Главная » Статьи » Mistinės vietovės, Anomalinės zonos

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Grinvudo kapinių vaiduokliai

Kategorija: Mistinės vietovės, Anomalinės zonos» Žymos: kapinės, vaiduokliai

Kapinės jau savaime sukelia mintis apie įvairius mistinius dalykus. Tačiau yra tokios kapinės, kuriose vyksta tiek daug nepaaiškinamu nutikimu, kurias galima vadinti tokių reiškinių rekordininke. Šiame straipsnyje papasakosime apie senas Grinvudo kapines, kurios yra Dekeitero mieste (Ilinojaus valstija, JAV). Šių įvykių racionaliai paaiškinti tikrai neįmanoma.

Piknikai prie kapų

Parapsichologai mano, kad vietinė žemė turi ypatingų savybių. Kažkada šioje vietoje buvo senas indėnų kaimas. Teritoriją, kurioje dabar yra kapinės, šių kraštų vietiniai gyventojai seniau irgi naudojo savo numirusiems gentainiams laidoti. Paprastai indėnai laidojimams pasirinkdavo ypatingas vietas, susijusias su anapusiniu pasauliu, nes taip mirusiųjų vėlės lengviau patekdavo į kitą pasaulį.

Tačiau atsikėlę baltieji žmonės sudrumstė palaidotų indėnų sielų ramybę. Jie įrengė savas kapines, nustumdė žemes, padarė takelius. Tiksli data, kada naujieji Amerikos žemyno gyventojai įkūrė čia kapines, nėra žinoma. Manoma, kad tai galėjo nutikti XIX amžiaus viduryje. Beje, yra padavimas, kad pirmieji kapai buvo supilti 1828-ųjų metų pavasarį. Grupė atsikėlusių naujųjų gyventojų prie Sangamono upės iš kukurūzų varė naminę degtinę ir ėmė konfliktuoti su pro šalį ėjusiais indėnais. Degtindariai indėnus suvarė į mišką, o po nušovė ties senojo indėnų kapinyno riba. Norėdami išvengti nužudytųjų gentainių keršto ir nuslėpti savo nusikaltimą, naujakuriai palaikus palaidojo negiliame griovyje prie kalvos ir užvertė akmenimis.

Prabėgus dešimčiai metų šioje vietoje buvo pradėti slapta laidoti pabėgę ir pagauti vergai. Pirmieji oficialūs įrašai apie palaidotuosius Grinvudo kapinėse padaryti 1840-ais metais. 1857-ųjų metų kovo mėnesį kapinių teritorija buvo įtraukta į miesto ribas. Kapinėse buvo ne tik laidojami žmonės, bet ir linksminamasi, ruošiami piknikai. Kapinių teritorijoje gana dažnai buvo galima pamatyti miestiečių ekipažus, besivažinėjančius akmenimis grįstais takais tarp kapų… Vaizdingas kampelis tarp kalvų buvo pradėtas vadinti „Puikiuoju mirusiųjų miestu”. Tarp gyventojų buvo paplitęs ir kitas pavadinimas – „Amžinasis rūpestis”.

XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje Grinvudas pelnė prastą šlovę. Čia buvo žudomi žmonės, plėšikai apvaginėjo kapus. Po to, kaip potvynis išplovė dalį kapinių, šiuose kapuose buvusius palaikus teko perlaidoti kitose vietose. Štai tada ir prasidėjo pasakojimai apie vaiduoklius.

Pirmiausia buvo pasakojama apie kažkokius „mirgančius rutulius”, sklendžiančius ore virš kapų. Praėjusio amžiaus viduryje tai buvo apleistos kapinės, todėl miesto valdžia 1957-ais metais nusprendė atkurti šį istorinį paminklą. Atkūrimo darbai tęsėsi daugiau nei dešimtmetį. Vieną 1970-ųjų metų rugsėjo naktį nežinomi asmenys pro angą tvoroje pateko į kapines, išvartė 90 antkapių ir sudaužė apie 30 urnų gėlėms. Vandalai taip ir nebuvo surasti.

Suaugusiųjų ir vaikų vaiduokliai

Iš vietinių gyventojų tarpe sklindančių pasakojimų labiausiai populiarus yra pasakojimas apie Grinvudo nuotaką, siekiantis 4-ą dešimtmetį. Vienas jaunas žmogus nelegaliai pardavinėjo alkoholį. Vieno sandorio metu, kai bandė slapta pirkėjui perduoti partiją viskio, jį užklupo konkurentai. Jie nužudė vaikiną, o jo kūną įmetė į upę šalia Grinvudo, tačiau neužilgo nužudytojo kūną iš vandens ištraukė žvejai.

Nelaimingojo butlegerio nuotaka, sužinojusi apie jo žūtį, puolė į isteriją ir kitą naktį pabėgo iš namų. Netrukus buvo aptiktas merginos lavonas -jis plaukė žemyn veidu toje pačioje vietoje, kur žuvo jaunikis… Mergina nusiskandino, negalėdama gyventi be mylimojo. Ji buvo palaidota, aprengta vestuvine suknele. Kapas buvo iškastas ant kalvos, nes ji buvo savižudė.

Nuo to laiko šioje kapinių vietoje ne kartą buvo sutikta mergina su balta suknele. Rankoje vaiduoklis laiko sugniaužęs nosinę, kuria vis nusišluosto dėl mylimojo liejamas ašaras.

Pasakojama apie du Konfederacijos kareivius, palaidotus po bevardžiais antkapiais. Kartais jie pastebimi, besislepiantys už paminklų. Kruvini vaiduokliai apsirengę suplyšusiomis karinėmis uniformomis, o ant jų kojų – grandinės.

Po vienu antkapiu ilsisi moteris vardu Hilda. Pasakojama, kad ji buvo ragana. Tamsiu metu geriau neatsidurti šalia jos kapo – velionė gali išlysti į paviršių ir tada vėlyviems lankytojams gali blogai baigtis. Tačiau su šiuo kapu susijęs ir teigiamas prietaras. Yra tikima, kad mergina, norinti ištekėti, turi padėti auką ant raganos Hildos kapo. Jeigu santuokoje nori susilaukti berniuko, reikia padėti raudonų rožių, jei mergaitės – saldainių.

Šalia Bakermanų šeimos kapo tamsoje pasirodo verkianti moteris, sėdinti ant laiptelių. Jei kas nors iš praeivių ją pakviečia, fantomas iš karto išnyksta ore.

Dar pasakojama apie raišo berniuko vaiduoklį, apsirengusius aiškiai per dideliu kombinezonu. Jis paprastai matomas, bevaikščiojantis tarp kapų. Kartais vaiduoklis elgiasi agresyviai ir mėto akmenis į pro šalį pravažiuojančius automobilius. Kartą Maiklas (taip buvo vadinamas berniukas) netgi puolė sugniaužtais kumščiais vieną žinomą vietinį rašytoją ir įtaisė šiam mėlynę, kurią vėliau rašytojas įamžino nuotraukoje.

Mergaitės Megės vaiduoklis žaidžia ant savo kapo. Pasakojama, kad anksčiau vaiduoklis skindavo gėles nuo kitų kapų, tačiau dabar lankytojai patys atneša jai gėlių, žaislų, saldainių. Teigiama, kad kartais mergaitės vaiduoklis už tai padėkoja ir net nusijuokia.

Kartą į laidotuves atvyko moteris su mažu sūnumi. Staiga prie moters priėjo nepažįstama mergaitė ir paprašė leisti pažaisti su berniuku, kol vyks laidotuvių ceremonija, kad jam nebūtų nuobodu. Motina leido, tik paklausė, koks mergaitės vardas. Ši atsakė: „Megė”. Kai ceremonija baigėsi, moteris pasiteiravo Megės, kur yra jos tėvai. Mergaitė atsakė: „Jie jau seniai nebuvo aplankyti mano kapo”.

