Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Mistika

Senosios civilizacijos mokėjo skraidyti?

Nereikėtų būti lengvatikiais. Bet nereikia būti ir skeptikais, kurie iš anksto atmeta viską, kas neįprasta, netikėta, kas nesutampa su nusistovėjusiomis, nuo vaikystės įprastomis normomis. Moksle reikia drąsiai rizikuoti, kurti vienokias ar kitokias prielaidas bei hipotezes, ieškoti joms įrodymų arba jas paneigti. Be šito nebus nei mokslinio ieškojimo, nei naujų atradimų.

Mes kalbėjome apie netikėtai atsiradusias senovėje žinias, kurios niekaip negali būti laikomos to laikmečio žmonių praktinės veiklos rezultatais. Yra pagrindo manyti, kad tos žinios buvo gerokai platesnės negu galime dabar įsivaizduoti.

Įvairios tautos turi begalę padavimų apie dievus ir didvyrius, gyvenusios neatmenamoje praeityje ir mokėjusius keliauti oru, sparnuotais vežimais. Reikia, žinoma, atsižvelgti į tai, kad šiose legendose atsispindi ir tautų poetinės svajonės. Svajonės skraidyti it paukščiai.

Verta atkreipti dėmesį į senovės Indijos, senovės keltų padavimus bei Biblijos tekstus. Juose pakankamai detaliai ir realistiškai aprašoma ne tik skraidymo aparatų išvaizda, bet ir jų vidus.

Skrydį lydėdavo stiprus garsas. “Kai išaušo rytas. – skaitome Indijos epe Ramajanoje. – Rama sėdo į dangaus vežimą, kurį Pušpaka atsiuntė jam su Višpišanda, ir pasirengė skrydžiui. Šitas vežimas judėjo pats savaime. Jis buvo didelis ir gražiai papuoštas.

Jame buvo du aukštai su daugeliu kambarių ir langų”. Kai vežimas keliavo oru, jis skleidė monotonišką garsą. Startuojant garsas buvo kitoks. “Ramai sukomandavus, šitas nuostabus vežimas su dideliu triukšmu pakilo į orą”.

Kitoje vietoje skaitome, kad skraidančiam vežimui kylant, “griausmas užpildydavo visas keturias pasaulio šalis”. Vienoje iš senovinių sanskrito knygų pasakojama, kad pakilimo metu vežimas “riaumoja kaip liūtas”. Biblijoje irgi esama pasakojimų, kuriuos galima suprasti kaip skraidymo aparatų paminėjimus. Leisdamasis, toks aparatas skleidė kurtinantį triukšmą, “trimitų garsą”.

Skrydžio metu buvo regima ugnis. Senovės Indijos epuose pasakojama, kad dangaus ratai švytėjo “kaip ugnis vasaros naktį”, buvo kaip “kometa danguje”, “liepsnojo kaip raudona ugnis” (Ramajana), vežimą varė į priekį “sparnuotas žaibas” ir visas dangus buvo apšviestas, kai tokie ratai skrisdavo pro šalį (Mahabharata).

Skraidymo aparatai, kuriuos, kaip mums atrodo, mini Biblija, irgi skleidžia ugnį.

Dar įdomesni skraidymo aparatų vidaus įrengimo aprašymai, kuriuos galima rasti indų ir keltų padavimuose. Sanskrito poetinis šaltinis “Samarangana Sutradhara” net 230 strofų paskyrė aprašyti skraidymo aparatų ir jų panaudojimo detalėms. Tačiau prieš tai seka svarbi išlyga: “Apie tai, kaip pagaminti detales skraidantiems ratams mes nepranešame ne dėl to, kad to nežinotume, bet dėl to, kad tai būtų išlaikyta paslaptyje. Konstrukcijos detalės nepranešamos todėl, kad jeigu šios žinios taptų visiems prieinamos, tai tokį įrenginį galima būtų panaudoti piktam”.

Ir štai kas pasakojama toliau: “Stiprus ir tvirtas turi būti jo korpusas, padarytas iš lengvo metalo ir primenantis didelį skrendantį paukštį. Viduje reikia patalpinti įrenginį su gyvsidabriu ir su metaliniu šildančiu įtaisu po juo. Pasitelkęs gyvsidabryje slypinčią jėgą, kuri priverčia veikti į orą aparatą pakeliantį sūkurį, viduje sėdintis žmogus gali nuskristi didelius atstumus danguje. Keturi tvirti indai gyvsidabriui turi būti patalpinti viduje. Kai juos įkaitins valdoma ugnis iš geležinių įtaisų, dangaus ratai gyvsidabrio pagalba išvystys griaustinio galią. Ir aparatas iškart pavirs į perlą dangaus skliaute”.

Tibeto šventieji tekstai pasakoja apie skraidymo aparatus, kurie taip pat lyginami su perlais danguje.

O štai kaip aprašo skraidymo aparatą kitas sanskrito šaltinis – “Ghatotračabadma”: “Tai buvo didžiuliai ir baisūs dangaus ratai, padaryti iš juodos geležies… Jie buvo aprūpinti įtaisais, įrengtais tam skirtose vietose. Jų netraukė nei arkliai, nei drambliai. Ratus į priekį varė įtaisai, didumo sulig drambliu”. Kitame šaltinyje kalbama, kad norint pastatyti tokį aparatą, reikia naudoti varį, geležį, šviną (“Samarangana Sutradhara”).

Vedų literatūroje esama netgi specialaus termino, kuriuo vadinami tie aparatai: “vimana” arba “agnihotra”. “Agnihotra – tai laivas, kuris pakyla į dangų” (“Satapatha Brahmana”).

Senovės keltų padavimai irgi kalba apie skraidymo aparatus, kurie turėjo kažkokius vidaus mechanizmus. Juos varė į priekį “magiški žirgai”, kurie išoriškai nė kiek nebuvo panašūs į žirgus. Jie buvo “padengti geležine oda”, nereikalavo maisto, neturėjo nei kaulų, nei griaučių.

Kitą šių skraidančių aparatų paminėjimą sutinkame aprašomoje oro dvikovoje tarp keltų padavimų herojaus Kučiulaino ir jo priešo. Susirėmimo metu Kučiulainui pavyko išmesti iš priešininko vežimo du baltus daiktus, “didžiulius kaip malūno girnos”. Be šių daiktų priešo skraidantys ratai “griuvo ant žemės žvangėdami kaip krintantys šarvai”.

Keltų ir Indijos padavimuose pasakojama apie kažkokius skraidymo aparatus, kurie turi konkrečius įtaisus, pakeliančius juos į orą.

Apie hiperborėjus – kažkokią tautą, gyvenusią šiaurėje – pasakoja senovės graikai. Saulė jų danguje patekėdavo tiktai kartą per metus. Jie irgi mokėjo skraidyti oru.

Beje, mes jau minėjome, kad būtent pas arijus, atnešusius į Indiją duomenų apie skraidymo aparatus, išliko prisiminimai apie tuos tolimus laikus, kai saulė danguje patekėdavo tik kartą per metus.

Prieš keletą metų Anduose ant plokščiakalnio buvo aptikti taip vadinami “inkų keliai”. Aeronuotraukos parodė, kad tai ne tiek keliai, kiek sistema iš didžiulių, taisyklingų geometrinių ir kitokių figūrų, kurias galima pamatyti tiktai esant tam tikrame aukštyje. Trikampių ir kitos linijos, pasižyminčios nepriekaištingu tikslumu, driekiasi per 10-15 kilometrų. Kai kurios figūros kartojasi griežta seka. Visa eilė mokslininkų mano, kad Anduose atrastas didžiausias pasaulyje kalendorius, kuriame linijų ilgis ir kryptis rodo įvairius astronominius dėsningumus ir žvaigždžių trajektorijas.

Ar galime mes padaryti prielaidą, kad šitie gigantiški, tiktai iš oro matomi paveikslai galėjo turėti kokį nors ryšį su skraidymo aparatais? Pasirodo, Amerikoje mes irgi galime aptikti pranešimų, kurie verčia susimąstyti.

Šventoji indėnų tautos kičių knyga “Popol-Vuchas” pasakoja apie keturis šios tautos protėvius, kurie, pamatę kažką danguje, puolė atsisveikinti su savo giminėmis ir žmonomis ir pakilo į kalnų viršūnę. Šie žmonės, kaip pasakoja tekstas, “tuojau pat po to išnyko nuo Hakavico kalno viršūnės. Jų nepalaidojo vaikai ir žmonos, nes nesimatė, kada jie pradingo”.

Centrinėje Amerikoje išliko padavimas apie kažkokią galingą valdovę, pramintą “Skraidančia tigre”, kuri atnešė žmonėms išmintį, o po kurio laiko įsakė nunešti ją į kalno viršūnę, kur “išnyko tarp griausmų ir žaibų”.

Tarp taip vadinamų Biblijos tekstų “tamsių vietų” irgi esama paminėjimų apie kažkokius, galbūt skraidymo aparatus, kurie irgi atseit nusileisdavo ant kalnų viršūnių. “Trečią dieną, išaušus rytui, griaudėjo griaustinis ir žaibai ir tirštas debesis virš Sinajaus kalno, ir trimitų garsas pakankamai stiprus… Sinajaus gi kalnas apsigaubė dūmais dėl to, kad Viešpats nužengė ant jo liepsnose; ir pakilo nuo jo dūmai kaip dūmai nuo krosnies… Ir trimitų garsai vis stiprėjo ir stiprėjo”. Tik po to, kai būtybė, vadinama “dievu”, atvyko ant viršūnės ir debesis (dūmai) išsisklaidė, Mozė ir keli jį lydintys žmonės pakilo ant kalno.

Galbūt vėliau, pašalinus “neleistinus” duomenis iš “bendros apyvartos”, pašvęstieji, aukščiausioji žynija, patys mėgino pastatyti skraidančius ir kitokius aparatus. Bet kokiu atveju, tiktai šitaip galima paaiškinti keletą keistų pranešimų, kurie mus pasiekė iš senų laikų.

Viename iš Egipto tekstų, parašytų penkioliktame amžiuje prieš mūsų erą (oficialioji faraono Tutmozio II kronika) vertime kalbama, kad visų žmonių siaubui, “dvidešimt antraisiais metais, trečiąjį žiemos mėnesį, šaštą valandą dienos danguje pasirodė didžiulis taisyklingos formos daiktas, kuris lėtai judėjo pietų pusėn”.

Maždaug tuo pačiu laikmečiu datuojamas ir Irane sukurtas pasakojimas apie kažkokį žmogų, pasidariusį sudėtingą skraidantį aparatą ir keliavusi juo oru.

Kitas atvejis priskiriamas jau XIII amžiui, tiksliau, 1290 metams. Lotyniškame vieno iš Anglijos vienuolyno rankraštyje pasakojama, kad sykį išsigandusiems vienuoliams, variusiems keliu vienuolyno gyvulių bandą, virš galvų “pasirodė didžiulis ovalo formos sidabro spalvos kūnas, panašus į diską, kuris lėtai praskrido virš jų ir sukėlė didį siaubą”.

Ar ne apie tokius aparatus rašė filosofas ir mokslininkas Rodžeris Bekonas (1214‑1294), pasodintas į kalėjimą už ištikimybę “slaptoms žinioms”? “Mokslas suteikia galimybę kurti aparatus, galinčius išvystyti didžiulius greičius ir kurių valdymui pakanka vieno žmogaus”. Bekonas pabrėždavo, kad tokie aparatai juda be gyvūnų traukiamosios jėgos. “Taip pat gali būti sukurtas aparatas. – rašė jisai. – galintis judėti oru, su viduje esančiu žmogumi”.

Visoje eilėje senovės Indijos tekstų, kurie mini skraidančius aparatus, taip pat kalbama ir apie skrydžių aukštį. Kad parodytų, kaip aukštai pakilo herojus savo skraidančiais ratais, mums nežinomas autorius praneša, kad jis buvo pakilęs “aukščiau vėjų karalijos”.

Ar galime daryti prielaidą, kad kažkokios anksčiau už mus buvusios civilizacijos atstovai turėjo žinių, būtinų tam, kad galima būtų mėginti pasiekti kitas planetas? Tuo, suprantama, sunku patikėti. Tačiau štai ką kalba šaltiniai:

“Šitų aparatų dėka. – skaitome sanskrito rankraštyje. – Žemės gyventojai gali pakilti į orą, o dangaus gyventojai – nusileisti ant Žemės.” Kitoje ištraukoje iš to paties rankraščio sakoma, kad dangiški ratai gali skraidyti tiek “Saulės srityje”, tiek ir toliau, žvaigždžių srityje.

 

Ištraukos iš knygos: A. Gorbovskis. Seniausios istorijos paslaptys, str. autorius: Arnoldas – versijos.com


Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar