„Mes šviesos greitį vertiname tiesiog kaip konvertavimo tarp erdvės ir laiko faktorių erdvėlaikyje. Tai tiesiog viena iš erdvėlaikio geometrijos savybių. Kadangi Visata plečiasi, manome, jog konvertavimo faktorius kažkiek kinta, priklausomai nuo Visatos evoliucijos, taigi, su kosmoso laiku kinta ir šviesos greitis“, – moksliniame darbe rašė W. Shu.
Mokslininko darbe nurodyti keturi esminiai naujųjų modelių elementai:
• Šviesos greitis ir gravitacijos „konstanta“ - visai ne konstantos, o kintamieji, priklausomi nuo Visatos evoliucijos;
• Laikas neturi nei pradžios, nei pabaigos, t. y., Didžiojo sprogimo nebuvo, nebus ir Didžiojo susitraukimo (ar plyšimo);
• Erdvinė Visatos struktūra yra 3-sfera (sferos analogas su daugiau matmenų), todėl plokščioji ar hiperboloidinė geometrija negalioja;
• Visatoje vyksta ir greitėjimo, ir lėtėjimo procesai.
Vieną iš savo modelių taivanietis patikrino jį lygindamas su Ia tipo supernovų kosmologinių stebėjimų duomenimis, kurie paskatino mokslininkus manyti, jog Visata plečiasi didėjančiu pagreičiu. Jis konstatavo, kad greitėjimas yra prigimtinė jo modelio dalis, todėl puikiai atitinka ir supernovų stebėjimo duomenis, konkrečiau – raudonąjį poslinkį. O štai Didžiojo sprogimo modelis stebėjimo duomenų neatitinka, todėl mokslininkams teko išsigalvoti kitokių paaiškinimų – pavyzdžiui, tamsiąją energiją, kuri teoriškai turėtų sudaryti iki 75 proc. Visatos masės/energijos.
W. Shu modeliai taip pat išsprendžia kitus uždavinius, kurie laikantis Didžiojo sprogimo modelio yra neišspręsti. Pavyzdžiui, laikantis Didžiojo sprogimo modelio dėl regimo Visatos plokštumo kyla vadinamoji plokštumo problema – kad susidarytų toks vaizdas, reikia, jog pradinės sprogimo sąlygos turėtų būti labai tiksliai suderintos. Bet jei W. Shu modeliuose Visata yra 3-sfera, tuomet plokštumo problema „išnyksta savaime“.
Panašiai nutinka ir su standartinei kosmologijai koją kišančia horizonto problema: skirtingose Visatos vietos neturėtų pasižymėti vienodomis fizikinėmis savybėmis (nors yra priešingai), mat tam reikėtų, kad tarp tų skirtingų, tarpusavy labai nutolusių vietų vyktų už šviesą greitesnė komunikacija. W. Shu modeliai šią problemą išsprendžia teiginiais, kad Visata kilo ne iš Didžiojo sprogimo ir pasižymi įgimtu greitėjimu.
„Iš esmės šis darbas yra nauja teorija apie tai, kaip trijų fundamentalių fizikinių matmenų – masės, laiko ir atstumo – dydžiai yra konvertuotini vienas į kitą. Arba galima teigti, kad tai yra nauja teorija apie tai, kaip sąveikauja erdvėlaikio geometrija ir masės/energijos pasiskirstymas. Ši teorija vienu kirčiu išsprendžia kelis kosmologijos klausimus – Didžiojo sprogimo, tamsiosios energijos ir plokštumo“, – aiškina mokslininkas.