Vaiduokliškos laidotuvės

Dar Grinvudo kapinėse sutinkami raudotojų vaiduokliai ar net visos laidotuvių procesijos. Ponia Ana Kamings kartą atėjo aplankyti savo sūnaus kapo, pamatė ant kalvos prie medžio stovinčią moterį, apsirengusią ilgu juodu paltu ir rankoje belaikančią geltonų gėlių puokštę. Ana tik trumpai akimirkai nusisuko, o kai atsisuko, nepažįstamoji jau buvo dingusi.

Kitą kartą keletas kapinių darbininkų, kurie pjovė žolę, pamatė laidotuvių kortežą. Kai norėjo pažiūrėti, ką ten laidoja, neaptiko nė gyvos dvasios… Dar vienas liudininkas, pastebėjęs laidotuvių procesiją, nusekė paskui ją į kalvos viršūnę, tačiau pakilęs į ją pamatė, kad procesija dingusi, o toje vietoje guli antkapis. Užrašas ant antkapio bylojo, kad čia palaidota moteris mirė šią dieną lygiai prieš 60 metų.

Vienas kapinių darbuotojas pamatė kortežą, kuriame katafalkas su karstu ir lydintys automobiliai buvo tarsi iš praėjusio amžiaus 5-o dešimtmečio. Jam pasidarė įdomu, ką ten laidoja. Tačiau paaiškėjo, kad šią dieną nebuvo numatyta jokių laidotuvių.

Velniava sugriuvusiame mauzoliejuje

1908-ais metais Grinvudo kapinėse buvo pastatytas mauzoliejus, kuriame buvo laidojami nusipelnę miestiečiai. Tai buvo ilgas statinys su dviem poromis geležinių vartų ir kampuose stovinčiais bokštais. Urnos su velionių palaikais buvo laidojamos šoninėse nišose. Tačiau dėl nežinomų priežasčių pastatas ėmė irti. Kartais mauzoliejaus lankytojai, būdami jo viduje, girdėjo keistą aidą, panašų į šnabždėjimą ir balsus.

Pamažu mauzoliejus pavirto į griuvėsius. Valdžia nusprendė jo nebeatstatyti, todėl 1967-ais metais likučiai buvo sulyginti su žemės paviršiumi. Šiuo metu iš statinio yra likusi tik aikštelė su pamatų likučiais. Tačiau dar prieš statinio nugriovimą šioje vietoje buvo užfiksuotas padidėjęs radiacijos lygis.

1998-ųjų metų spalio mėnesį turistai, kuriems buvo surengta ekskursija į Grinvudo kapines, atsidūrė nugriauto mauzoliejaus vietoje ir pajuto, kad labai staigiai nukrito oro temperatūra. Pasidarė taip vėsu, kad buvo matomas iš žmonių burnų einantis garas. Vos tik žmonės pasitraukė nuo buvusio mauzoliejaus, vėl pasidarė šilčiau. Tokie dalykai nutinka vietose su taip vadinamu paranormaliu aktyvumu.

 

Kategorija: Mistinės vietovės, Anomalinės zonos | Patalpino: Rolando (05.01.2015) | Autoriai: Mįslės ir Faktai |
Просмотров: 463 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Titaniko paslaptys...

1912 m. pavasarį spauda „Olimpi... (2527)

ufospace
Pirmosios Marso kolonijos planuotoj...

Verslininkas, mokslo ir technologijų ent... (746)
ufospace
Kaip mūsų sveikata susijusi su krau...

Vos atrastos kraujo grupės sulaukė di... (1068)

ufospace
Nežemiškų civilizacijų perspektyvos...

Paskutiniai gyvybės pėdsakai Žemėje b... (1209)

ufospace
Pirštai įsiūti į pilvą – išsigelbėj...

Galūnių chirurgijos specialistai iš R... (1685)

ufospace
Studentų komanda pristatė pirmąjį p...

Keturi studentai iš Indijos aplenkė pasa... (656)
ufospace
Matematikai nusprendė, kad ateivių ...

Edinburgo universiteto (JK) matematikai ... (937)
ufospace
Mirusių žvaigždžių susidūrimai pras...

Kas yra supernova, daugeliui Technologij... (471)
ufospace
Jau 6 m. Maskvos Šeremetjevo oro uo...

Rusijos leidinys „Moskovskij komsomolec“... (836)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos