Главная » Статьи » Karo paslaptys ir Trečias Reichas

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Neišspręstas Karaliaučiaus galvosūkis

Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas»
Prieš 68 me­tus, 1945-ųjų rugp­jū­čio 2 die­ną, pa­si­bai­gu­sio­je Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jo­je Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas bu­vo pa­lik­tas val­dy­ti So­vie­tų Są­jun­gai. Ką toks spren­di­mas reiš­kė Lie­tu­vai ir kas bū­tų nu­ti­kę, jei tuo­met ar vė­liau bū­tų nu­spręs­ta ki­taip.

Ar daug kas šian­dien pri­si­me­na, kad dar iki Pots­da­mo So­vie­tų Są­jun­gos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Via­čes­la­vas Mo­lo­to­vas Mask­vo­je sė­din­tiems so­vie­ti­nės Lie­tu­vos va­do­vams siū­lė pa­gal­vo­ti, ko­kią da­lį Ka­ra­liau­čiaus sri­ties no­rė­tų pri­si­jung­ti Lie­tu­va? Ar vi­si gir­dė­jo apie tai, kad Ni­ki­tos Chruš­čio­vo val­dy­mo me­tais so­vie­ti­nė va­do­vy­bė ne­va pa­kar­to­jo to­kį pa­siū­ly­mą, ta­čiau jo ne­priė­mė An­ta­nas Snieč­kus. Ko­dėl? Ar at­si­sa­ky­mą lė­mė Lie­tu­vos, ar jos par­ti­nės no­menk­la­tū­ros in­te­re­sai? Ko­kį vaid­me­nį šio­je is­to­ri­jo­je su­vai­di­no Ka­ra­liau­čiaus sri­ties ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vas Ni­ko­la­jus Ko­no­va­lo­vas ir jo svai­nis vy­riau­sia­sis SSKP ideo­lo­gas Mi­chai­las Su­slo­vas? Ką Pots­da­mo spren­di­mai reiš­kė Ka­ra­liau­čiaus kraš­to lie­tu­viams ir lie­tu­vi­nin­kams? Kas bū­tų nu­ti­kę, jei ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­tu Ka­ra­liau­čius bū­tų pri­klau­sęs Lie­tu­vai? Prieš svars­ty­da­mi šiuos klau­si­mus, trum­pai perž­vel­ki­me Rytp­rū­sių at­si­ra­di­mo ir jų rai­dos is­to­ri­ją.

Ry­tų Prū­si­ja Eu­ro­pos že­mė­la­py­je at­si­ra­do 1772 me­tais, po pir­mo­jo Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bės pa­da­li­ji­mo. Tuo­met šiuo var­du pa­va­din­tos į šiau­rę nuo Vys­los ply­tė­ju­sios bu­vu­sios prū­sų že­mės, pri­jung­tos prie Bran­den­bur­go ku­ni­gaikš­čio Fried­ri­cho 1701 me­tais įkur­tos Prū­si­jos ka­ra­lys­tės.

Po šim­to me­tų Rytp­rū­siai ta­po svar­bia kor­ta geo­po­li­ti­niuo­se žai­di­muo­se. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad pir­ma­sis Vo­kie­ti­jos im­pe­ri­jos kanc­le­ris Ot­to von Bis­marc­kas, no­rė­da­mas iš­veng­ti ka­ro su Ru­si­ja grės­mės, svars­tė ga­li­my­bę bent jau lie­tu­viš­ką Klai­pė­dos kraš­tą per­duo­ti Mask­vai.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Ver­sa­lio tai­kos su­tar­ti­mi Vo­kie­ti­ja ne­te­ko Klai­pė­dos kraš­to, o Rytp­rū­siai nuo li­ku­sios ša­lies te­ri­to­ri­jos bu­vo at­skir­ti va­di­na­muo­ju Dan­ci­go ko­ri­do­riu­mi. To­kia pa­dė­tis pa­kurs­tė vo­kiš­ką­jį re­van­šiz­mą ir at­ve­dė į val­džią Adol­fą Hit­le­rį, už­sib­rė­žu­sį ne tik at­gau­ti pra­ras­tas te­ri­to­ri­jas, bet ir už­ka­riau­ti di­džią­ją da­lį Eu­ro­pos.

No­rė­da­mi iš­veng­ti is­to­ri­jos pa­si­kar­to­ji­mo, an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos da­ly­viai po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro nu­ta­rė vi­siems lai­kams ati­mti Rytp­rū­sius iš Vo­kie­ti­jos. Ta­čiau kam pri­skir­ti šią prū­sų, lie­tu­vių, vo­kie­čių ir len­kų gy­ven­tą te­ri­to­ri­ją, ku­rį lai­ką ne­bu­vo aiš­ku.


Potsdamo konferencijos dalyviai bendrame posėdyje.

Rytp­rū­sius ža­dė­jo lenkams

Bri­tai ir ame­ri­kie­čiai ma­nė, kad Rytp­rū­siai tu­rė­tų ati­tek­ti Len­ki­jai. So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vas Jo­si­fas Sta­li­nas to­kiems pla­nams ne tik ne­prieš­ta­ra­vo, bet ne­tgi juos ska­ti­no, dar 1941-ųjų pa­bai­go­je ti­kin­da­mas Len­ki­jos eg­zi­li­nės vy­riau­sy­bės va­do­vą Wla­dys­la­wą Si­kors­kį, kad Len­ki­jos ry­ti­nių sie­nų klau­si­mą pa­vyks iš­spręs­ti ne­sun­kiai, o Rytp­rū­siai bus per­duo­ti Var­šu­vos kon­tro­lėn. Po po­ros me­tų to­kią po­zi­ci­ją vie­nam JAV pre­zi­den­to Frank­li­no Roo­se­vel­to pa­ta­rė­jų pa­tvir­ti­no Ru­si­jos pa­siun­ti­nys Va­šing­to­ne Mak­si­mas Lit­vi­no­vas.

Pa­akin­tas to­kių ga­ran­ti­jų, apie ne­ra­šy­tus su­si­ta­ri­mus F.Roo­se­vel­tas in­for­ma­vo bri­tų už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trą Ant­ho­ny Ede­ną. Ta­čiau vė­lų tų pa­čių 1943-ių­jų ru­de­nį va­ka­rie­čių pla­nus ne­ti­kė­tai su­grio­vė J.Sta­li­no mes­ta kor­ta.

Bai­gian­tis lap­kri­čio 28-gruo­džio 1 die­no­mis vy­ku­siai Te­he­ra­no kon­fe­ren­ci­jai, so­vie­tų dik­ta­to­rius stai­ga par­ei­ka­la­vo, kad da­lis Rytp­rū­sių, įskai­tant Ka­ra­liau­čiaus uos­tą, po ka­ro bū­tų ati­duo­ta Mask­vai.

Ko­dėl J.Sta­li­no pla­nai taip ne­ti­kė­tai pa­si­kei­tė? Ir ar ti­krai ne­ti­kė­tai? At­sa­kant į šį klau­si­mą, rei­kia pri­si­min­ti, kad vyks­tant Te­he­ra­no kon­fe­ren­ci­jai So­vie­tų Są­jun­ga jau bu­vo nu­trau­ku­si dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius su Lon­do­ne re­zi­duo­jan­čia eg­zi­li­ne Len­ki­jos vy­riau­sy­be, o dar 1942-ai­siais J.Sta­li­nas ėmė for­muo­ti ki­tą, ko­mu­nis­ti­nę ir pro­so­vie­ti­nę Len­ki­jos val­džią. Tu­rė­ki­me gal­vo­je dar ir tai, kad Mask­va par­eiš­kė pre­ten­zi­jas ne į vi­sus Rytp­rū­sius, o tik į da­lį jų te­ri­to­ri­jos, ki­tą jos da­lį pa­lik­da­ma Len­ki­jai. Kaip tei­gia is­to­ri­kas Vla­das Si­ru­ta­vi­čius, taip so­vie­tai no­rė­jo pri­vers­ti Len­ki­ją da­ly­vau­ti po­ka­ri­nės Vo­kie­ti­jos da­ly­bo­se, o tai ne­iš­ven­gia­mai vers­tų ją šlie­tis prie Ru­si­jos. O pro­so­vie­ti­nė Len­ki­ja nie­kaip ne­ga­lė­tų su­vie­ny­ti ap­link sa­ve re­gio­no vals­ty­bių ir su­kliu­dy­ti so­vie­tų eks­pan­si­jai Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­po­je.

Be abe­jo, apie stra­te­gi­nius tiks­lus J.Sta­li­nas Te­he­ra­ne ne­kal­bė­jo - sa­vo ape­ti­tus jis aiš­ki­no So­vie­tų Są­jun­gos no­ru tu­rė­ti ne­už­šą­lan­tį uos­tą Bal­ti­jos jū­ro­je. Ta­čiau net ir to­kie mo­ty­vai kai ku­rių Va­ka­rų po­li­ti­kų ne­su­ža­vė­jo. Bri­tų už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras A.Ede­nas tuo­met siū­lė prem­je­rui Wins­to­nui Chur­chil­liui pa­da­ry­ti vis­ką, kad Ka­ra­liau­čius bū­tų iš­sau­go­tas Len­ki­jai.

Vis dėl­to nei W.Chur­chil­lis, nei F.Roo­se­vel­tas J.Sta­li­no no­rams Te­he­ra­ne ne­pap­rieš­ta­ra­vo. Pa­sak is­to­ri­ko Čes­lo­vo Lau­ri­na­vi­čiaus, toks jų spren­di­mas, ma­tyt, ga­ran­ta­vo, kad Mask­va ne­su­da­rys se­pa­ra­ti­nės tai­kos su Ber­ly­nu.

Už Lon­do­no ir Va­šing­to­no nuo­lai­du­mą Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­to­jai - vo­kie­čiai, lie­tu­vi­nin­kai, lie­tu­viai - su­mo­kė­jo siau­bin­gą kai­ną. 1944 me­tų spa­lio 16-ąją Rau­do­no­sios ar­mi­jos 3-ojo Bal­ta­ru­si­jos fron­to da­li­niams įžen­gus į Rytp­rū­sius, bu­vo at­vers­tas vie­nas šiur­piau­sių An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­jos pus­la­pių.

"Da­bar mes sto­vi­me prieš­ais ur­vą, iš ku­rio fa­šis­ti­niai gro­bi­kai mus už­puo­lė. Mes lik­si­me pa­ten­kin­ti tik ta­da, kai vi­sus juos iš­nai­kin­si­me. Jo­kio pa­si­gai­lė­ji­mo - ne­gai­lė­ki­te nė vie­no (…). Iš fa­šis­tų kraš­to tu­ri lik­ti dy­ku­ma", - skelb­ta fron­to va­do Iva­no Čer­nia­chovs­kio įsa­ky­me. Rem­da­mie­si šiuo įsa­ky­mu, da­li­nių va­dai lei­do sa­vo ka­riams ne­var­žo­mai siau­tė­ti. Rytp­rū­siuo­se ne­bu­vo nė vie­nos gy­ven­vie­tės, ku­rio­je so­vie­tai ne­bū­tų ma­siš­kai žu­dę, kan­ki­nę ir prie­var­ta­vę ci­vi­lių gy­ven­to­jų, nai­ki­nę ir plė­šę jų tur­to. Ką jau kal­bė­ti apie 1945 me­tų ba­lan­džio 9 die­ną ka­pi­tu­lia­vu­sį Ka­ra­liau­čių, ku­rį so­vie­tų ka­ri­nė va­do­vy­bė 6 die­noms ati­da­vė sa­vo ka­rei­vių ir ka­ri­nin­kų sa­vi­va­lei.

Kam rei­kė­jo "šlo­vin­go­jo" so­vie­tų ge­ne­ro­lo įsa­ky­mu įtei­sin­tų nu­si­kal­ti­mų? Ru­sų is­to­ri­kas Mar­kas So­lo­ni­nas kny­go­je "Ka­re nie­ko ge­ro" tvir­ti­na, kad to­kiu ma­si­niu te­ro­ru J.Sta­li­nas sie­kė iš­va­ry­ti vi­sus Rytp­rū­sių gy­ven­to­jus, užim­ti dy­ku­ma pa­vers­tą te­ri­to­ri­ją, o vė­liau įro­di­nė­ti, kad jo­kios vie­tos ad­mi­nis­tra­ci­jos at­kur­ti kraš­te ne­įma­no­ma - vo­kie­čių čia jau ne­bė­ra.


„Didysis trejetas“ - Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas W.Churchillis (iš kairės), JAV prezidentas Harry Trumanas ir SSRS vadovas J.Stalinas prieš prasidedant Potsdamo konferencijai. 1945 m. liepos 25 d. /trumanlibrary.org nuotrauka

Pa­mirš­ta J.Sta­li­no „dovana“

Dar ge­ro­kai iki so­vie­tų įsi­ver­ži­mo į Rytp­rū­sius, 1944-ųjų ba­lan­dį, SSRS už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras V.Mo­lo­to­vas pa­siū­lė tuo me­tu Mask­vo­je esan­tiems so­vie­ti­nės Lie­tu­vos va­do­vams pa­svars­ty­ti, ar jie ne­no­rė­tų pri­si­jung­ti Ka­ra­liau­čiaus kraš­to da­lies. Pa­sak is­to­ri­ko An­ta­no Ku­la­kaus­ko, tuo­met bu­vo su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja, į ku­rią įėjo An­ta­nas Venc­lo­va, Po­vi­las Pa­kark­lis, Juo­zas Žiugž­da, Juo­zas Vaiš­no­ras ir dar ke­li Mask­vo­je esan­tys so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vei­kė­jai. Le­ning­ra­do kal­bi­nin­ko Bo­ri­so La­ri­no par­eng­ta ko­mi­si­ja pa­tei­kė LSSR vy­riau­sy­bei pa­siū­ly­mą pri­jung­ti prie Lie­tu­vos maž­daug 60 ki­lo­me­trų į šiau­rės ry­tus nuo Ka­ra­liau­čiaus esan­čią te­ri­to­ri­ją su Til­že, Ra­gai­ne, Įsru­čiu, Gum­bi­ne ir Tol­min­kie­miu, kur dar gy­ve­no lie­tu­viai ir lie­tu­vi­nin­kai.

Ap­ro­ba­vu­si šiuos pa­siū­ly­mus, LSSR va­do­vy­bė įtei­kė juos V.Mo­lo­to­vui. Ta­čiau tuo vis­kas ir bai­gė­si. J.Sta­li­nas apie V.Mo­lo­to­vo siū­ly­mus nie­kur nie­kuo­met ne­už­si­mi­nė.

Ki­ta ver­tus, ir Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai ne­la­bai no­rė­jo to­kios J.Sta­li­no do­va­nos. "Per daug lįs­ti į su­vo­kie­tin­tas že­mes, ži­no­ma, ne­ver­ta - bus tik var­go dau­giau ir pyk­čio su kai­my­nais vo­kie­čiais". To­kį įra­šą so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vei­kė­jo Ro­mo Šar­mai­čio die­no­raš­ty­je ci­tuo­ja is­to­ri­kas Ma­rius Ėmu­žis. Su­pran­ta­ma, kad nie­kas iš LSSR va­do­vų nė ne­nu­ma­nė, kad ne­tru­kus Rytp­rū­sių vo­kie­čiai ir lie­tu­viai bus iš­va­ry­ti iš sa­vo že­mės, o juos pa­keis ru­sų ko­lo­nis­tai.

Šiaip ar taip, Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jo­je J.Sta­li­nas ga­vo vis­ką, ko no­rė­jo. Ka­dan­gi Vo­kie­ti­ją bu­vo nu­tar­ta at­kur­ti ne 1939-ųjų rugp­jū­čio 31-osios (prieš An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džios bu­vu­sio­mis) sie­no­mis, o pa­gal 1937 me­tų gruo­džio 31-osios būk­lę (kaip bu­vo iki vi­sų Rei­cho už­ka­ria­vi­mų), so­vie­tams ati­te­ko ir Klai­pė­da, ir Ka­ra­liau­čius su vi­su jo kraš­tu.

Pa­sku­ti­nią­ją kon­fe­ren­ci­jos die­ną pa­skelb­ta­me nu­ta­ri­me sa­ko­ma, kad "Ka­ra­liau­čiaus sri­tis ati­duo­ta val­dy­ti (o ru­siš­ka­me teks­to va­rian­te - ne­tgi "pa­lik­ta") So­vie­tų So­cia­lis­ti­nių Res­pub­li­kų Są­jun­gai". Ki­tuo­se do­ku­men­to sky­riuo­se nu­ro­do­ma, kad toks spren­di­mas pri­im­tas iki ga­lu­ti­nio tai­kaus šio klau­si­mo su­re­gu­lia­vi­mo ir kad JAV bei Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja per to­kį su­re­gu­lia­vi­mą rems bū­tent to­kį Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos pa­siū­ly­mą.

Ką reiš­kė to­kios ap­ta­kios for­mu­luo­tės ir iš­ly­gos? Ogi nie­ko dau­giau, kaip tik tai, kad spren­di­mas dėl Ka­ra­liau­čiaus sri­ties pri­klau­so­my­bės dar ne­priim­tas. Tai tu­rė­ju­si pa­da­ry­ti bū­si­ma tai­kos kon­fe­ren­ci­ja, ku­ri taip nie­ka­dos ir ne­bu­vo su­šauk­ta.

Po Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos kal­bos apie Ka­ra­liau­čiaus sri­ties pri­jun­gi­mą prie Lie­tu­vos pri­ti­lo. Nie­kas ne­no­rė­jo pri­si­min­ti ir 1945-ųjų ge­gu­žės mė­ne­sį "Tie­so­je" skelb­tų bu­vu­sios pro­so­vie­ti­nės Liau­dies vy­riau­sy­bės tei­sin­gu­mo mi­nis­tro P.Pa­kark­lio straips­nių, ku­riuo­se aiš­ki­na­ma, jog Rytp­rū­sius vo­kie­čiai at­ėmė ne iš ko ki­to, o iš lie­tu­vių.

Tuo pat me­tu de­ba­tai dėl kraš­to pri­klau­so­my­bės per­si­kė­lė į Va­ka­rus. Pir­mo­ji apie tai bai­gian­tis 1946-ie­siems pra­kal­bo ame­ri­kie­čių oku­puo­to­je Vo­kie­ti­jos da­ly­je at­si­kū­ru­si Ma­žo­sios Lie­tu­vos ta­ry­ba. Ji pa­skel­bė du do­ku­men­tus, ku­rie įėjo į is­to­ri­ją kaip Ful­dos ak­tai. Juo­se rei­ka­lau­ja­ma pri­jung­ti Ka­ra­liau­čiaus sri­tį prie at­kur­ti­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės, o iki tol pa­ves­ti jį val­dy­ti spe­cia­liai Jung­ti­nių Tau­tų ko­mi­si­jai. Be­je, kai ku­rias Ful­dos ak­tų nuo­sta­tas ga­lė­jo pa­ska­tin­ti ir pa­tys Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos do­ku­men­tai - juo­se nie­kur ne­mi­ni­ma Lie­tu­vos SSR, kaip no­rė­jo J.Sta­li­nas, o tik Lie­tu­va, kaip siū­lė ame­ri­kie­čiai. Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad to­kiai pa­tai­sai so­vie­tų dik­ta­to­rius ne­sip­rie­ši­no. Pla­nuo­da­mas pa­jung­ti sau vi­są Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pą, to­kioms smulk­me­noms, kaip oku­puo­to kraš­to pa­va­di­ni­mas, jis, ma­tyt, ne­tei­kė di­de­lės reikš­mės.

Dėl Ka­ra­liau­čiaus kraš­to ko­vo­jo ir Va­ka­ruo­se li­kę veik­ti ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dip­lo­ma­tai. Kaip 1979 kny­go­je "Dip­lo­ma­ti­jos par­aš­tė­je" pri­si­me­na Vac­lo­vas Si­dzi­kaus­kas, 1946-ųjų va­sa­rą jie su­da­rė de­le­ga­ci­ją, tu­rė­ju­sią at­sto­vau­ti Lie­tu­vai taip nie­ka­da ir ne­įvy­ku­sio­je Tai­kos kon­fe­ren­ci­jo­je. 1949-ai­siais tas pats V.Si­dzi­kaus­kas drau­ge su My­ko­lu Kru­pa­vi­čiu­mi ir Lie­tu­vos pa­siun­ti­niu Va­šing­to­ne Po­vi­lu Ža­dei­kiu įtei­kė JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­tui Vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to (VLIK) "Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­sta­ty­mo me­mo­ran­du­mą", prie ku­rio bu­vo pri­dė­tas ir jau mi­nė­tas Ma­žo­sios Lie­tu­vos ta­ry­bos par­eiš­ki­mas. Toks pat do­ku­men­tas bu­vo įteik­tas ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos bei Pra­ncū­zi­jos vy­riau­sy­bėms.

Ta­čiau nei tuo­met, nei vė­liau lie­tu­vių dip­lo­ma­tai ir lie­tu­vi­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos jo­kių vil­tį tei­kian­čių par­eiš­ki­mų ne­su­lau­kė. Tuo me­tu Mask­va jau nuo 1946-ųjų da­rė vis­ką, kad bu­vu­sių ka­ro są­jun­gi­nin­kų aky­se ga­lu­ti­nai įsit­vir­tin­tų kaip vie­nin­te­lė ne­gin­či­ja­ma Ka­ra­liau­čiaus kraš­to šei­mi­nin­kė.


Civiliai Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus.

Šal­to­jo ka­ro akivaizdoje

1946 me­tų ba­lan­dį oku­puo­ta te­ri­to­ri­ja ta­po Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Ka­ra­liau­čiaus sri­ti­mi. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį pra­dė­ti ru­sin­ti kraš­to vie­to­var­džiai. Taip Ka­ra­liau­čius ta­po Ka­li­ning­ra­du, Til­žė - So­vets­ku, Įsru­tis - Čer­nia­chovs­ku, Tol­min­kie­mis - Čis­ty­je Pru­dy. Ne­tru­kus ne­li­ko nė vie­nos gy­ven­vie­tės, tu­rė­ju­sios prū­siš­ką ar lie­tu­viš­ką pa­va­di­ni­mą.

1947-ųjų pa­va­sa­rį į kraš­tą at­si­kraus­tė ir pa­ti svar­biau­sio­ji - par­ti­nė - val­džia. Va­do­vau­ti par­ti­jos Ka­li­ning­ra­do sri­ties ko­mi­te­tui pa­skir­tas Vla­di­mi­ras Ščer­ba­ko­vas, iki tol bu­vęs Vi­sa­są­jun­gi­nės ko­mu­nis­tų par­ti­jos biu­ro Lie­tu­vai pir­mi­nin­ku ir pri­žiū­rė­jęs Lie­tu­vos so­vie­ti­za­vi­mą.

Ne­pai­sant to­kių ad­mi­nis­tra­ci­nių pa­tvar­ky­mų, anek­suo­ta­me kraš­te ir to­liau iš­li­ko lai­ki­nu­mo nuo­tai­kos, pa­sak M.Ėmu­žio, ne­ke­lin­čios di­de­lio en­tu­ziaz­mo čia at­ga­ben­tiems ru­sų ko­lo­nis­tams. "Ta­da so­vie­ti­nė pro­pa­gan­da pra­dė­jo su­kti fil­mus ir ki­no kro­ni­kas apie Ka­li­ning­ra­do sri­tį. Iš­kal­bin­giau­sia ki­no kro­ni­ka pa­va­di­ni­mu „Mū­sų kraš­tas“ (Naš kraj, 1949). Čia par­odo­mi lai­min­gi nau­jie­ji ka­li­ning­ra­die­čiai, ga­lin­ga pra­mo­nė, jau tu­rin­ti sa­vo „sta­cha­no­vie­čių“, ku­ria­ma inf­ras­truk­tū­ra, vai­kų dar­že­liuo­se auk­lė­ja­ma jau Ka­li­ning­ra­de gi­mu­sių vai­kų kar­ta. So­vie­tai pra­dė­jo įsi­są­mo­nin­ti, kad Ka­li­ning­ra­das yra jų", - ra­šo­ma šio au­to­riaus straips­ny­je "Ka­li­ning­ra­do sri­ties pri­jun­gi­mo prie Lie­tu­vos is­to­ri­jos pėd­sa­kais."

Vis dėl­to to­kia pro­pa­gan­da bu­vo skir­ta la­biau vi­daus nau­do­ji­mui. Pa­si­bai­gus są­jun­gi­nin­kų "me­daus mė­ne­siui" da­rė­si vis aiš­kiau, kad pla­nuo­ta tai­kos kon­fe­ren­ci­ja tam­pa vis la­biau pa­na­ši į mi­ra­žą. 1948-1951 me­tų įvy­kiai be­veik ne­pa­li­ko vil­čių, kad vis­kas, kas bu­vo su­lyg­ta Pots­da­me, bus ga­lu­ti­nai ir įtvir­tin­ta vi­sa­ver­te tai­kos su­tar­ti­mi.

Svar­biau­sia, kad bu­vę są­jun­gi­nin­kai taip iki ga­lo ir ne­su­ta­rė dėl Vo­kie­ti­jos at­ei­ties. Pa­dė­tį ypač komp­li­ka­vo tai, kad 1948 me­tų bir­že­lio 20 die­ną va­ka­ri­nę ša­lies da­lį oku­pa­vu­sios vals­ty­bės be SSRS su­ti­ki­mo ėmė­si pi­ni­gų re­for­mos, vie­toj reichs­mar­kės įves­da­mos čia Vo­kie­ti­jos mar­kę. Bi­jo­da­mi, kad dėl to­kios re­for­mos pra­ras ry­ti­nės Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­nę kon­tro­lę, so­vie­tai bir­že­lio 24 die­ną pra­dė­jo Ber­ly­no blo­ka­dą. Va­ka­ri­nei sos­ti­nės da­liai bu­vo iš­jung­tas elek­tros tie­ki­mas, užb­lo­kuo­ti vi­si per so­vie­tų oku­pa­ci­nę zo­ną į mies­tą ve­dan­tys ke­liai. Ta­čiau ame­ri­kie­čiai į ap­siaus­tą mies­tą su­ge­bė­jo or­ga­ni­zuo­ti efek­ty­vų oro til­tą, tad po 11 mė­ne­sių blo­ka­da bai­gė­si vi­siš­ku fias­ko ir dvie­jų Vo­kie­ti­jų įkū­ri­mu.

Dvi vo­kie­čių vals­ty­bės vi­sai ne­įė­jo į J.Sta­li­no pla­nus. So­vie­tų dik­ta­to­rius ti­kė­jo­si drau­ge su są­jun­gi­nin­kais at­kur­ti vie­nin­gą Vo­kie­ti­ją, su są­ly­ga, kad ji bus ne­utra­li (J.Sta­li­no su­pra­ti­mu - ko­mu­nis­ti­nė). Da­bar, šiam su­ma­ny­mui žlu­gus, nie­kas ne­be­ga­lė­jo bū­ti ti­kras, kad Va­ka­rų Vo­kie­ti­ja ne­pa­rei­ka­laus su­grą­žin­ti jai Rytp­rū­sių o kar­tu - ir Ka­ra­liau­čiaus kraš­to.

At­ro­do, kad so­vie­tai ruo­šė­si ir to­kiam sce­na­ri­jui. Kaip to­kio pa­si­ren­gi­mo ženk­lą M.Ėmu­žis nu­ro­do SSRS Et­nog­ra­fi­jos ins­ti­tu­to 1951 me­tais pa­skelb­tą Pa­ve­lo Kuš­ne­rio-Kny­še­vo ty­ri­mą "Et­ni­nės te­ri­to­ri­jos ir et­ni­nės sie­nos", ku­ria­me įro­di­nė­ja­mas Ka­ra­liau­čiaus sri­ties lie­tu­viš­ku­mas. Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, toks ty­ri­mas bu­vo at­lik­tas ir pa­skelb­tas ne­at­si­tik­ti­nai.

"Tarp­tau­ti­nė­je are­no­je iš­ki­lus Ka­li­ning­ra­do li­ki­mo klau­si­mui, so­vie­tų val­džia sri­tį ga­lė­jo pri­jung­ti prie Lie­tu­vos SSR (tuo me­tu jau taip pat pa­da­ly­tos į sri­tis pa­gal so­vie­ti­nį mo­de­lį) ir pa­teik­ti įro­dy­mus, kad šis kraš­tas vi­sa­da bu­vęs prū­siš­kas, lie­tu­viš­kas ar­ba pa­pras­čiau - bal­tiš­kas. Tai­gi Ka­li­ning­ra­do lie­tu­viš­ku­mas tuo­met ga­lė­jo tap­ti kor­ta, įro­dan­čia jo „so­vie­tiš­ku­mą“, - mi­nė­ta­me straips­ny­je ra­šo M.Ėmu­žis.

Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad so­vie­tai nuo­gąs­ta­vo be rei­ka­lo. Va­ka­rų są­jun­gi­nin­kai vo­kiš­ko eksk­la­vo tarp SSRS ir Len­ki­jos ne­no­rė­jo ly­giai taip pat, kaip ir J.Sta­li­nas, tik dėl ki­tų prie­žas­čių. Va­ka­ruo­se ne­bu­vo pa­mirš­ta, kad bū­tent tarp šių te­ri­to­ri­jų įsi­ter­pęs len­kiš­kas Dan­ci­go ko­ri­do­rius pa­ska­ti­no hit­le­ri­nę Vo­kie­ti­ją 1939-ai­siais pra­dė­ti An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Na, o mi­rus so­vie­tų dik­ta­to­riui ir šiek tiek at­slū­gus tarp­tau­ti­nei įtam­pai, Rytp­rū­sių klau­si­mas dėl šven­tos ra­my­bės bu­vo ati­dė­tas į ša­lį.


Karaliaučiaus gatvė po mūšių 1945 m. /liveinternet.ru nuotrauka

Pla­nai, gan­dai ir tikrovė

Prie Ka­ra­liau­čiais sri­ties pri­klau­so­my­bės bu­vo grįž­ta chruš­čio­vi­nio at­ši­li­mo me­tais. Apie tai, kad N.Chruš­čio­vas ne­va siū­lęs šią te­ri­to­ri­ją pri­jung­ti prie Lie­tu­vos, ta­čiau A.Snieč­kus to­kio pa­siū­ly­mo at­si­sa­kęs ne­vie­šai kal­bė­ta dar so­vie­ti­niais me­tais. 1996 me­tais vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je "Lie­tu­va ir jos kai­my­nai" apie tai už­si­mi­nė is­to­ri­kas A.Ku­la­kaus­kas. 2009-ai­siais ki­ti du is­to­ri­kai - Arū­nė Ar­bu­šaus­kai­tė ir Al­vy­das Nik­žen­tai­tis - pa­skel­bė ir to­kius ke­ti­ni­mus liu­di­jan­čius do­ku­men­tus. Vis dėl­to la­bai abe­jo­ti­na, kad to­kio siū­ly­mo au­to­rius bu­vo pats N.Chruš­čio­vas. Spren­džiant iš vis­ko, tai ga­lė­jo bū­ti ne po­li­ti­nis, o vien ūki­nis spren­di­mas, pri­klau­sęs SSRS ir so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių kom­pe­ten­ci­jai.

Eko­no­mi­nė lo­gi­ka, dik­ta­vu­si to­kį siū­ly­mą, bu­vo la­bai aiš­ki. 1957 me­tais, vyk­dant N.Chruš­čio­vo su­ma­ny­tas re­for­mas, So­vie­tų Są­jun­ga bu­vo pa­da­lin­ta į 105 eko­no­mi­nius re­gio­nus, ku­riems va­do­va­vo va­di­na­mo­sios liau­dies ūkio ta­ry­bos (LŪT). Ta­čiau Ka­ra­liau­čiaus sri­tis bu­vo tie­siog per ma­ža, kad su­da­ry­tų at­ski­rą eko­no­mi­nį vie­ne­tą. Ka­dan­gi po­li­ti­niai sri­ties pri­klau­so­my­bės as­pek­tai ir jos po­ka­ri­nis sta­tu­sas N.Chruš­čio­vui rū­pė­jo ma­žiau­siai, bu­vo vi­siš­kai lo­giš­ka jos eko­no­mi­nę kon­tro­lę pa­ti­kė­ti Lie­tu­vos LŪT (kas vė­liau ir bu­vo pa­da­ry­ta). Na, o te­ri­to­ri­niai pa­kei­ti­mai ga­lė­jo tik pa­gel­bė­ti eko­no­mi­kos val­dy­mo re­for­mai.

Ta­čiau tai ne­bu­vo vie­nin­te­lė ga­li­mų ad­mi­nis­tra­ci­nės pri­klau­so­my­bės pa­kei­ti­mų prie­žas­tis. Pa­sak M.Ėmu­žio, dar svar­bes­nis bu­vo Kur­šių ma­rių klau­si­mas. Mat Lie­tu­vai bu­vo pri­skir­ta tik ne­di­de­lė jų da­lis, o sa­vo pu­sė­je Ru­si­jos žve­jai ne­pa­jėg­da­vo iš­gau­dy­ti jiems skir­tų di­des­nių žu­vų kvo­tų. Lie­tu­viams žve­jo­ti ten ne­bu­vo lei­džia­ma. Ši prob­le­ma ne­da­vė ra­my­bės LSSR Mi­nis­trų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kui Mo­tie­jui Šu­maus­kui, ku­ris, pa­si­nau­do­jęs tuo­me­ti­nio So­vie­tų Są­jun­gos gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pri­ta­ri­mu, ėmė­si veik­ti.

Ne­tru­kus, vyk­dy­da­ma Mi­nis­trų Ta­ry­bos 1957 me­tų ba­lan­dį pri­im­tą nu­ta­ri­mą, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ja(LMA) su­da­rė ko­mi­si­ją, tu­rin­čią par­eng­ti siū­ly­mus pert­var­ky­ti Lie­tu­vos SSR ir Ka­ra­liau­čiaus sri­ties sie­ną. Ko­mi­si­jos iš­va­do­se bu­vo siū­lo­ma pri­skir­ti Lie­tu­vai maž­daug 2300 kvad­ra­ti­nių ki­lo­me­trų plo­tą (įskai­tant Kur­šių ma­rias) su 80-100 tūkst. gy­ven­to­jų. Lie­tu­vai tu­rė­jo ati­tek­ti ir ana­pus Ne­mu­no esan­tys Til­žės bei Ra­gai­nės mies­tai.

Vis dėl­to ko­mi­si­jos siū­ly­mai taip ir li­ko po­pie­riu­je. Kaip jau mi­nė­jo­me, 1962 me­tais Ka­li­ning­ra­do eko­no­mi­nė kon­tro­lė bu­vo per­duo­ta LSSR LŪT. Tai reiš­kė, kad Lie­tu­va ga­vo val­dy­ti 75 sri­ties įmo­nes su 47 tūkst. dar­buo­to­jų ir pa­gal pra­mo­nės apim­tį su­si­ly­gi­no su kur kas la­biau in­dus­tria­li­zuo­ta Lat­vi­ja. Ta­čiau jo­kių te­ri­to­ri­nių pert­var­ky­mų taip ir ne­bu­vo. Spren­di­mą nie­ko ne­keis­ti grei­čiau­siai lė­mė Ka­ra­liau­čiaus sri­ties par­ti­jos ko­mi­te­to pir­mo­jo se­kre­to­riaus N.Ko­no­va­lo­vo svai­nys­tė su SSKP CK pre­zi­diu­mo na­riu M.Su­slo­vu.

"Ti­kė­ti­na, kad Su­slo­vas ga­lė­jo „at­kal­bė­ti“ ir Snieč­kų ne­siek­ti Kur­šių ma­rių pri­jun­gi­mo, o dėl vi­so Ka­li­ning­ra­do pri­jun­gi­mo ir pats Snieč­kus gir­dė­ti ne­no­rė­jo - jis bu­vo Ka­li­ning­ra­do te­ri­to­ri­jų ar vien jo pra­mo­nės pri­jun­gi­mo prie Lie­tu­vos prieš­inin­kas, nes jam bū­tų rei­kė­ję rū­pin­tis nu­nio­ko­ta Ka­li­ning­ra­do sri­ti­mi, kai ir pa­ti Lie­tu­va dar ne­bu­vo at­si­ga­vu­si", - spė­ja M.Ėmu­žis.

Nu­ver­tus N.Chruš­čio­vą ir pa­nai­ki­nus liau­dies ūkio ta­ry­bas, vis­kas ne­tru­ko grįž­ti į sa­vas vė­žes. Brež­ne­vi­nė­je epo­cho­je šios mi­li­ta­ri­zuo­tos Ru­si­jos sri­ties pa­val­du­mo klau­si­mas ne­be­bu­vo ke­lia­mas.

Kal­bos apie ga­li­mą Ka­ra­liau­čiaus sri­ties at­sky­ri­mą nuo So­vie­tų Są­jun­gos vėl pa­si­gir­do žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai. 1992-ai­siais Va­ka­rų spau­do­je svars­ty­ta apie va­di­na­mą­jį "len­kiš­ką pla­ną", nu­ma­tan­tį pa­da­ly­ti šią te­ri­to­ri­ją tarp gre­ti­mų vals­ty­bių. Tuo pat me­tu Vo­kie­ti­jo­je sklan­dė ki­ta idė­ja - su­kur­ti Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je vo­kie­čių au­to­no­mi­ją Ru­si­jos ju­ris­dik­ci­jo­je. Dar vė­liau, pra­si­dė­jus Vla­di­mi­ro Pu­ti­no epo­chai, ku­rį lai­ką sklan­dė gan­dai apie jo su­si­ta­ri­mą su tuo­me­ti­niu Vo­kie­ti­jos kanc­le­riu Ger­har­du Schro­de­riu per­leis­ti sri­tį Eu­ro­pos Są­jun­gai. Ta­čiau vi­soms gal­būt su­in­te­re­suo­toms ša­lims ofi­cia­liai at­si­ri­bo­jus nuo to­kių svars­ty­mų, vi­si gan­dai taip ir li­ko gan­dais, o vi­zi­jos vi­zi­jo­mis.

Ir vis dėl­to - kas bū­tų šian­dien, jei Ka­ra­liau­čiaus sri­tis bū­tų ati­te­ku­si Lie­tu­vai? Ge­riau­siu at­ve­ju da­bar tu­rė­tu­me sa­vą Kry­mą, ke­lian­tį nuo­la­ti­nę įtam­pą su Ru­si­ja. Su to­kia prob­le­ma šian­dien su­si­du­ria Ukrai­na, ku­riai ru­sų ap­gy­ven­din­tą pu­sia­sa­lį leng­va ran­ka pa­do­va­no­jo N.Chruš­čio­vas. Blo­giau­siu at­ve­ju - sa­vą Pa­dnies­trę ar­ba Ab­cha­zi­ją su tik Ru­si­jos ar jos drau­gų pri­pa­žįs­ta­mo­mis "vals­ty­bė­mis". O to­kiu at­ve­ju apie na­rys­tę Eu­ro­pos Są­jun­go­je, o juo la­biau - NA­TO bū­tu­me ga­lė­ję tik pa­sva­jo­ti.

Šiaip ar taip, į Eu­ro­pos Są­jun­gą įsi­ter­pu­sį eksk­la­vą net ir jo gy­ven­to­jai su­nkiai pri­ski­ria tiek Ru­si­jai, tiek Eu­ro­pai. Ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me, kad be­veik prieš sep­ty­nis de­šimt­me­čius Pots­da­me so­vie­tams lai­ki­nai pa­lik­ta sri­tis vis dar lau­kia ga­lu­ti­nio spren­di­mo dėl sa­vo at­ei­ties.


„Štai ji, prakeiktoji Vokietija!“. Toks šūkis pasitikdavo kiekvieną Rytprūsių sieną peržengiantį sovietų kareivį ir karininką. 1944 m. spalis. /liveinternet.ru nuotrauka
PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas | Patalpino: Rolando (05.08.2013) | Autoriai: Aras LUKŠAS | | Aut. teisės: http://lzinios.lt
Просмотров: 3491 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Lietuvoje nebus prekiaujama natūral...

Valstybinė maisto ir veterinarijos ta... (1015)

ufospace
Indų plovikliai: neteisingai plauda...

Prisimenate reklamą, kurioje rodoma, kai... (747)
ufospace
Kiaušinių skandalas išgąsdino varto...

Vieno didžiausių šalies paukštynų kiauši... (1457)
ufospace
Operacija kosmose: prie Žemės atite...

„Amerikoje kalbama apie projektą siųsti ... (992)
ufospace
Lietuviai Baltijoje surado povanden...

Būrys lietuvių entuziastų Baltijos jūroj... (1330)
ufospace
Asmeninis Adolfo Hitlerio pranašas...

Erikas Janas Hanussenas – aiškiaregis, a... (2143)
ufospace
Sikorskio iššūkis įveiktas: žmogaus...

Po daugiau nei 30 metų nuo paskelbimo... (1014)

ufospace
Mokslininkai atrado naują materijos...

Tarptautinė astronomijos mokslininkų kom... (935)
ufospace
Energetiniai vampyrai – ar tu viena...

Energetiniai vampyrai kasdien vaikšto... (2979)

ufospace
Pasaulis 2083-aisiais: Europą ir Am...

Po 70 metų daugelis Europos gyventojų... (1233)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos