Šių mokslininkų darbas, publikuotas leidinyje „Planetary and Space Science“, tikina, kad šaltose uolingose planetose, kurios iki šiol buvo griežtai priskiriamos negalinčioms išlaikyti gyvybės, iš tiesų gyvybė gali egzistuoti – tik ji būtų giliai po paviršiumi.
Mokslininkų grupė, kurioje buvo ir Šv. Andriaus universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkų, metė iššūkį tradicinei „gyvenamos zonos“ sąvokai – orbitų apie žvaigždę nuotolių spektrui, kuriame besisukančiose planetose gyvybė yra įmanoma – nes jei įvertino ir galimybę, kad gyvybė gali egzistuoti giliai po paviršiumi.
„Tradicinė gyvenamoji zona dar yra vadinama Goldilocks (Auksaplaukės) zona. Kad gyvybė planetoje būtų įmanoma, ji turi būti ne per daug arti ir ne per daug toli nuo savo šviesulio, kad joje vanduo ilgą laiką būtų ne ledo ir ne garų, o skystos būsenos. Tačiau ši teorija neatsižvelgia į gyvybės formas, galinčias egzistuoti po planetos paviršiumi. Kapstantis giliau planetos temperatūra didėja, o pasiekus gylį, kuriame gali egzistuoti ir skystas vanduo, galima ieškoti gyvybės“, - sakė doktorantas Seanas McMahonas.
Mokslininkai, norėdami patikrinti, kokia galėtų būti temperatūra giliau po tam tikrų dydžių ir orbitos skersmens planetų paviršiais, sukūrė kompiuterinį modelį.
„Giliausiai Žemėje rasta gyvybė egzistuoja 5,3 km gylyje, tačiau gali būti, kad jos aptiktume ir 10 km gylyje – tiesiog taip giliai dar neprasigręžta. Taikant mūsų kompiuterinį modelį nustatėme, kad į Žemę panašių planetų, besisukančių apie žvaigždę, panašią į Saulę, gyvenama zona yra maždaug triskart didesnė jeigu įvertintume viršutinius penkis kilometrus po planetos paviršiumi. Mūsų modelis rodo, kad skystas vanduo, taigi, ir gyvybė, galėtų išgyventi 5 km gylyje po Žemės paviršiumi, net jeigu Žemė būtų triskart toliau nuo Saulės nei dabar. O jeigu lįstume giliau ir manytume, kad gyvenami yra 10 km po planetos paviršiumi, tuomet į Žemę panašių planetų gyvybei tinkama zona besisukant apie savo žvaigždė padidėtų 14 kartų“, - aiškina doktorantas.
Pagal dabartinį apibrėžimą mūsų Saulės sistemos gyvenama zona siekia Marsą, tačiau perbraižius pagal naują modelį ji būtų išplėsta net už Jupiterio ir Saturno orbitų. Tokia teorija taip pat reikštų, kad ir daugelis „benamių“ planetų, dreifuojančių visiškoje kosminėje tamsoje, iš tiesų galėtų būti gyvenamos, rašo phys.org.
„Už Žemę keliskart didesnėse planetose skysto vandens 5 km gylyje galėtų būti net tarpžvaigždinėje erdvėje (t. y., labai toli nuo bet kokios žvaigždės), netgi jei jos neturi atmosferos, mat kuo planeta didesnė, tuo daugiau ji generuoja vidinės šilumos. Buvo iškelta idėja, kad už 20 šviesmečių Svarstyklių žvaigždyne esanti Gliese 581 planeta gali būti per šalta, kad jos paviršiuje būtų skysto vandens. Tačiau mūsų modeliai rodo, jog labai tikėtina, kad skysto vandens joje yra mažesniame nei 2 km gylyje, jei tik ši planeta yra uolinga, Žemės tipo“, - tęsė mokslininkas.
Planetų gilumų svarbą pabrėžia ir kitas mokslinis darbas, kurį publikavo ta pati tyrėjų grupė – jame teigiama, kad po Žemės kontinentais gyvybės gali būti daugiau nei po jūrų dugnu.
S. McMahonas tikisi, kad šie tyrimai paskatins kitus mokslininkus pasvarstyti apie naujus būdus ieškoti gyvybės kitose planetose.
„Mūsų rezultatai suteikia pagrindo manyti, kad gyvybę kur kas dažniau būtų galima rasti ne planetų paviršiuje, o jų gilumoje. Tai reiškia, kad verta būtų gyvybės požymių paieškoti ir už tradicinės gyvenamosios zonos ribų. Tikiuosi, kad žmonės patyrinės galimybes ieškoti giliau egzistuojančios gyvybės požymių, mat ženklai, jog giliai po paviršiumi esančios gyvybės pėdsakų galima būtų ieškoti ir paviršiuje. Mums žinomų uolingų planetų ir jų palydovų paviršiai yra visai nepanašūs į Žemės. Paprastai jie yra šalti ir tušti, be atmosferos arba su labai plona, o kai kuriais atvejais – pražūtinga atmosfera. Lindimas gylyn apsaugo nuo įvairiausių nepalankių paviršiaus sąlygų. Taigi, požeminė gyvenamoji zona gali būti labai svarbi. Galbūt tai Žemė yra neįprasta, nes joje gyvybės esama ir paviršiuje“, - sakė S. McMahonas.