausė jis.

—  Nežinau, galbūt palydovas.

Prieš keletą dienų ant Žemės nukrito tarybinis kosminis zondas. Radioaktyvios nuolaužos išsibarstė Kanados pusnyse. Visa laimė, kad niekas nenukentėjo, bet laikraščiai pranešė, kad orbitoje aplink Žemę sukasi daug šlamšto, kuris galų gale irgi nudribs. Kitą kartą kas nors gali tėkštis ne į tuščias ledo dykumas arba vandenynus, o į tyliai tekančios Anglijos upės krantą.

Ketveriukė stebėjo, kaip objektas (panašus į sidabrinės spalvos oro balioną arba apverstą indelį kiaušiniui įdėti) atsargiai nutūpė ant pievos krašto. Joks rusų erdvėlaivis taip nenusileistų. Tačiau jeigu jo nesukūrė žmonės, tai iš kur jis? Jie dirsčiojo vienas į kitą, bijodami ištarti atsakymą. Švininiame nakties danguje nesimatė nė vienos žvaigždės. Tačiau jie žinojo, kad ten, aukštai, mirgėjo begalė žvaigždžių. O priešais juos kažkas dunk­sojo.

Vaikinai žengė artyn. Bilas pirmasis pastebėjo, kad objekte kaž­kas juda. Ten buvo keisti žmonės. Neatrodė, kad jie būtų nusiteikę draugiškai.

Ketveriukė šastelėjo atgal ir pasislėpė už medžių. Norėjo dumti šalin nuo šio netikėto košmaro, bet bijojo net krustelėti. Jeigu juos pamatytų, nežinia, kas tada jų lauktų.

Žmonės sidabriniame kupole buvo maži. Nuo galvos iki kojų vilkėjo savotiškais drabužiais, prigludusiais prie kūnų lyg dar viena sidabrinė oda. Tas rūbas baigėsi vilnoniu šalmu. Ant šalmo viršaus degė lempos, šiek tiek panašios į šachtininkų. Iš jų sklido kraupi šviesa, tokia pat kaip ir iš objekto. Ilgiau j ją pažiūrėjus akys imdavo ašaroti.

Iš erdvėlaivio galo keistieji žmonės atsinešė kažkokį įtaisą ir ėmė montuoti. Jis buvo panašus į stačiakampius rėmus, padarytus iš metalinių strypų. Įtaisas buvo lengvas, tarsi aliumininis, todėl žmo­nės jį lengvai kilnojo. Strypai sukiojosi ir į šonus, todėl įtaisas atro­dė panašus į narvą... Nuo šios minties brakonierius apėmė siaubas.

Keistosios būtybės nunešė rėmus per pievą. Net jeigu jos ir matė pasislėpusią ketveriukę, tai nekreipė į ją jokio dėmesio. Jas domino tik dvi karvės, ramiai besiganančios prie upės. Tą naktį Češyro pie­vose ganėsi daug galvijų bandų. Karvės tarsi nematė ateivių. Viena stovėjo prie pat jų nekrusteldama ir nemykdama. Sidabriniais rūbais apsitaisiusios būtybės be jokio vargo prie jos priėjo ir pakėlusios virbus įvarė į narvą.

Jaunuolius tai apstulbino. Negi būtybės ketino pagrobti karvę? Ne, atrodė, kad rėmus jos naudoja kaip matavimo priemonę. Galbūt ir ketino tai padaryti vėliau, bet dabar tik apžiūrinėjo užhipnotizuotą galviją, tarsi pirmą kartąjį regėtų.

Džimas tyliai sušnibždėjo Bilui: — Tai gali atsitikti ir mums.

Bilas linktelėjo. Nepaisydami pavojaus, visi kaip vienas apsigrę­žė ir nudūmė.

Nubėgę vos kelis žingsnius pajuto, kaip kažkas juos ėmė tempti ir žnaibyti žemiau juosmens. Labiausiai tai jautė Krisas, bėgantis pačiame gale. Jam atrodė, lyg įkaitintas žarsteklis būtų dūręs pro kelnes. Skausmas buvo siaubingas. Nereikia net sakyti, kad jis buvo mirtinai išsigandęs.

Pagaliau jie pribėgo tiltą, už kurio, jų manymu, buvo išsigelbė­jimas. Atsilikęs nuo visų, šlubčiojo Krisas, visą laiką šokčiodamas, nes kažkokia jėga brūžino jį iš užpakalio. Jis taip sunkiai šnopavo, kad nepajėgė žodžio ištarti, tik visą laiką dejavo.

Niekas iš jų neatsigręžė pasižiūrėti, ar būtybės vis dar ten pat. Nė vienam neberūpėjo, kas atsitiks karvėms. Jie tik dėkojo likimui, kad ištrūko iš tos velniškos vietos, ir troško atsidurti ten, kur šviečia tokie žemiški žiburiai ir, svarbiausia, yra žmonių.

1978 metų pirmosiomis savaitėmis, kai atsitiko šis įvykis, per šiaurės Angliją persirito susitikimų su ateiviais banga. Vaikinai, ku­rių vardų aš nepateikiu, labai nenoriai pasakojo apie tai tyrinėtojams ir primygtinai prašė, kad apie juos nieko nesužinotų visuomenė. Ži­noma, jie taip elgėsi todėl, kad tą naktį brakonieriavo, bet taip pat būgštavo, jog niekas jais nepatikės.

Po šio įvykio jaunuoliams žemiau juosmens atsirado išbėrimų. NSO tyrinėtojai mano, kad tą ryškiai raudoną spalvą, tvieskusią iš ateivių šviestuvų ir iš erdvėlaivio, skleidė ultravioletinių spindulių šaltinis, taigi ketveriukės gauta dozė radiacijos ir sukėlė šį negala­vimą.

Tai buvo vienas iš pirmųjų atvejų, kai ateiviai domėjosi galvi­jais. Tačiau ne paskutinis. Netrukus tokie įvykiai prasidėjo visame pasaulyje. Mokslininkai nustatė, kad ateiviai chirurginiu būdu išima iš galvijų organus ir kad būtent jie yra kalti dėl vadinamųjų „suluo­šinimų", pirmą kartą pastebėtų JAV vidurio vakaruose 1960-aisiais. Kodėl ateiviai tai darė? Kokia nauda jiems iš organų ir kraujo, kuris daugeliu atvejų būdavo išsiurbtas? Priežastys pamažu atsiskleidė per keletą metų, bet palengva augo ir įtarimas, kad ateiviai atlieka genetinius eksperimentus... O tada, kaip nujautė Džimas tą sausio naktį, po galvijų jie tikriausiai imsis žmonių.

Frodšame (Frodsham) įvykęs karvių grobimas yra dar vienas garsus įvykis, atsitikęs toje pačioje keistenybių zonoje į pietus nuo Varingtono. Daugelį metų ten vyksta nepaaiškinami reiškiniai. Pasi­rodo grupės humanoidų, kurių ūgis yra maždaug toks pat kaip nor­malių žmonių, nors dauguma (kaip šiuo atveju) šiek tiek žemesni, maždaug 5 pėdų.

Dažniausiai ateiviai elgiasi lyg mokslininkai, atliekantys tyri­mus. Sausio naktį nutikęs įvykis yra geriausias pavyzdys. Įprasta, kad jie visiškai nekreipia dėmesio, jog kas nors juos stebi. Paprastai liudininkai sako, kad humanoidai elgiasi taip, tarsi „dirbtų savo darbą".

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar