Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Mistika

Gyvenimas po mirties išties egzistuoja

Daugelis žmonių šiais laikais yra įsitikinę, kad po mirties daugiau nieko nėra ir būti negali. Jei gydytojas konstatavo mirtį, kelio atgal nėra, beveik kaip garsiame anekdote: "Jei daktaras pasakė į morgą – reiškia į morgą”.

Neskubėkite taip teigti, nes gydytojai yra žmonės, bet juk žinome, kad žmonės gan dažnai klysta. O gydytojų klaidos konstatuojant mirtį yra ne tokios jau retos. Medicinos profesoriaus Alfredo Česnio nuomone, Vokietijoje klaidų konstatuojant mirtį pasitaiko apie dešimt per metus. Vokietija, kaip mes žinome, garsėja tuo, kad ten visur viešpatauja geležinė tvarka ir žmonės dirba itin sąžiningai. Remiantis tuo, turbūt logiška būtų teigti, kad kitose valstybėse tokių klaidų pasitaiko dar dažniau.

Profesoriaus A.Česnio nuomone, nustatyti mirtį nėra paprasta. Žmogus nemiršta akimirksniu. Mirtis – ilgas procesas. Gali būti, kad žmogus ilgą laiką nerodo jokių gyvybės ženklų, tačiau organizmo viduje kova už gyvybę tęsiasi toliau ir žmogus po kelių valandų gali atgauti sąmonę.

Ne taip seniai Kinijoje gydytojai išgelbėjo gyvybę keturiasdešimt trejų metų vyrui, kuriam širdis buvo sustojusi devynis kartus per tris valandas. Atliekant širdies masažą ir dirginant ją elektrošoku, gydytojams pavyko pacientui grąžinti gyvybę, nors šis nekvėpuodamas išbuvo apie keturiasdešimt minučių.

Ne anksčiau kaip po trisdešimties minučių, kai sustoja širdis, atsiranda neginčijami mirties požymiai – lavondėmės. Dar po dviejų valandų kūnas pradeda stingti, o praėjus šešioms valandoms, jis galutinai sustingsta. Gydytojas, ypač jei pacientas yra senesnio amžiaus, nelaukia taip ilgai, kad nustatytų mirtį. Neapčiuopdamas pulso, negirdėdamas širdies plakimo ir plaučių darbo, jis skuba su išvadomis apie atėjusią pabaigą, ypač jei pacientas sirgo sunkia liga ar buvo gana senas. Būtent tokie gydytojai, kurie remiasi šalutiniais simptomais, dažniausiai ir klysta.

Nikaragvos sostinėje šimtametė močiutė smarkiai išgąsdino į jos laidotuves susirinkusius gimines, kai viduryje iškilmingos ceremonijos atsikėlė karste ir paprašė valgyti. Laidotuves teko nutraukti, o senolė sugrįžo į savo pamėgtą krėslą terasoje ir džiaugėsi galėdama ir toliau leisti dienas su savo vaikais ir anūkais. "Ji mums jau trečią kartą iškrečia tokį pokštą”, – susirinkusiems žurnalistams pasakojo jos sūnus.

Panašių atvejų yra buvę daug. Taip nutiko ir Ispanijoje, kai, sulaukusi daugiau nei šimto metų, Mikaelė Velaskes buvo pripažinta mirusi. Nuvežus ją į morgą ir bandant prie kojos pritvirtinti identifikacinę lentelę, močiutė staiga pajudino koją. Tai pastebėjęs morgo darbuotojas iškvietė medikus. Praėjus trims dienoms, ji buvo išrašyta iš ligoninės ir, laikraščio "Daily Telegraph” žurnalistų teigimu, "jautėsi taip gerai, kaip gali jaustis tokio amžiaus moteris”.

Būna, kad medikai mirusiais pripažįsta ir jaunus žmones. Vienas toks atvejis yra tapęs medicinos istorijos dalimi. Prancūzijoje 1937 metais gyvą palaidojo vaikiną, kuris "užsimušė” motociklo avarijos metu. Praleidęs tris dienas morge, po to dar dvi po žeme, jis buvo iškastas draudimo kompanijos reikalavimu. Ši kompanija nesutiko su mirties išvadomis ir teismo keliu išsireikalavo, kad kūnas būtų ekshumuotas.

Kai kūnas buvo išimtas iš karsto, ekspertai pastebėjo, kad jis visiškai nesukietėjęs. Kūnas buvo neįprastai minkštas ir šiltas. Jaunuolis buvo atvežtas į ligoninę. Po mėnesio komos būklės jis atsikėlė ir sveikas gyveno dar dvidešimt ketverius metus.

Meksikoje po gydytojų apžiūros buvo palaidotas dvidešimt ketverių metų traktorininkas Cezaris Marsijus. Kitą dieną po laidotuvių kapinėse žmonės išgirdo šiurpius klyksmus ir beldimą. Kai kapas buvo atkastas, traktorininkas pats išspyrė karsto dangtį ir baisiausiai plūsdamasis išlipo. Gydytojai apie tą atvejį nusprendė, kad klaidą lėmė itin gilus letargo miegas, kurį jie palaikė mirtimi.

Prisikėlę iš numirusių ne kiekvienas puola keiktis kaip Cezaris Marsijus, tačiau daugelis jų elgiasi tikrai neadekvačiai. Melburne policija sulaikė visiškai nuogą keturiasdešimt septynerių metų vyrą, bėgantį miesto gatvėmis. Paaiškėjo, kad jis pabėgo iš morgo, kur išgulėjo dvi dienas po to, kai buvo paskelbtas mirusiu. Kaip įrodymą vyras parodė identifikacinę kortelę, nuimtą nuo didžiojo kojos piršto su savo vardu.

Morgo tarnautojams tokie atvejai taip pat gali būti pavojingi. Pavyzdžiui, Havanoje vienas morgo tarnautojas, kuris su kolega darbo vietoje žaidė šachmatais, buvo ištiktas mikroinfarkto, kai gulėjęs ant stalo numirėlis staiga atsikėlė, priėjo prie šachmatininkų ir, paėmęs juodąjį arklį, atliko ėjimą.

Po šio veiksmo "numirėlis” be sąmonės nukrito po stalu. Pasakodamas įvykį, pulkininkas Migelis Garsija prisimena, kad atsibudęs jis nesuprato, kur yra. Pamatęs šachmatų lentą dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių jis sugriebė figūrą. Beje, "mirusiu” jis buvo pripažintas po širdies smūgio.

Dar blogiau akistata su mirtimi baigėsi dvidešimt septynerių metų Niujorko morgo darbuotojui Ričardui Bleikui. Ruošiant lankymui juodaodį velionį, kuris mirė bokso treniruotės metu ištikus infarktui, tas netikėtai atsigavo ir puolė Bleiką kumščiais gerokai jį aplamdydamas. Paskui krito ant žemės ištiktas dar vieno širdies smūgio, kuris sunkiasvorį grąžino į karstą. Šį kartą – visam laikui.

Net jeigu "mirusysis” elgiasi be galo kultūringai, rezultatai būna ne per geriausi. Vengrijoje atsigavęs morge Jožefas Sabo suprato esąs užrakintas. Gydytojas šį žmogų išsiuntė į morgą, nustatęs "mirtį” nuo saulės smūgio. Atsipeikėjęs tarp numirėlių, Sabo baisiausiai persigando ir puolė daužyti morgo duris. Išgirdęs triukšmą, atbėgo sargas ir atrakino duris.

Norėdamas išreikšti begalinį dėkingumą, Sabo puolė sargą bučiuoti, tvirtai spausdamas savo glėbyje. Penkiasdešimt septynerių metų sargui nuo patirto siaubo buvo paralyžiuota kairė kūno pusė. Dėkingasis Jožefas Sabo pasveiko ir laimingai gyvena toliau…

"Stern”, "Morning post”, parengė Darius Soščeka – klaipeda.diena.lt


Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar