Главная » Статьи » Mistika

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Specialiosios paskirties ekstrasensai

Kategorija: Mistika»

Yra žmonių, apdovanotų ypatingu talentu, – ir jų gebėjimų negalima racionaliai paaiškinti.

XIX a. juos vadino mediumais, XX a. pirmoje pusėje – telepatais arba sensityvais, paskui atsirado žodis „ekstrasensas“. Bet mokslui ir dabar dar sunku suvokti tokių žmonių prigimtį nepaisant to, kad visos mūsų turimos žinios apie ekstrasensoriką yra gautos iš daugiau ar mažiau sėkmingų mokslinių eksperimentų.

Tai, kad ekstrasensorinio suvokimo teorija tiesiog neegzistuoja, greičiausiai ir skatina įvairaus plauko aferistus. Jie tarpsta rengdami seansus – kartais net masinius, – ir šie paprastai duoda kuo puikiausių rezultatų. Tiesa, tik finansinių. Mat dauguma tų „magų“ teturi vieną didelį talentą – pinigų viliojimo iš naivuolių kišenių.
Dėl tokių tipų esame linkę skeptiškai vertinti visokiausius aiškiaregius. Nors „matantys“ žmonės tikrai egzistuoja. Ir net dirba institucijose, kur jų nepaaiškinamas talentas itin praverčia.
 
Dvasios, nematoma „biblioteka“ ir poligrafai
 
Paprastai tariant, ekstrasensorika yra ne kas kita, kaip superjautrumas. Dar vienas talentas, panašus į muzikinę klausą. Kaip muzikai gabūs vaikai tampa kas pianistu, kas dainininku, o kas – kompozitoriumi, taip ir ekstrasensai būna skirtingi.
Oficialiai išskiriamos trys pagrindinės antgamtinių gebėjimų kategorijos: bioenergetika (netradicinis gydymas) ir dviejų rūšių aiškiaregystė – praeities matymas arba gebėjimas pranašauti. Visi šie talentai gali pasireikšti tam pačiam žmogui, tačiau dažniau ekstrasensai specializuojasi kurioje nors vienoje srityje.
Apdovanotieji paprastai patys negali paaiškinti, kas lemia jų aiškiaregystę. Mokslininkams irgi nepavyko jų susieti nei su Mėnulio fazėmis, nei su magnetinėmis audromis ar planetų išsidėstymu. Tiesa, ekstrasensai vis dėlto pripažįsta, jog jiems visada lengviau ieškoti ryškios asmenybės nei pilkos pelytės ir, deja, lengviau numatyti tragediją nei ramų laimingą gyvenimą.
O būriai entuziastų net mūsų skeptiškajame amžiuje ieško atsakymo į klausimą, iš kokio gi šaltinio ekstrasensai semiasi savo žinių. Daugelis jų tvirtina informacijos prašantys iš protėvių dvasių. Juk dar senovės hinduistai tikėjo, jog Žemę gaubia nematomas ir nejuntamas informacinis laukas, kaupiantis duomenis apie tai, kas jau buvo, kas yra ir net kam dar lemta įvykti. Galbūt retas gebėjimas „prisijungti“ prie tos neregimos duomenų bazės bei nuskaityti reikiamą informaciją ir sudaro ekstrasensorikos esmę?
Šiokių tokių ekstrasensorinių gebėjimų turinčių žmonių pasitaiko 3–4 iš tūkstančio, o tikrai stiprių aiškiaregių visame pasaulyje tėra kelios dešimtys. O ir tie – geriausieji iš geriausiųjų – taip pat neretai klysta.
Yra net sukurtos rimtos mokslinės metodikos ekstrasenso gebėjimams patikrinti. Pagrindiniai įrankiai – encefalografas ir melo detektorius. Pirmasis įrenginys fiksuoja giluminių smegenų struktūrų, dalyvaujančių aiškiaregystės procese, aktyvumą. Na, o melo detektorius, dar kitaip poligrafu vadinamas, pasufleruoja ekspertams, kada pasiskelbęs aiškiaregys meluoja, kada – dvejoja, o kada yra pasirengęs galvą guldyti už savo žodžius.
 
Asmeniniai ekstrasensai
 
Žiloje senovėje kiekvienos genties vadas turėjo savo šamanus. Paskui valdovai patarimų kreipdavosi į žynius, viduramžių karaliai turėjo asmeninius astrologus bei aiškiaregius. Galiausiai šie žmonės pradėti vadinti mediumais.
Keitėsi terminologija, bet ne ekstrasensų padėtis visuomenėje: jie paprastai rasdavo šiltą prieglobstį po turtingųjų ir galingųjų sparneliu. Net ir naujausiais laikais buvo aiškiaregių, tarnavusių tikriems ar simboliniams sostams.
Pirmiausia šiame kontekste, žinoma, prisimenamas Erikas Janas Hanusenas – asmeninis Hitlerio aiškiaregys, kurio specializacija, beje, buvo darbas su policija, dingusių žmonių paieška. Austrijoje gimusio žydiško kraujo turinčio mediumo talentas būsimajam fiureriui padarė tokį įspūdį, kad tas nė žingsnio be jo konsultacijų nežengdavo. Tačiau ilgainiui E. J. Hanuseno prognozės darėsi vis niūresnės ir ėmė slėgti Adolfą Hitlerį. O kai mediumas galiausiai išpranašavo savo globėjui baisų galą, buvo sušaudytas.
Ne vien į misticizmą puolęs Reicho vadas buvo pakvaišęs dėl aiškiaregių. To meto Sovietų Sąjungos lyderiai irgi labai rimtai vertino antgamtinius ekstrasensų gebėjimus, nors to ir neviešino. Pavyzdžiui, į garsiojo Volfo Mesingo pranašystes apie Antrojo pasaulinio karo eigą buvo itin įdėmiai įsiklausoma.
Nikitos Chruščiovo valdymo – vadinamaisiais atlydžio metais ekstrasensai netgi buvo oficialiai įtraukti į Kremliaus saugumo skyriaus darbuotojų sąrašus. Jų pareiga, be kita ko, buvo užtikrinti Nikitos Sergejevičiaus saugumą kelionėse.
Leonido Brežnevo laikais irgi egzistavo slapta „pranašautojų“ darbo grupė, vadovaujama Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos nario. Būtent ši grupė išgelbėjo generalinio sekretoriaus gyvybę, kai, 1969-ųjų sausio 22 dieną Raudonojoje aikštėje pasitinkant „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“ kosmonautus, į jį buvo pasikėsinta. Ekstrasensams patarus, L. Brežnevo išvykimo iš už Kremliaus sienų maršrutas buvo pakeistas. Todėl žudikas – armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas – apšaudė automobilį su keturiais kosmonautais, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova.
Nedaug kam žinoma, jog L. Brežnevas mėgo pabendrauti ir su astrologais. Dažnai klausinėdavo jų, kas ilgiau gyvens – jis ar Mao Dzedunas. „Jūs“, – visada atsakydavo generaliniam sekretoriui jo asmeninis astrologas, ir nemelavo: 1982-aisiais miręs L. Brežnevas kiniškojo komunizmo teoretiką pergyveno šešeriais metais.
Kad patenkintų valstybės vadovų aistrą antgamtiniams reiškiniams, ano meto Sovietų Sąjungos jėgos struktūros negailėdavo pasakiškų pinigų. Vien tik 1975 metais Vyriausioji žvalgybos valdyba – liūdnai pagarsėjusi GRU – šiems tikslams iššvaistė apie 300 mln. rublių (ir tai buvo laikais, kai pagal oficialų kursą už vieną JAV dolerį duodavo 0,65–0,68 rublio). Specialūs ekstrasensorikos kursai buvo organizuojami ir Aukščiausioje KGB mokykloje, ir GRU karinėje diplomatinėje akademijoje.
Jeigu jau sovietai neatsisakydavo aiškiaregių konsultacijų, tai apie Vakarus nebuvo ką ir kalbėti. Amerikoje – o ir Didžiojoje Britanijoje, – aukščiausius politinius bei karinius postus užimantys asmenys aktyviai naudojosi legendinės Džinės Dikson paslaugomis. O kaip kitaip – juk amerikietė astrologė ir ekstrasensė prieš pusmetį įspėjo britų premjerą Vinstoną Čerčilį apie jo kabineto griūtį ir dar 1943-iaisiais paskelbė Antrojo pasaulinio karo pabaigos dieną. Kalbama, jog ji išpranašavo ir prezidento Džono F. Kenedžio nužudymą.
 
Tarnyba specialiosioms tarnyboms
 
Visų pasaulio specialiųjų tarnybų susidomėjimas hipnoze, telepatija, pranašystėmis tam tikra prasme suprantamas: manipuliavimo žmogaus psichika technikos visuomet buvo ir tebėra vertingas ginklas.
Sovietų Sąjungoje dar 1929-aisiais prasidėjo planinga talentingų jaunuolių atranka į ekstrasensų žvalgų būrį. Iki 6-ojo dešimtmečio šiai specialiai mokomajai programai vadovavo psichofiziologas Leonidas Vasiljevas – garsiojo profesoriaus biofiziko Aleksandro Čiževskio mokinys.
Šio mokslininko auklėtiniai garsėjo unikaliais įgūdžiais ir buvo laikomi puikiausiais žvalgais, nes lengvai užmegzdavo kontaktą su žmonėmis, mokėdavo palenkti juos savo valiai. Jie virtuoziškai išgaudavo trokštamas žinias ir verbavo informatorius tiems nespėjus susivokti, kas nutiko.
Sovietai ne tik rengė savus ekstrasensų kadrus, bet ir stengėsi pervilioti svetimus.
1933 metais, po E. J. Hanuseno mirties, nacių lyderio favoritu tapo Sergejus Vronskis – emigravęs rusas aristokratas. Astrologas buvo atrinktas Rygoje, kad toliau būtų mokomas Vokietijos bioradiologijos instituto specialiame 25-ajame skyriuje.
S. Vronskis mokymo kursą baigė puikiausiais rezultatais ir buvo paskirtas dirbti uždaroje ligoninėje, kur konsultuodavo nacių partijos elitą. Rusas emigrantas turėjo galimybę asmeniškai bendrauti su Hermanu Geringu, Henrichu Himleriu ir net fiureriu.
Išskirtinė S. Vronskio padėtis atkreipė į jį sovietų žvalgybos dėmesį. Ir gražuolės aktorės padedamiems jiems pavyko buvusį tautietį užverbuoti.
Nuo 1936-ųjų iki 1942 metų S. Vronskis sėkmingai dirbo sovietų žvalgybai, užsitarnavo majoro laipsnį. Ne tik Reicho viršūnės – pats Hitleris pasitikėjo astrologu taip, kad jo seansų metu tardavosi su bendražygiais, duodavo įsakymus. Todėl S. Vronskis galėjo perduoti savo šeimininkams Lenkijos ir Rusijos puolimo datas.
1942-aisiais S. Vronskis netikėtai gavo įsakymą, kurio neįvykdyti negalėjo – grįžti į Maskvą.
Tėvynėje žvalgo, kaip ir reikėjo tikėtis, laukė tardymai, susitikimai su Lavrentijumi Berija ir Stalinu, ir neišvengiamai – lageriai. Bet galiausiai išėjęs į laisvę astrologas vėl tapo svarbių valstybės veikėjų patarėju: bendravo su Nikita Chruščiovu, Jurijaus Gagarino žūties dieną primygtinai prašė kosmonauto neskristi, paskui gydė ir konsultavo L. Brežnevą.
Tuo metu JAV specialiosios tarnybos aiškiaregių paslaugomis naudojosi dar intensyviau. Štai tik vienas pavyzdys.
1981 metų gruodžio 17 dieną teroristai iš „Raudonųjų brigadų“ įsiveržė į tuomečio NATO Pietų Europos sausumos pajėgų štabo viršininko pavaduotojo butą Veronoje, Italijoje. Jie pagrobė JAV armijos brigados generolą Džeimsą L. Douzerį, jo žmoną paliko surištą.
Kol generolas nelaisvėje leido pirmąsias iš 42 dienų, organizuoti jo išvadavimo operaciją asmeniškai ėmėsi amerikiečių žvalgybos vadas Albertas Stablbainas. Ir pirmiausia kreipėsi į vadinamąjį Centrinį prognozių biurą, kur darbavosi geriausi Amerikoje pranašautojai. Jų padedamiems pavyko rasti namą Padujos pakraštyje, kur viename butų laikytas Dž. L. Douzeris.
Neįtikėtina, bet penki aiškiaregiai, dalyvavę aukšto karininko išlaisvinimo operacijoje, teikė visiškai vienodus duomenis nepalaikydami visiškai jokio ryšio vienas su kitu.
 
Aiškiaregiai su antpečiais
 
Laikas bėgo, keitėsi valdžios, tačiau jų susidomėjimas ekstrasensų galimybėmis dar kurį laiką neblėso. Net kai Sovietų Sąjungos pamatai pradėjo klibėti ir prasidėjo pertvarkos metai, buvo sukurtas ypatingas 10003-iasis karinis dalinys. Jam vadovavo toks pulkininkas Aleksejus Savinas.
Tai nebuvo pagrindinė dalinio funkcija, bet nemažą laiko dalį jis skyrė įvairiausiems paranormaliems tyrimams. 10003-iojo dalinio mokslininkams pavyko sukurti metodiką, leidžiančią atskleisti netipiškus žmonių gabumus ir juos ištobulinti. Mat vienas dalykas, kuriuo pulkininkas A. Savinas šventai tikėjo, tai kad visi mes gimstame turėdami „supergabumų“.
10003-iasis dalinys intensyviai bendradarbiavo su mokslininkais, akademikais, tyrimų institutais. Kartu su armijos astrologais jie sudarinėdavo ir reguliariai siųsdavo į Kremlių prognozes – tiek regioninio masto, tiek ir pasaulinio. Ekstrasensai nuspėjo ne vieną lėktuvo katastrofą, gan tiksliai papasakojo apie būsimus įvykius Dagestane ir Čečėnijoje. Deja, į pastarąsias pranašystes Kremliaus galvos, jau praradusios susidomėjimą paranormaliais ginklais, nebekreipė deramo dėmesio.
Užtat paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Sovietų Sąjungoje ir buvusiose jos respublikose išsiskyrė masine „ekstrasensorikos“ seansų manija. Daug kas juos prisimena, tačiau tik vienetai žino, jog tokie seansai būdavo rengiami su FSB – Rusijos Federalinės saugumo tarnybos – žinia ir palaiminimu. Jų tikslas buvo išskirtinai mokslinis: valdžios struktūros siekė ištirti galimybes masiškai valdyti piliečių sąmonę, o kartu ir sumažinti įtampą visuomenėje.
Kai tik reikiama informacija buvo surinkta, vadinamųjų „popsinių“ ekstrasensų staiga ėmė mažėti: vienus jų netikėtai demaskuodavo kaip aferistus ir diskredituodavo, kiti patys sumojo pranykti iš akiračio.
2003-iaisiais Rusijos valdžia nusprendė, kad slaptasis 10003-iasis dalinys savo funkcijas sėkmingai įvykdė. Taigi jis buvo likviduotas, o kartu ir visos su dalinio veikla susijusios laboratorijos.
Rusijos valdžia lig šiol atsisako oficialiai pripažinti, kad kada nors naudojosi ekstrasensų paslaugomis (o gal tebesinaudoja ir dabar). Amerikiečiai šiuo klausimu nėra tokie slapukai. JAV neneigia, jog Centrinės žvalgybos, geriau žinomos CŽV trumpiniu, valdyboje vienu metu darbavosi visas būrys įvairaus plauko aiškiaregių bei telepatų.
Vienas garsiausių Amerikoje vykdytų tokio pobūdžio projektų vadinosi „Vandenis“. Jo dalyviai – antgamtinių savybių turintys karinių pajėgų specialistai, – ieškodavo sovietų povandeninių laivų, radioaktyvių objektų.
Šioje programoje dirbo du itin garsūs sensityvai – Ingo Svonas ir Petas Praisas, besispecializavę astralinėse projekcijose. Tai reiškė, kad ekstrasensai gebėdavo išeiti iš savo kūno ir nukeliauti neribotus atstumus. CŽV jie pranešdavo tikslų užsienio armijų dalinių ir ginkluotės išsidėstymą ir net, teigiama, perskaitydavo slaptus dokumentus.
JAV gynybos departamento Žvalgybos valdybos viršininkas generolas leitenantas Danielis Gremas yra atskleidęs žurnalistams, kad „Vandenio“ ekstrasensai sugebėjo aptikti Sovietų Sąjungos povandeninių laivų bazę, kurios neužfiksavo nė vienas palydovas. Taip pat kalbėta, jog I. Svonas (miręs šį sausį, 79-erių) ir P. Praisas Šiaurės Korėjoje atrado požeminių tunelių tinklą, vedusį į demilitarizacijos zoną.
Oficialiai tiek CŽV, tiek jų kolegos Didžiosios Britanijos žvalgyboje MI6 skelbia seniai nutraukę visas esktrasensorines programas. Tačiau, kaip sako specialistai, tam žvalgui ir liežuvis, kad jis dezinformuotų priešą. Taigi nedaug kas tiki, jog slaptos valstybinės organizacijos ėmė ir visiškai atsisakė žmonių, galinčių matyti tai, ko nemato net šiuolaikinės technologijos, paslaugų.
 
Detektyvai su trečiąja akimi
 
Pastaraisiais metais žmonės, save vadinantys ekstrasensais, vėl tapo populiariais televizijos programų dalyviais. Būtent televizija padėjo visuomenėje suformuoti tvirtą nuomonę, kad sensityvų pagalba būtų nepakeičiama teisėsaugininkų darbe – ypač atliekant kriminalinius tyrimus.
Tačiau daugelyje valstybių, kuriose galioja vienokios ar kitokios formuluotės įstatymas dėl psichologinio spaudimo, tyrimo metu draudžiama naudotis ekstrasensų paslaugomis. Bet tai, žinoma, nereiškia, kad pareigūnai į savo darbą neįtraukia paranormalių gebėjimų turinčių asmenų. Tik daro tai dažniausiai arba preliminaraus tyrimo metu, arba išvis netiesiogiai – nukreipdami nukentėjusiuosius arba aukos artimuosius pas ekstrasensą kaip privačius asmenis.
Į olandą aiškiaregį Žerarą Kruazė itin dažnai kreipdavosi be žinios dingusių žmonių artimieji. Ilgainiui ekstrasensas įgijo patikimo konsultanto reputaciją – ypač ieškomų vaikų bylose. Jis labai tiksliai apibūdindavo dingimo aplinkybes, vietoves, todėl dauguma dingusiųjų atsirasdavo. Tiesa, ne visi gyvi.
Buvo Ž. Kruazė karjeroje ir tragiškų klaidų.
Kartą, dirbdamas Hagoje, ekstrasensas nurodė vyrą, neva prisidėjusį prie vaiko dingimo. Vaiko šeima pagrobė įtariamąjį ir tris valandas kankino. Vyras, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo niekuo dėtas, atsidūrė ligoninėje.
Ironiška, tačiau dėl didžiausios Ž. Kruazė nesėkmės jis pats kaltas nebuvo.
1978-aisiais aiškiaregio populiarumas buvo toks milžiniškas, kad Interpolas paprašė jo padėti surasti teroristų iš „Raudonųjų brigadų“ pagrobtą Italijos premjerą Aldą Morą. Ž. Kruazė sutiko, bet antrą dieną po jo atvykimo į Italiją politikas buvo nužudytas: teroristai nė nesuabejojo, kad aiškiaregys juos suras, todėl nusprendė apsidrausti.
Ekstrasensams, pademonstravusiems išskirtinius gabumus žvalgyboje arba tiriant nužudymo bylas, kartais pasiūlomos ir oficialios – analitikų pareigos. Tačiau daug dažniau į juos kreipiamasi individualių konsultacijų, kaip į kitus specialistus. Ir vargu ar artimiausioje ateityje kur nors pasaulyje atsiras oficiali „ekstrasenso tyrėjo“ pareigybė, nors panašūs variantai svarstomi jau seniai.
Dar XIX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje amerikietis gydytojas, fiziologijos profesorius Džozefas Roudsas Bjukenenas paskelbė prielaidą, kad kai kurie objektai – ypač gamtinės kilmės, – gali „įsiminti“ netoliese nutikusius įvykius, o paskui perduoti šią informaciją itin jautriems asmenims.
Tačiau ilgainiui paaiškėjo, jog Dž. R. Bjukeneno teorija gali apimti ne tik, pavyzdžiui, augalus, bet ir mechanizmus. Vienas ryškiausių to įrodymų – olandų kilmės ekstrasenso Peterio Hurkoso istorija.
1958 metais JAV, Majamyje, buvo rastas savo paties automobilyje nušautas taksistas. Policija neturėjo už ko užsikabinti – nebuvo nei liudininkų, nei jokių įkalčių, – todėl galiausiai pagalbon pasikvietė P. Hurkosą.
Aiškiaregys paprašė leidimo pasėdėti automobilyje, kuriame buvo rastas kūnas. O tada papasakojo policininkams išvydęs reginį – aukštą vyriškį su tatuiruote ant rankos ir moterį, ištarusią „Iki pasimatymo, Smiti!“
P. Hurkosas taip pat teigė savo ausimis girdėjęs taksisto maldavimus jo nežudyti ir šaltakraujišką žudiko atsakymą: „O kuo tu geresnis už tą tipą iš Ki Vesto?“
Tyrėjai įsikibo šio siūlo ir netrukus tikrai rado žudiką – Čarlzą Smitį, įvykdžiusį analogišką nusikaltimą kitoje Floridos vietovėje, Ki Veste. Pavyko sulaikyti ir jo draugužę, tapusią liudininke nužudymo byloje.
Buvo metas, kai P. Hurkosas laikytas kone galingiausiu ekstrasensu visoje Amerikoje. Jo specializacija buvo policijos tyrimai. Teigta, kad vien iki 1969-ųjų jis padėjo sėkmingai išnarplioti 27 žmogžudysčių bylas septyniolikoje pasaulio valstybių. Iš viso P. Hurkosui priskiriama daugiau kaip 300 atskleistų nusikaltimų.
Tiesa, ne visi tikėjo stebuklingu olando talentu – ir pagrįstai. P. Hurkosas ne kartą buvo susikirtęs, o didžiausia jo nesėkme laikomas neteisingas pagarsėjusio Amerikos serijinio žudiko pravarde Bostono smaugikas, nužudžiusio 11 moterų, apibūdinimas.
Nepavyko aiškiaregiui atskleisti ir brangenybių iš Vestminsterio abatijos Londone pagrobimo bylos, nepasisekė įžvelgti, kad Holivudo režisieriaus Romano Polanskio besilaukiančią žmoną – aktorę Šeron Teit – nužudė maniako Čarlzo Mensono sekta.
 
Septintasis pojūtis
 
Egzistuoja gal milijonas teorijų, kodėl pasireiškia ekstrasensoriniai sugebėjimai, kodėl vieni žmonės turi tokią dovaną, o kiti net negali pasigirti stipresne intuicija. Tačiau dauguma mokslininkų linkę manyti, jog paslaptis slypi mūsų jutiminiuose organuose ir jų gebėjime sąveikauti su smegenimis.
Paprastai žmogus aplinkinį pasaulį suvokia padedamas penkių pojūčių: regos, klausos, skonio, uoslės ir lytėjimo. Dabar vis dažniau prie jų priskaičiuojamas vadinamasis šeštasis pojūtis – tai yra ką tik minėta intuicija.
Tačiau pastaraisiais metais pradėta kalbėti ir apie septintąjį pojūtį, arba sinesteziją – būklę, leidžiančią žmogui, be kita ko, girdėti spalvas ir matyti muziką.
Moksliškai sinestezija apibūdinama kaip dviejų arba daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų jutimo organą. Kai kurie specialistai mano, jog ši būklė iš esmės yra ne kas kita, kaip gebėjimas absorbuoti informaciją visais jutiminiais kanalais. Tokį gebėjimą turintys žmonės yra unikalūs, tačiau nieko antgamtiško ar paranormalaus, mokslininkų patikinimu, čia nėra.
Grupė šveicarų neuropsichologų iš Ciuricho universiteto kartą atliko eksperimentą, kurio metu skenavo žmonių, neva turinčių ekstrasensorinių gebėjimų, smegenis – kad išsiaiškintų, kaip jos reaguoja į jutiminių organų dirgiklius. Paaiškėjo, jog daugumai vadinamųjų aiškiaregių rodant vaizdus smegenyse aktyvuojasi skonio receptoriai, tarytum organizmas bandytų pajusti regimo paveikslėlio skonį. Kitiems ekstrasensams stebint vaizdus ekrane sudirgdavo neuronai, atsakingi už klausą, tarsi paveikslai būtų skleidę kažkokį garsą.
O įdomiausia tai, kad ir patys eksperimento dalyviai iš tiesų jautė tai, ką rodė jų smegenys.
Tokių žmonių, patiriančių štai tokią pojūčių painiavą, yra gerokai daugiau, nei manome. Dauguma gydymu užsiimančių ekstrasensų tvirtina regintys spalvotas dėmes tose klientų kūno vietose, kur įsimetusi liga. Arba, prisilietę prie jų, girdi tam tikrą garsą, virpesius. Kiti ligas atpažįsta pagal nuo žmogaus sklindantį šaltį arba šilumą. Kaip jie tą atspėja, žinant, jog spalvos, garsai, temperatūrų kaita tėra tik jutiminės iliuzijos, mokslas kol kas nesugeba paaiškinti.
Bet nereikėtų labai džiūgauti aptikus turint sinestetiko požymių. Neurofiziologai tai, vis dėlto, laiko anomalija, ne Dievo dovana.
Tačiau nuginčyti to, kas akivaizdu, mokslo vyrai ir moterys taip pat neketina. Anot jų, išties atrodo, jog ekstrasensai tikrai jaučia tai, apie ką kalba.
PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Mistika | Patalpino: Rolando (05.11.2013) | Autoriai: AISTIS GIRNIUS | | Aut. teisės: http://panbalsas.lt
Просмотров: 1622 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Žmogaus evoliucija gali pasisukti t...

Ateityje žmogaus evoliucija gali pasi... (762)

ufospace
Mūsų Galaktikoje formuojasi giganti...

Pasitelkę ALMA (Atacama Large Millimeter... (1388)
ufospace
Sparnuotieji husarai. Plieninis Lie...

Bend­ros Lie­tu­vos - Len... (3323)

ufospace
„Šimtmečio kometa“ artėja prie Mars...

ISON kometa, neretai vadinama „Šimtmečio... (971)
ufospace
NSO, arba nevieni kosmose...

Apie tai, kad kosmona... (2327)

ufospace
Pasaulio bankininkai. Kruvinas keli...

Pelningi bankų pasiūlymai mus vis sti... (1026)

ufospace
Didysis Tvanas buvo – teigia moksla...

Pats Jėzus Kristus mini Tvaną, tačiau... (667)

ufospace
Kreditą karui Hitleris gavo iš JAV?...

1939 metais startavo didžiausios pasa... (1684)

ufospace
Vangos pranašystės buvo melagingos?...

Apie aklą būrėją Va... (1950)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos