Главная » Статьи » Kosmoso paslaptys

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Susipažinkime su Galilėjo Galilėjumi. I dalis: studijų taip ir nepabaigęs maištingas matematikos profesorius

Kategorija: Kosmoso paslaptys» Žymos: Astronomijos mokslo istorija, Mokslo vystymosi istorija, Fizikos mokslo raida, Galilėjo Galilėjus, Matematikos mokslo istorija

Nuo genijaus iki eretiko, ir atvirkščiai, – toks yra vieno garsiausių viduramžių mokslininko Galilėjo Galilėjaus gyvenimo kelias. Užkietėjęs revoliucionierius, maištininkas, iki paskutiniųjų gynęs savo įsitikinimus, gali būti laikomas šiuolaikinio mokslo tėvu. Turėjęs drąsos ir ryžto sudrebinti sustingusį viduramžių mokslo pasaulį, Galilėjo Galilėjus privertė žmones kitaip pažvelgti į juos supantį pasaulį, bei įėjo į istoriją, kaip viena reikšmingiausių mokslo pasaulio figūrų. Vis dėl to, nesukalbamas ir sunkus mokslininko charakteris padėjo ne tik atlikti didžius atradimus, tačiau ir įsigyti daugybę priešų. Galilėjo Galilėjus – nenuorama, nepaliaujamai nervus gadinęs savo mokytojams, kolegoms, viršininkams ir priešams.

Galilėjo Galilėjus
©Wikimedia Commons nuotr.

Galilėjo Galilėjus gimė 1564 metais Pizoje. Jau nuo pat gimimo jo tėvas Vinčenzas Galilėjus įsivaizdavo savo sūnų kaip išsilavinusį, įtakingą mokslo žmogų. Netgi vardą ateities mokslininkui suteikė pagal savo protėvį, garsų gydytoją ir profesorių Galileo Bonaiuti. Tik vėliau Bonaiuiti šeimos vardas buvo pakeistas į Galilėjų.

Vinčenzas Galilėjus, garsus muzikantas, savo ruožtu vykdęs revoliucijas viduramžių supratime apie muziką, padarė milžinišką įtaką Galilėjo Galilėjaus gyvenimui. Vinčenzas vienoje savo knygų rašė: „Tie, kurie patiki bet kokiu teiginiu, remdamiesi tik autoriteto statusu, elgiasi absurdiškai. Aš norėčiau galėti laisvai abejoti, ir, nesusidurdamas su meilikavimu, atsakinėti į kitų abejones.“

Tokia auklėjimo aplinka, be abejonės, formavo ir jaunojo Galilėjaus požiūri į pasauli ir kritinį mąstymą. Beveik visą gyvenimą jį lydėjo kontraversijos, abejonės autoritetais ir kova su dogmomis. Tačiau ne tik racionalus, kritiškas mąstymas buvo diegiamas jaunajam genijui, – tėvas išmokė jį groti fleita, tapyti, įskiepijo meilę poezijai ir kūrybai. Ir šias sritis Galilėjo mylėjo ne mažiau, nei mokslinius tyrinėjimus. Kaip pats vėliau gyvenime prisipažino, jei gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jis, greičiausiai, būtų tapęs tapytoju. Italų menininkas, geras Galilėjaus draugas Cigoli, yra atskleidęs, jog jo tapybai didelę įtaką padarė būtent Galilėjaus požiūris į šią meno sritį. Šv. Marijos Didžiojoje bazilikoje esantis mergelės Marijos portretas – su Galilėjaus žyme. Po mergelės kojomis esantis mėnulis nutapytas pagal mokslininko eskizą, kurį jis nupiešė savo traktate „Žvaigždžių pasiuntinys“.

Būdamas mažas, Galilėjus praleisdavo daugybę laiko su tėvu. Dėl tokio artimo tėvo ir sūnaus ryšio, Vinčenzas anksti pastebėjo jo išskirtinius gebėjimus. Galilėjus dažnai savo jaunesniems broliams ir seserims (kurių turėjo 5 ar 6) pats sukonstruodavo mechaninius žaidimus ar žaislus. Įsitikinęs, jog jaunasis Galilėjus pasižymi ypatingu protu, tėvas gana anksti išleido vaiką mokytis į Vallambrosa vienuolyną. Nors mokslai ten jam sekėsi gerai, tačiau vaikinas dažnai įsiveldavo į nesutarimus su valdžia.

Besimokydamas, Galilėjo Galilėjus pareiškė tėvui, jog trokšta savo gyvenimą paskirti tarnystei Dievui – norėjo tapti dvasininku. Tai nepatiko tėvui, kuris sūnų įsivaizdavo kaip sėkmingą gydytoją – koks buvo ir jo prosenelis, kurio vardą sūnui buvo suteikęs. Be kita ko, Galilėjaus šeima gyveno gana skurdžiai, kentė nepriteklių. Būdamas gydytoju – mąstė Vinčenzas – sūnus galėtų užsitikrinti finansiškai stabilų bei sotų gyvenimą.

Genialusis maištininkas

1581 metais, mokslų nebaigęs Galilėjus paliko vienuolyną ir, pasidavęs tėvo spaudimui, leidosi išleidžiamas mokytis į medicinos universitetą Pizoje. Čia jis nebuvo pats populiariausias studentas, tiek dėl savo charakterio, tiek dėl išvaizdos. Pasakojama, jog universiteto profesoriai bei kiti studentai į Galilėjų žiūrėdavo iš aukšto – iš dalies dėl to, jog dėvėdavo apdriskusius, nunešiotus drabužius. Vis dėl to, jis buvo išlaikomas savo tėvo, kuris, mokėdamas už sūnaus studijas, ir taip vos sudurdavo galą su galu.

Medicininėje mokykloje išryškėjo ir maištingas Galilėjaus charakteris. Į ginčus ir konfliktus linkęs Galilėjus, dėl savo audringo temperamento, greitai užsitarnavo „vaidininko“, „provokuotojo“ pravardę. Galilėjaus priešinimasis autoritetams čia galėjo atsiskleisti visu gražumu – aklo paklusnumo šioje mokykloje buvo reikalaujama beveik visose srityse.

Net ir pačios studijos nežavėjo „vaidininko“. Nors savo tėvui ir pakluso dėl įstojimo į šią specialybę, tačiau individualistinis charakteris neleido Galilėjui per prievartą gilintis į tai, kas jam nepatiko. Paskaitų praleidinėjimas, konfliktai su profesoriais tapo jo kasdienybė. Vis dėl to, šis gyvenimo periodas į Galilėjaus gyvenimą atnešė ir kai ko gero – medicinos mokykloje jis atrado savo naują meilę – matematiką ir filosofiją. Būtent į šių sričių paskaitas Galilėjus eidavo dažniau, nei į savo studijuojamos medicinos.

Pasak legendos, medicinos studijų metu, dvidešimtmetis Galilėjus daug laiko praleisdavo Pizos katedroje. Eilinį kartą joje sėdėdamas, jis atkreipė dėmesį į siūbuojantį šviestuvą. Galilėjui kilo mintis – jis savo pulso pagalba pradėjo matuoti laiką, kiek užtrukdavo kiekvienas iš susiūbavimų. Paaiškėjo, jog kiekvieną kartą šviestuvas susiūbuodavo per tą patį laiko tarpą. 1602 metais šis pastebėjimas galiausiai atvedė prie išvados, jog švytuoklės gali būti panaudojamos laiko ar pacientų pulso matavimui. Iki tol nebuvo sukurta jokio būdo tiksliai matuoti laiką. O šis Galilėjaus atrastas metodas, besiremiantis pastoviu švytuoklės judėjimu, net iki 1930-ųjų išliko tiksliausiu būdu matuoti laikui.

Tačiau Galilėjui nepakako tik aprašyti šį švytuoklės fenomeną – jis išsamiai analizavo priežastis, dėl kurių vyko aprašytasis reiškinys. Smalsumas ir užsispyrimas vedė Galilėjų aiškintis visus „kaip?“, norint atskleisti „kodėl?“ Tai visą gyvenimą buvo pagrindinis Galilėjaus, kaip mokslininko, principas – išsiaiškinti priežastis ir jas pagrįsti.

Kūrybinis mąstymas, neleidžiantis pasiduoti klaidingam pirmam įspūdžiui, bei troškimas stebimą pasaulį aprašyti matematiškai, – tai buvo vienos iš pagrindinių priežasčių, leidusių Galilėjui atlikti savo atradimus. Matematika šiam mokslininkui nebuvo tik įrankis, ar hobis. Kaip jis pats teigė: „matematika yra gamtos kalba“. Šią discipliną Galilėjus suvokė kaip būdą aprašyti realybę. To jis ir siekė – viską patikrinti matematiškai, įrodyti eksperimentais. Tai buvo priešprieša tuomet įsigalėjusiam Aristotelio pasekėjų požiūriui, kuris daugiausiai rėmėsi spekuliacijomis ir spėlionėmis.

Galilėjus prieš Aristotelį

Vis dėl to, Galilėjaus hobis buvo nesuderinamas su studijomis, ir galiausiai 1585 metais jam teko palikti Pizos universitetą. Būdamas 21 metų, Galilėjus vis dar gyveno su savo tėvais, neturėdamas nei darbo, nei pinigų sugrįžti į universitetą. Tėvas Vinčenzas nusivylė savo sūnumi, ir nebedėjo į jį daug vilčių. Motina Galilėjų dažnai vadindavo tinginiu.

Nebaigęs mokslų vienuolyne, nepritapęs universitete, Galilėjus ėmėsi privačiai mokyti Vallambrosa vienuolyno mokinius. Tačiau ši vieta nesuteikė jam galimybės tęsti savo tyrimų. Tam reikėjo patekti į universitetą. Būtent tokio šanso, keldamas savo, kaip mokslininko reputaciją, jis ir tikėjosi.

1589 metais jis sulaukė kvietimo tapti matematikos profesoriumi tame pačiame Pizos universitete, iš kurio kartą jau buvo iškritęs. Galilėjus pasinaudojo šiuo pasiūlymu ir būdamas 25 metų, pradėjo dėstyti studentams. Tačiau ir čia nenuslopo maištingas ir nerimastingas Galilėjaus charakteris. Su skustuvo aštrumo argumentais bei atkaklumu, jis buvo pasiryžęs mesti iššūkį mokslo pasauliui.

Kaip pasakojama, dėstydamas Pizos universitete, Galilėjus sukėlė tikrą skandalą. Nepaisydamas autoritetų, bei įsigalėjusių „tiesų“, studentus mokė, jog Aristotelis klydo teigdamas, jog kritimo greitis priklauso nuo krintančių objektų svorio – jog sunkesni objektai krenta greičiau. Tuo laiku prieštarauti Aristoteliui buvo tolygu erezijai. Pastarojo idėjos ir teiginiai buvo laikomi neginčijamais. Vis dėl to, Galilėjus atkakliai laikėsi savo, ryžtingai atmesdamas nepagrįstus teiginius. Jis įrodė, jog Aristotelis klydo.

Vienas iš Galilėjaus studentų aprašė kultiniu tapusį eksperimentą ant Pizos bokšto.

Pasak legendos, tyrinėdamas šią sritį, Galilėjus užlipo į pasvirusio Pizos bokšto viršūnę, nešinas dvejais skirtingo svorio sviediniais. Vienas svėrė 0.5kg, kitas 4.5kg. Pasak tuo metu vyraujančios nuomonės, vienu metu paleidus šiuos sviedinius, pirmasis žemę turėjo pasiekti sunkesnysis. Apačioje susirinkusių žmonių nuostabai, iš vienodo aukščio Galilėjaus paleisti sviediniai krito vienodu greičiu, ir žemė pasiekė tuo pačiu metu. Aristotelio hipotezė dužo į šipulius, o Galilėjus triumfavo.

Vis dėl to, pats Galilėjus niekur nėra užsiminęs apie šį eksperimentą, išlikę jo darbai aprašo tik matematinius skaičiavimus. Dauguma istorikų mano, jei Galilėjus ir atliko panašų eksperimentą, greičiausiai, išvengė ekstravagantiško pasirodymo ant Pizos bokšto.

Nereikia nė sakyti, jog Aristotelio pasekėjai nebuvo patenkinti išsišokėlio Galilėjaus teorijomis. Ir, kadangi, tiek jo kolegos, tiek viršininkai palaikė Aristotelio teiginius, Galilėjus buvo išmestas iš Pizos universiteto, kadangi drįso suabejoti Aristotelio tiesomis.

Tačiau nenuorama Galilėjus net nesiruošė taikytis su, jo požiūriu, klaidingomis teorijomis. Jis atkakliai prieštaravo tuometiniams Aristotelio pasekėjams, kurie dogmatiškai priėmė savo autoriteto išvadas, bei kategoriškai atsisakė jomis abejoti. Galilėjus teigė, jei Aristotelis būtų gyvas, išvydęs jo darbus ir turimus įrodymus – pats pritartų jo išvadoms. Savaime suprantama, tokie pareiškimai skambėjo ypač įžūliai, tačiau toks Galilėjus buvo – nemokantis laikyti liežuvio už dantų.

Dėstydamas Pizoje, Galilėjus parašė traktatą „Apie judėjimą“, kuriame pirmą kartą viešai užsiminė apie galimybę, jog Žemė sukasi apie savo ašį. Tai buvo pirmasis žingsnis viešai išreiškiant pritarimą Koperniko heliocentrinei teorijai, teigiančiai, jog Žemė yra tik dangaus kūnas, besisukantis aplink Saulę. Taip pat, pirmasis žingsnis ateityje laukiančiam nuopuoliui žemyn.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Kosmoso paslaptys | Patalpino: Rolando (12.10.2013) | Autoriai: Tomas Asminavičius | | Aut. teisės: http://technologijos.lt
Просмотров: 947 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Žieduotosios egzoplanetos: atrasta ...

Saturno žiedų sistema nuo vieno krašt... (659)

ufospace
Pasakojimai apie dvasias ir polterg...

Parapsichologai ir magai visada sakė,... (1025)

ufospace
8 didžiausios skylės Žemėje...

Pasaulis margas ir žavus savo įvairove: ... (2866)
ufospace
Susidūrimai su ateiviais...

Visatoje mes nevieni – taip tei... (1261)

ufospace
NSO Vankuveryje...

Šių metų kovo 29 dieną Vankuveryje (Kana... (903)
ufospace
Tarptautinė kosminė stotis išbandys...

NASA planuoja Tarptautinėje kosminėje st... (747)
ufospace
Dviguba Marso mįslė: "Curiosit...

NASA marsaeigis "Curiosity" atvedė moksl... (541)
ufospace
Kaip mūsų sveikata susijusi su krau...

Vos atrastos kraujo grupės sulaukė di... (1065)

ufospace
Dėl klimato atšilimo Kivalinos kaim...

Amerikoje beveik niekas nėra girdėjęs... (1014)

ufospace
Vasaros filmas „Valdžios žiedas“...

Kadangi vasarą ilgus tekstus rašyti laba... (1398)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos