Главная » Статьи » Karo paslaptys ir Trečias Reichas

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Neišspręstas Karaliaučiaus galvosūkis

Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas»
Prieš 68 me­tus, 1945-ųjų rugp­jū­čio 2 die­ną, pa­si­bai­gu­sio­je Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jo­je Ka­ra­liau­čiaus kraš­tas bu­vo pa­lik­tas val­dy­ti So­vie­tų Są­jun­gai. Ką toks spren­di­mas reiš­kė Lie­tu­vai ir kas bū­tų nu­ti­kę, jei tuo­met ar vė­liau bū­tų nu­spręs­ta ki­taip.

Ar daug kas šian­dien pri­si­me­na, kad dar iki Pots­da­mo So­vie­tų Są­jun­gos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Via­čes­la­vas Mo­lo­to­vas Mask­vo­je sė­din­tiems so­vie­ti­nės Lie­tu­vos va­do­vams siū­lė pa­gal­vo­ti, ko­kią da­lį Ka­ra­liau­čiaus sri­ties no­rė­tų pri­si­jung­ti Lie­tu­va? Ar vi­si gir­dė­jo apie tai, kad Ni­ki­tos Chruš­čio­vo val­dy­mo me­tais so­vie­ti­nė va­do­vy­bė ne­va pa­kar­to­jo to­kį pa­siū­ly­mą, ta­čiau jo ne­priė­mė An­ta­nas Snieč­kus. Ko­dėl? Ar at­si­sa­ky­mą lė­mė Lie­tu­vos, ar jos par­ti­nės no­menk­la­tū­ros in­te­re­sai? Ko­kį vaid­me­nį šio­je is­to­ri­jo­je su­vai­di­no Ka­ra­liau­čiaus sri­ties ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vas Ni­ko­la­jus Ko­no­va­lo­vas ir jo svai­nis vy­riau­sia­sis SSKP ideo­lo­gas Mi­chai­las Su­slo­vas? Ką Pots­da­mo spren­di­mai reiš­kė Ka­ra­liau­čiaus kraš­to lie­tu­viams ir lie­tu­vi­nin­kams? Kas bū­tų nu­ti­kę, jei ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­tu Ka­ra­liau­čius bū­tų pri­klau­sęs Lie­tu­vai? Prieš svars­ty­da­mi šiuos klau­si­mus, trum­pai perž­vel­ki­me Rytp­rū­sių at­si­ra­di­mo ir jų rai­dos is­to­ri­ją.

Ry­tų Prū­si­ja Eu­ro­pos že­mė­la­py­je at­si­ra­do 1772 me­tais, po pir­mo­jo Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bės pa­da­li­ji­mo. Tuo­met šiuo var­du pa­va­din­tos į šiau­rę nuo Vys­los ply­tė­ju­sios bu­vu­sios prū­sų že­mės, pri­jung­tos prie Bran­den­bur­go ku­ni­gaikš­čio Fried­ri­cho 1701 me­tais įkur­tos Prū­si­jos ka­ra­lys­tės.

Po šim­to me­tų Rytp­rū­siai ta­po svar­bia kor­ta geo­po­li­ti­niuo­se žai­di­muo­se. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­ma, kad pir­ma­sis Vo­kie­ti­jos im­pe­ri­jos kanc­le­ris Ot­to von Bis­marc­kas, no­rė­da­mas iš­veng­ti ka­ro su Ru­si­ja grės­mės, svars­tė ga­li­my­bę bent jau lie­tu­viš­ką Klai­pė­dos kraš­tą per­duo­ti Mask­vai.

Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Ver­sa­lio tai­kos su­tar­ti­mi Vo­kie­ti­ja ne­te­ko Klai­pė­dos kraš­to, o Rytp­rū­siai nuo li­ku­sios ša­lies te­ri­to­ri­jos bu­vo at­skir­ti va­di­na­muo­ju Dan­ci­go ko­ri­do­riu­mi. To­kia pa­dė­tis pa­kurs­tė vo­kiš­ką­jį re­van­šiz­mą ir at­ve­dė į val­džią Adol­fą Hit­le­rį, už­sib­rė­žu­sį ne tik at­gau­ti pra­ras­tas te­ri­to­ri­jas, bet ir už­ka­riau­ti di­džią­ją da­lį Eu­ro­pos.

No­rė­da­mi iš­veng­ti is­to­ri­jos pa­si­kar­to­ji­mo, an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos da­ly­viai po An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro nu­ta­rė vi­siems lai­kams ati­mti Rytp­rū­sius iš Vo­kie­ti­jos. Ta­čiau kam pri­skir­ti šią prū­sų, lie­tu­vių, vo­kie­čių ir len­kų gy­ven­tą te­ri­to­ri­ją, ku­rį lai­ką ne­bu­vo aiš­ku.


Potsdamo konferencijos dalyviai bendrame posėdyje.

Rytp­rū­sius ža­dė­jo lenkams

Bri­tai ir ame­ri­kie­čiai ma­nė, kad Rytp­rū­siai tu­rė­tų ati­tek­ti Len­ki­jai. So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vas Jo­si­fas Sta­li­nas to­kiems pla­nams ne tik ne­prieš­ta­ra­vo, bet ne­tgi juos ska­ti­no, dar 1941-ųjų pa­bai­go­je ti­kin­da­mas Len­ki­jos eg­zi­li­nės vy­riau­sy­bės va­do­vą Wla­dys­la­wą Si­kors­kį, kad Len­ki­jos ry­ti­nių sie­nų klau­si­mą pa­vyks iš­spręs­ti ne­sun­kiai, o Rytp­rū­siai bus per­duo­ti Var­šu­vos kon­tro­lėn. Po po­ros me­tų to­kią po­zi­ci­ją vie­nam JAV pre­zi­den­to Frank­li­no Roo­se­vel­to pa­ta­rė­jų pa­tvir­ti­no Ru­si­jos pa­siun­ti­nys Va­šing­to­ne Mak­si­mas Lit­vi­no­vas.

Pa­akin­tas to­kių ga­ran­ti­jų, apie ne­ra­šy­tus su­si­ta­ri­mus F.Roo­se­vel­tas in­for­ma­vo bri­tų už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trą Ant­ho­ny Ede­ną. Ta­čiau vė­lų tų pa­čių 1943-ių­jų ru­de­nį va­ka­rie­čių pla­nus ne­ti­kė­tai su­grio­vė J.Sta­li­no mes­ta kor­ta.

Bai­gian­tis lap­kri­čio 28-gruo­džio 1 die­no­mis vy­ku­siai Te­he­ra­no kon­fe­ren­ci­jai, so­vie­tų dik­ta­to­rius stai­ga par­ei­ka­la­vo, kad da­lis Rytp­rū­sių, įskai­tant Ka­ra­liau­čiaus uos­tą, po ka­ro bū­tų ati­duo­ta Mask­vai.

Ko­dėl J.Sta­li­no pla­nai taip ne­ti­kė­tai pa­si­kei­tė? Ir ar ti­krai ne­ti­kė­tai? At­sa­kant į šį klau­si­mą, rei­kia pri­si­min­ti, kad vyks­tant Te­he­ra­no kon­fe­ren­ci­jai So­vie­tų Są­jun­ga jau bu­vo nu­trau­ku­si dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius su Lon­do­ne re­zi­duo­jan­čia eg­zi­li­ne Len­ki­jos vy­riau­sy­be, o dar 1942-ai­siais J.Sta­li­nas ėmė for­muo­ti ki­tą, ko­mu­nis­ti­nę ir pro­so­vie­ti­nę Len­ki­jos val­džią. Tu­rė­ki­me gal­vo­je dar ir tai, kad Mask­va par­eiš­kė pre­ten­zi­jas ne į vi­sus Rytp­rū­sius, o tik į da­lį jų te­ri­to­ri­jos, ki­tą jos da­lį pa­lik­da­ma Len­ki­jai. Kaip tei­gia is­to­ri­kas Vla­das Si­ru­ta­vi­čius, taip so­vie­tai no­rė­jo pri­vers­ti Len­ki­ją da­ly­vau­ti po­ka­ri­nės Vo­kie­ti­jos da­ly­bo­se, o tai ne­iš­ven­gia­mai vers­tų ją šlie­tis prie Ru­si­jos. O pro­so­vie­ti­nė Len­ki­ja nie­kaip ne­ga­lė­tų su­vie­ny­ti ap­link sa­ve re­gio­no vals­ty­bių ir su­kliu­dy­ti so­vie­tų eks­pan­si­jai Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­po­je.

Be abe­jo, apie stra­te­gi­nius tiks­lus J.Sta­li­nas Te­he­ra­ne ne­kal­bė­jo - sa­vo ape­ti­tus jis aiš­ki­no So­vie­tų Są­jun­gos no­ru tu­rė­ti ne­už­šą­lan­tį uos­tą Bal­ti­jos jū­ro­je. Ta­čiau net ir to­kie mo­ty­vai kai ku­rių Va­ka­rų po­li­ti­kų ne­su­ža­vė­jo. Bri­tų už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras A.Ede­nas tuo­met siū­lė prem­je­rui Wins­to­nui Chur­chil­liui pa­da­ry­ti vis­ką, kad Ka­ra­liau­čius bū­tų iš­sau­go­tas Len­ki­jai.

Vis dėl­to nei W.Chur­chil­lis, nei F.Roo­se­vel­tas J.Sta­li­no no­rams Te­he­ra­ne ne­pap­rieš­ta­ra­vo. Pa­sak is­to­ri­ko Čes­lo­vo Lau­ri­na­vi­čiaus, toks jų spren­di­mas, ma­tyt, ga­ran­ta­vo, kad Mask­va ne­su­da­rys se­pa­ra­ti­nės tai­kos su Ber­ly­nu.

Už Lon­do­no ir Va­šing­to­no nuo­lai­du­mą Ma­žo­sios Lie­tu­vos gy­ven­to­jai - vo­kie­čiai, lie­tu­vi­nin­kai, lie­tu­viai - su­mo­kė­jo siau­bin­gą kai­ną. 1944 me­tų spa­lio 16-ąją Rau­do­no­sios ar­mi­jos 3-ojo Bal­ta­ru­si­jos fron­to da­li­niams įžen­gus į Rytp­rū­sius, bu­vo at­vers­tas vie­nas šiur­piau­sių An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro is­to­ri­jos pus­la­pių.

"Da­bar mes sto­vi­me prieš­ais ur­vą, iš ku­rio fa­šis­ti­niai gro­bi­kai mus už­puo­lė. Mes lik­si­me pa­ten­kin­ti tik ta­da, kai vi­sus juos iš­nai­kin­si­me. Jo­kio pa­si­gai­lė­ji­mo - ne­gai­lė­ki­te nė vie­no (…). Iš fa­šis­tų kraš­to tu­ri lik­ti dy­ku­ma", - skelb­ta fron­to va­do Iva­no Čer­nia­chovs­kio įsa­ky­me. Rem­da­mie­si šiuo įsa­ky­mu, da­li­nių va­dai lei­do sa­vo ka­riams ne­var­žo­mai siau­tė­ti. Rytp­rū­siuo­se ne­bu­vo nė vie­nos gy­ven­vie­tės, ku­rio­je so­vie­tai ne­bū­tų ma­siš­kai žu­dę, kan­ki­nę ir prie­var­ta­vę ci­vi­lių gy­ven­to­jų, nai­ki­nę ir plė­šę jų tur­to. Ką jau kal­bė­ti apie 1945 me­tų ba­lan­džio 9 die­ną ka­pi­tu­lia­vu­sį Ka­ra­liau­čių, ku­rį so­vie­tų ka­ri­nė va­do­vy­bė 6 die­noms ati­da­vė sa­vo ka­rei­vių ir ka­ri­nin­kų sa­vi­va­lei.

Kam rei­kė­jo "šlo­vin­go­jo" so­vie­tų ge­ne­ro­lo įsa­ky­mu įtei­sin­tų nu­si­kal­ti­mų? Ru­sų is­to­ri­kas Mar­kas So­lo­ni­nas kny­go­je "Ka­re nie­ko ge­ro" tvir­ti­na, kad to­kiu ma­si­niu te­ro­ru J.Sta­li­nas sie­kė iš­va­ry­ti vi­sus Rytp­rū­sių gy­ven­to­jus, užim­ti dy­ku­ma pa­vers­tą te­ri­to­ri­ją, o vė­liau įro­di­nė­ti, kad jo­kios vie­tos ad­mi­nis­tra­ci­jos at­kur­ti kraš­te ne­įma­no­ma - vo­kie­čių čia jau ne­bė­ra.


„Didysis trejetas“ - Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas W.Churchillis (iš kairės), JAV prezidentas Harry Trumanas ir SSRS vadovas J.Stalinas prieš prasidedant Potsdamo konferencijai. 1945 m. liepos 25 d. /trumanlibrary.org nuotrauka

Pa­mirš­ta J.Sta­li­no „dovana“

Dar ge­ro­kai iki so­vie­tų įsi­ver­ži­mo į Rytp­rū­sius, 1944-ųjų ba­lan­dį, SSRS už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras V.Mo­lo­to­vas pa­siū­lė tuo me­tu Mask­vo­je esan­tiems so­vie­ti­nės Lie­tu­vos va­do­vams pa­svars­ty­ti, ar jie ne­no­rė­tų pri­si­jung­ti Ka­ra­liau­čiaus kraš­to da­lies. Pa­sak is­to­ri­ko An­ta­no Ku­la­kaus­ko, tuo­met bu­vo su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja, į ku­rią įėjo An­ta­nas Venc­lo­va, Po­vi­las Pa­kark­lis, Juo­zas Žiugž­da, Juo­zas Vaiš­no­ras ir dar ke­li Mask­vo­je esan­tys so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vei­kė­jai. Le­ning­ra­do kal­bi­nin­ko Bo­ri­so La­ri­no par­eng­ta ko­mi­si­ja pa­tei­kė LSSR vy­riau­sy­bei pa­siū­ly­mą pri­jung­ti prie Lie­tu­vos maž­daug 60 ki­lo­me­trų į šiau­rės ry­tus nuo Ka­ra­liau­čiaus esan­čią te­ri­to­ri­ją su Til­že, Ra­gai­ne, Įsru­čiu, Gum­bi­ne ir Tol­min­kie­miu, kur dar gy­ve­no lie­tu­viai ir lie­tu­vi­nin­kai.

Ap­ro­ba­vu­si šiuos pa­siū­ly­mus, LSSR va­do­vy­bė įtei­kė juos V.Mo­lo­to­vui. Ta­čiau tuo vis­kas ir bai­gė­si. J.Sta­li­nas apie V.Mo­lo­to­vo siū­ly­mus nie­kur nie­kuo­met ne­už­si­mi­nė.

Ki­ta ver­tus, ir Lie­tu­vos ko­mu­nis­tai ne­la­bai no­rė­jo to­kios J.Sta­li­no do­va­nos. "Per daug lįs­ti į su­vo­kie­tin­tas že­mes, ži­no­ma, ne­ver­ta - bus tik var­go dau­giau ir pyk­čio su kai­my­nais vo­kie­čiais". To­kį įra­šą so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vei­kė­jo Ro­mo Šar­mai­čio die­no­raš­ty­je ci­tuo­ja is­to­ri­kas Ma­rius Ėmu­žis. Su­pran­ta­ma, kad nie­kas iš LSSR va­do­vų nė ne­nu­ma­nė, kad ne­tru­kus Rytp­rū­sių vo­kie­čiai ir lie­tu­viai bus iš­va­ry­ti iš sa­vo že­mės, o juos pa­keis ru­sų ko­lo­nis­tai.

Šiaip ar taip, Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jo­je J.Sta­li­nas ga­vo vis­ką, ko no­rė­jo. Ka­dan­gi Vo­kie­ti­ją bu­vo nu­tar­ta at­kur­ti ne 1939-ųjų rugp­jū­čio 31-osios (prieš An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džios bu­vu­sio­mis) sie­no­mis, o pa­gal 1937 me­tų gruo­džio 31-osios būk­lę (kaip bu­vo iki vi­sų Rei­cho už­ka­ria­vi­mų), so­vie­tams ati­te­ko ir Klai­pė­da, ir Ka­ra­liau­čius su vi­su jo kraš­tu.

Pa­sku­ti­nią­ją kon­fe­ren­ci­jos die­ną pa­skelb­ta­me nu­ta­ri­me sa­ko­ma, kad "Ka­ra­liau­čiaus sri­tis ati­duo­ta val­dy­ti (o ru­siš­ka­me teks­to va­rian­te - ne­tgi "pa­lik­ta") So­vie­tų So­cia­lis­ti­nių Res­pub­li­kų Są­jun­gai". Ki­tuo­se do­ku­men­to sky­riuo­se nu­ro­do­ma, kad toks spren­di­mas pri­im­tas iki ga­lu­ti­nio tai­kaus šio klau­si­mo su­re­gu­lia­vi­mo ir kad JAV bei Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja per to­kį su­re­gu­lia­vi­mą rems bū­tent to­kį Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos pa­siū­ly­mą.

Ką reiš­kė to­kios ap­ta­kios for­mu­luo­tės ir iš­ly­gos? Ogi nie­ko dau­giau, kaip tik tai, kad spren­di­mas dėl Ka­ra­liau­čiaus sri­ties pri­klau­so­my­bės dar ne­priim­tas. Tai tu­rė­ju­si pa­da­ry­ti bū­si­ma tai­kos kon­fe­ren­ci­ja, ku­ri taip nie­ka­dos ir ne­bu­vo su­šauk­ta.

Po Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos kal­bos apie Ka­ra­liau­čiaus sri­ties pri­jun­gi­mą prie Lie­tu­vos pri­ti­lo. Nie­kas ne­no­rė­jo pri­si­min­ti ir 1945-ųjų ge­gu­žės mė­ne­sį "Tie­so­je" skelb­tų bu­vu­sios pro­so­vie­ti­nės Liau­dies vy­riau­sy­bės tei­sin­gu­mo mi­nis­tro P.Pa­kark­lio straips­nių, ku­riuo­se aiš­ki­na­ma, jog Rytp­rū­sius vo­kie­čiai at­ėmė ne iš ko ki­to, o iš lie­tu­vių.

Tuo pat me­tu de­ba­tai dėl kraš­to pri­klau­so­my­bės per­si­kė­lė į Va­ka­rus. Pir­mo­ji apie tai bai­gian­tis 1946-ie­siems pra­kal­bo ame­ri­kie­čių oku­puo­to­je Vo­kie­ti­jos da­ly­je at­si­kū­ru­si Ma­žo­sios Lie­tu­vos ta­ry­ba. Ji pa­skel­bė du do­ku­men­tus, ku­rie įėjo į is­to­ri­ją kaip Ful­dos ak­tai. Juo­se rei­ka­lau­ja­ma pri­jung­ti Ka­ra­liau­čiaus sri­tį prie at­kur­ti­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės, o iki tol pa­ves­ti jį val­dy­ti spe­cia­liai Jung­ti­nių Tau­tų ko­mi­si­jai. Be­je, kai ku­rias Ful­dos ak­tų nuo­sta­tas ga­lė­jo pa­ska­tin­ti ir pa­tys Pots­da­mo kon­fe­ren­ci­jos do­ku­men­tai - juo­se nie­kur ne­mi­ni­ma Lie­tu­vos SSR, kaip no­rė­jo J.Sta­li­nas, o tik Lie­tu­va, kaip siū­lė ame­ri­kie­čiai. Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad to­kiai pa­tai­sai so­vie­tų dik­ta­to­rius ne­sip­rie­ši­no. Pla­nuo­da­mas pa­jung­ti sau vi­są Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pą, to­kioms smulk­me­noms, kaip oku­puo­to kraš­to pa­va­di­ni­mas, jis, ma­tyt, ne­tei­kė di­de­lės reikš­mės.

Dėl Ka­ra­liau­čiaus kraš­to ko­vo­jo ir Va­ka­ruo­se li­kę veik­ti ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dip­lo­ma­tai. Kaip 1979 kny­go­je "Dip­lo­ma­ti­jos par­aš­tė­je" pri­si­me­na Vac­lo­vas Si­dzi­kaus­kas, 1946-ųjų va­sa­rą jie su­da­rė de­le­ga­ci­ją, tu­rė­ju­sią at­sto­vau­ti Lie­tu­vai taip nie­ka­da ir ne­įvy­ku­sio­je Tai­kos kon­fe­ren­ci­jo­je. 1949-ai­siais tas pats V.Si­dzi­kaus­kas drau­ge su My­ko­lu Kru­pa­vi­čiu­mi ir Lie­tu­vos pa­siun­ti­niu Va­šing­to­ne Po­vi­lu Ža­dei­kiu įtei­kė JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­tui Vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to (VLIK) "Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­sta­ty­mo me­mo­ran­du­mą", prie ku­rio bu­vo pri­dė­tas ir jau mi­nė­tas Ma­žo­sios Lie­tu­vos ta­ry­bos par­eiš­ki­mas. Toks pat do­ku­men­tas bu­vo įteik­tas ir Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos bei Pra­ncū­zi­jos vy­riau­sy­bėms.

Ta­čiau nei tuo­met, nei vė­liau lie­tu­vių dip­lo­ma­tai ir lie­tu­vi­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos jo­kių vil­tį tei­kian­čių par­eiš­ki­mų ne­su­lau­kė. Tuo me­tu Mask­va jau nuo 1946-ųjų da­rė vis­ką, kad bu­vu­sių ka­ro są­jun­gi­nin­kų aky­se ga­lu­ti­nai įsit­vir­tin­tų kaip vie­nin­te­lė ne­gin­či­ja­ma Ka­ra­liau­čiaus kraš­to šei­mi­nin­kė.


Civiliai Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus.

Šal­to­jo ka­ro akivaizdoje

1946 me­tų ba­lan­dį oku­puo­ta te­ri­to­ri­ja ta­po Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Ka­ra­liau­čiaus sri­ti­mi. Tų pa­čių me­tų ru­de­nį pra­dė­ti ru­sin­ti kraš­to vie­to­var­džiai. Taip Ka­ra­liau­čius ta­po Ka­li­ning­ra­du, Til­žė - So­vets­ku, Įsru­tis - Čer­nia­chovs­ku, Tol­min­kie­mis - Čis­ty­je Pru­dy. Ne­tru­kus ne­li­ko nė vie­nos gy­ven­vie­tės, tu­rė­ju­sios prū­siš­ką ar lie­tu­viš­ką pa­va­di­ni­mą.

1947-ųjų pa­va­sa­rį į kraš­tą at­si­kraus­tė ir pa­ti svar­biau­sio­ji - par­ti­nė - val­džia. Va­do­vau­ti par­ti­jos Ka­li­ning­ra­do sri­ties ko­mi­te­tui pa­skir­tas Vla­di­mi­ras Ščer­ba­ko­vas, iki tol bu­vęs Vi­sa­są­jun­gi­nės ko­mu­nis­tų par­ti­jos biu­ro Lie­tu­vai pir­mi­nin­ku ir pri­žiū­rė­jęs Lie­tu­vos so­vie­ti­za­vi­mą.

Ne­pai­sant to­kių ad­mi­nis­tra­ci­nių pa­tvar­ky­mų, anek­suo­ta­me kraš­te ir to­liau iš­li­ko lai­ki­nu­mo nuo­tai­kos, pa­sak M.Ėmu­žio, ne­ke­lin­čios di­de­lio en­tu­ziaz­mo čia at­ga­ben­tiems ru­sų ko­lo­nis­tams. "Ta­da so­vie­ti­nė pro­pa­gan­da pra­dė­jo su­kti fil­mus ir ki­no kro­ni­kas apie Ka­li­ning­ra­do sri­tį. Iš­kal­bin­giau­sia ki­no kro­ni­ka pa­va­di­ni­mu „Mū­sų kraš­tas“ (Naš kraj, 1949). Čia par­odo­mi lai­min­gi nau­jie­ji ka­li­ning­ra­die­čiai, ga­lin­ga pra­mo­nė, jau tu­rin­ti sa­vo „sta­cha­no­vie­čių“, ku­ria­ma inf­ras­truk­tū­ra, vai­kų dar­že­liuo­se auk­lė­ja­ma jau Ka­li­ning­ra­de gi­mu­sių vai­kų kar­ta. So­vie­tai pra­dė­jo įsi­są­mo­nin­ti, kad Ka­li­ning­ra­das yra jų", - ra­šo­ma šio au­to­riaus straips­ny­je "Ka­li­ning­ra­do sri­ties pri­jun­gi­mo prie Lie­tu­vos is­to­ri­jos pėd­sa­kais."

Vis dėl­to to­kia pro­pa­gan­da bu­vo skir­ta la­biau vi­daus nau­do­ji­mui. Pa­si­bai­gus są­jun­gi­nin­kų "me­daus mė­ne­siui" da­rė­si vis aiš­kiau, kad pla­nuo­ta tai­kos kon­fe­ren­ci­ja tam­pa vis la­biau pa­na­ši į mi­ra­žą. 1948-1951 me­tų įvy­kiai be­veik ne­pa­li­ko vil­čių, kad vis­kas, kas bu­vo su­lyg­ta Pots­da­me, bus ga­lu­ti­nai ir įtvir­tin­ta vi­sa­ver­te tai­kos su­tar­ti­mi.

Svar­biau­sia, kad bu­vę są­jun­gi­nin­kai taip iki ga­lo ir ne­su­ta­rė dėl Vo­kie­ti­jos at­ei­ties. Pa­dė­tį ypač komp­li­ka­vo tai, kad 1948 me­tų bir­že­lio 20 die­ną va­ka­ri­nę ša­lies da­lį oku­pa­vu­sios vals­ty­bės be SSRS su­ti­ki­mo ėmė­si pi­ni­gų re­for­mos, vie­toj reichs­mar­kės įves­da­mos čia Vo­kie­ti­jos mar­kę. Bi­jo­da­mi, kad dėl to­kios re­for­mos pra­ras ry­ti­nės Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­nę kon­tro­lę, so­vie­tai bir­že­lio 24 die­ną pra­dė­jo Ber­ly­no blo­ka­dą. Va­ka­ri­nei sos­ti­nės da­liai bu­vo iš­jung­tas elek­tros tie­ki­mas, užb­lo­kuo­ti vi­si per so­vie­tų oku­pa­ci­nę zo­ną į mies­tą ve­dan­tys ke­liai. Ta­čiau ame­ri­kie­čiai į ap­siaus­tą mies­tą su­ge­bė­jo or­ga­ni­zuo­ti efek­ty­vų oro til­tą, tad po 11 mė­ne­sių blo­ka­da bai­gė­si vi­siš­ku fias­ko ir dvie­jų Vo­kie­ti­jų įkū­ri­mu.

Dvi vo­kie­čių vals­ty­bės vi­sai ne­įė­jo į J.Sta­li­no pla­nus. So­vie­tų dik­ta­to­rius ti­kė­jo­si drau­ge su są­jun­gi­nin­kais at­kur­ti vie­nin­gą Vo­kie­ti­ją, su są­ly­ga, kad ji bus ne­utra­li (J.Sta­li­no su­pra­ti­mu - ko­mu­nis­ti­nė). Da­bar, šiam su­ma­ny­mui žlu­gus, nie­kas ne­be­ga­lė­jo bū­ti ti­kras, kad Va­ka­rų Vo­kie­ti­ja ne­pa­rei­ka­laus su­grą­žin­ti jai Rytp­rū­sių o kar­tu - ir Ka­ra­liau­čiaus kraš­to.

At­ro­do, kad so­vie­tai ruo­šė­si ir to­kiam sce­na­ri­jui. Kaip to­kio pa­si­ren­gi­mo ženk­lą M.Ėmu­žis nu­ro­do SSRS Et­nog­ra­fi­jos ins­ti­tu­to 1951 me­tais pa­skelb­tą Pa­ve­lo Kuš­ne­rio-Kny­še­vo ty­ri­mą "Et­ni­nės te­ri­to­ri­jos ir et­ni­nės sie­nos", ku­ria­me įro­di­nė­ja­mas Ka­ra­liau­čiaus sri­ties lie­tu­viš­ku­mas. Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, toks ty­ri­mas bu­vo at­lik­tas ir pa­skelb­tas ne­at­si­tik­ti­nai.

"Tarp­tau­ti­nė­je are­no­je iš­ki­lus Ka­li­ning­ra­do li­ki­mo klau­si­mui, so­vie­tų val­džia sri­tį ga­lė­jo pri­jung­ti prie Lie­tu­vos SSR (tuo me­tu jau taip pat pa­da­ly­tos į sri­tis pa­gal so­vie­ti­nį mo­de­lį) ir pa­teik­ti įro­dy­mus, kad šis kraš­tas vi­sa­da bu­vęs prū­siš­kas, lie­tu­viš­kas ar­ba pa­pras­čiau - bal­tiš­kas. Tai­gi Ka­li­ning­ra­do lie­tu­viš­ku­mas tuo­met ga­lė­jo tap­ti kor­ta, įro­dan­čia jo „so­vie­tiš­ku­mą“, - mi­nė­ta­me straips­ny­je ra­šo M.Ėmu­žis.

Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad so­vie­tai nuo­gąs­ta­vo be rei­ka­lo. Va­ka­rų są­jun­gi­nin­kai vo­kiš­ko eksk­la­vo tarp SSRS ir Len­ki­jos ne­no­rė­jo ly­giai taip pat, kaip ir J.Sta­li­nas, tik dėl ki­tų prie­žas­čių. Va­ka­ruo­se ne­bu­vo pa­mirš­ta, kad bū­tent tarp šių te­ri­to­ri­jų įsi­ter­pęs len­kiš­kas Dan­ci­go ko­ri­do­rius pa­ska­ti­no hit­le­ri­nę Vo­kie­ti­ją 1939-ai­siais pra­dė­ti An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Na, o mi­rus so­vie­tų dik­ta­to­riui ir šiek tiek at­slū­gus tarp­tau­ti­nei įtam­pai, Rytp­rū­sių klau­si­mas dėl šven­tos ra­my­bės bu­vo ati­dė­tas į ša­lį.


Karaliaučiaus gatvė po mūšių 1945 m. /liveinternet.ru nuotrauka

Pla­nai, gan­dai ir tikrovė

Prie Ka­ra­liau­čiais sri­ties pri­klau­so­my­bės bu­vo grįž­ta chruš­čio­vi­nio at­ši­li­mo me­tais. Apie tai, kad N.Chruš­čio­vas ne­va siū­lęs šią te­ri­to­ri­ją pri­jung­ti prie Lie­tu­vos, ta­čiau A.Snieč­kus to­kio pa­siū­ly­mo at­si­sa­kęs ne­vie­šai kal­bė­ta dar so­vie­ti­niais me­tais. 1996 me­tais vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je "Lie­tu­va ir jos kai­my­nai" apie tai už­si­mi­nė is­to­ri­kas A.Ku­la­kaus­kas. 2009-ai­siais ki­ti du is­to­ri­kai - Arū­nė Ar­bu­šaus­kai­tė ir Al­vy­das Nik­žen­tai­tis - pa­skel­bė ir to­kius ke­ti­ni­mus liu­di­jan­čius do­ku­men­tus. Vis dėl­to la­bai abe­jo­ti­na, kad to­kio siū­ly­mo au­to­rius bu­vo pats N.Chruš­čio­vas. Spren­džiant iš vis­ko, tai ga­lė­jo bū­ti ne po­li­ti­nis, o vien ūki­nis spren­di­mas, pri­klau­sęs SSRS ir so­vie­ti­nės Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių kom­pe­ten­ci­jai.

Eko­no­mi­nė lo­gi­ka, dik­ta­vu­si to­kį siū­ly­mą, bu­vo la­bai aiš­ki. 1957 me­tais, vyk­dant N.Chruš­čio­vo su­ma­ny­tas re­for­mas, So­vie­tų Są­jun­ga bu­vo pa­da­lin­ta į 105 eko­no­mi­nius re­gio­nus, ku­riems va­do­va­vo va­di­na­mo­sios liau­dies ūkio ta­ry­bos (LŪT). Ta­čiau Ka­ra­liau­čiaus sri­tis bu­vo tie­siog per ma­ža, kad su­da­ry­tų at­ski­rą eko­no­mi­nį vie­ne­tą. Ka­dan­gi po­li­ti­niai sri­ties pri­klau­so­my­bės as­pek­tai ir jos po­ka­ri­nis sta­tu­sas N.Chruš­čio­vui rū­pė­jo ma­žiau­siai, bu­vo vi­siš­kai lo­giš­ka jos eko­no­mi­nę kon­tro­lę pa­ti­kė­ti Lie­tu­vos LŪT (kas vė­liau ir bu­vo pa­da­ry­ta). Na, o te­ri­to­ri­niai pa­kei­ti­mai ga­lė­jo tik pa­gel­bė­ti eko­no­mi­kos val­dy­mo re­for­mai.

Ta­čiau tai ne­bu­vo vie­nin­te­lė ga­li­mų ad­mi­nis­tra­ci­nės pri­klau­so­my­bės pa­kei­ti­mų prie­žas­tis. Pa­sak M.Ėmu­žio, dar svar­bes­nis bu­vo Kur­šių ma­rių klau­si­mas. Mat Lie­tu­vai bu­vo pri­skir­ta tik ne­di­de­lė jų da­lis, o sa­vo pu­sė­je Ru­si­jos žve­jai ne­pa­jėg­da­vo iš­gau­dy­ti jiems skir­tų di­des­nių žu­vų kvo­tų. Lie­tu­viams žve­jo­ti ten ne­bu­vo lei­džia­ma. Ši prob­le­ma ne­da­vė ra­my­bės LSSR Mi­nis­trų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kui Mo­tie­jui Šu­maus­kui, ku­ris, pa­si­nau­do­jęs tuo­me­ti­nio So­vie­tų Są­jun­gos gam­tos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pri­ta­ri­mu, ėmė­si veik­ti.

Ne­tru­kus, vyk­dy­da­ma Mi­nis­trų Ta­ry­bos 1957 me­tų ba­lan­dį pri­im­tą nu­ta­ri­mą, Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ja(LMA) su­da­rė ko­mi­si­ją, tu­rin­čią par­eng­ti siū­ly­mus pert­var­ky­ti Lie­tu­vos SSR ir Ka­ra­liau­čiaus sri­ties sie­ną. Ko­mi­si­jos iš­va­do­se bu­vo siū­lo­ma pri­skir­ti Lie­tu­vai maž­daug 2300 kvad­ra­ti­nių ki­lo­me­trų plo­tą (įskai­tant Kur­šių ma­rias) su 80-100 tūkst. gy­ven­to­jų. Lie­tu­vai tu­rė­jo ati­tek­ti ir ana­pus Ne­mu­no esan­tys Til­žės bei Ra­gai­nės mies­tai.

Vis dėl­to ko­mi­si­jos siū­ly­mai taip ir li­ko po­pie­riu­je. Kaip jau mi­nė­jo­me, 1962 me­tais Ka­li­ning­ra­do eko­no­mi­nė kon­tro­lė bu­vo per­duo­ta LSSR LŪT. Tai reiš­kė, kad Lie­tu­va ga­vo val­dy­ti 75 sri­ties įmo­nes su 47 tūkst. dar­buo­to­jų ir pa­gal pra­mo­nės apim­tį su­si­ly­gi­no su kur kas la­biau in­dus­tria­li­zuo­ta Lat­vi­ja. Ta­čiau jo­kių te­ri­to­ri­nių pert­var­ky­mų taip ir ne­bu­vo. Spren­di­mą nie­ko ne­keis­ti grei­čiau­siai lė­mė Ka­ra­liau­čiaus sri­ties par­ti­jos ko­mi­te­to pir­mo­jo se­kre­to­riaus N.Ko­no­va­lo­vo svai­nys­tė su SSKP CK pre­zi­diu­mo na­riu M.Su­slo­vu.

"Ti­kė­ti­na, kad Su­slo­vas ga­lė­jo „at­kal­bė­ti“ ir Snieč­kų ne­siek­ti Kur­šių ma­rių pri­jun­gi­mo, o dėl vi­so Ka­li­ning­ra­do pri­jun­gi­mo ir pats Snieč­kus gir­dė­ti ne­no­rė­jo - jis bu­vo Ka­li­ning­ra­do te­ri­to­ri­jų ar vien jo pra­mo­nės pri­jun­gi­mo prie Lie­tu­vos prieš­inin­kas, nes jam bū­tų rei­kė­ję rū­pin­tis nu­nio­ko­ta Ka­li­ning­ra­do sri­ti­mi, kai ir pa­ti Lie­tu­va dar ne­bu­vo at­si­ga­vu­si", - spė­ja M.Ėmu­žis.

Nu­ver­tus N.Chruš­čio­vą ir pa­nai­ki­nus liau­dies ūkio ta­ry­bas, vis­kas ne­tru­ko grįž­ti į sa­vas vė­žes. Brež­ne­vi­nė­je epo­cho­je šios mi­li­ta­ri­zuo­tos Ru­si­jos sri­ties pa­val­du­mo klau­si­mas ne­be­bu­vo ke­lia­mas.

Kal­bos apie ga­li­mą Ka­ra­liau­čiaus sri­ties at­sky­ri­mą nuo So­vie­tų Są­jun­gos vėl pa­si­gir­do žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai. 1992-ai­siais Va­ka­rų spau­do­je svars­ty­ta apie va­di­na­mą­jį "len­kiš­ką pla­ną", nu­ma­tan­tį pa­da­ly­ti šią te­ri­to­ri­ją tarp gre­ti­mų vals­ty­bių. Tuo pat me­tu Vo­kie­ti­jo­je sklan­dė ki­ta idė­ja - su­kur­ti Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je vo­kie­čių au­to­no­mi­ją Ru­si­jos ju­ris­dik­ci­jo­je. Dar vė­liau, pra­si­dė­jus Vla­di­mi­ro Pu­ti­no epo­chai, ku­rį lai­ką sklan­dė gan­dai apie jo su­si­ta­ri­mą su tuo­me­ti­niu Vo­kie­ti­jos kanc­le­riu Ger­har­du Schro­de­riu per­leis­ti sri­tį Eu­ro­pos Są­jun­gai. Ta­čiau vi­soms gal­būt su­in­te­re­suo­toms ša­lims ofi­cia­liai at­si­ri­bo­jus nuo to­kių svars­ty­mų, vi­si gan­dai taip ir li­ko gan­dais, o vi­zi­jos vi­zi­jo­mis.

Ir vis dėl­to - kas bū­tų šian­dien, jei Ka­ra­liau­čiaus sri­tis bū­tų ati­te­ku­si Lie­tu­vai? Ge­riau­siu at­ve­ju da­bar tu­rė­tu­me sa­vą Kry­mą, ke­lian­tį nuo­la­ti­nę įtam­pą su Ru­si­ja. Su to­kia prob­le­ma šian­dien su­si­du­ria Ukrai­na, ku­riai ru­sų ap­gy­ven­din­tą pu­sia­sa­lį leng­va ran­ka pa­do­va­no­jo N.Chruš­čio­vas. Blo­giau­siu at­ve­ju - sa­vą Pa­dnies­trę ar­ba Ab­cha­zi­ją su tik Ru­si­jos ar jos drau­gų pri­pa­žįs­ta­mo­mis "vals­ty­bė­mis". O to­kiu at­ve­ju apie na­rys­tę Eu­ro­pos Są­jun­go­je, o juo la­biau - NA­TO bū­tu­me ga­lė­ję tik pa­sva­jo­ti.

Šiaip ar taip, į Eu­ro­pos Są­jun­gą įsi­ter­pu­sį eksk­la­vą net ir jo gy­ven­to­jai su­nkiai pri­ski­ria tiek Ru­si­jai, tiek Eu­ro­pai. Ta­čiau ne­pa­mirš­ki­me, kad be­veik prieš sep­ty­nis de­šimt­me­čius Pots­da­me so­vie­tams lai­ki­nai pa­lik­ta sri­tis vis dar lau­kia ga­lu­ti­nio spren­di­mo dėl sa­vo at­ei­ties.


„Štai ji, prakeiktoji Vokietija!“. Toks šūkis pasitikdavo kiekvieną Rytprūsių sieną peržengiantį sovietų kareivį ir karininką. 1944 m. spalis. /liveinternet.ru nuotrauka
PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas | Patalpino: Rolando (05.08.2013) | Autoriai: Aras LUKŠAS | | Aut. teisės: http://lzinios.lt
Просмотров: 3108 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Pirmosios Marso kolonijos planuotoj...

Verslininkas, mokslo ir technologijų ent... (750)
ufospace
Jūrų velnią pagavusiam žvejui šis v...

Nardytojas iš Baltarusijos Borisas, s... (1515)

ufospace
Mokslininkams pavyko vienai minutei...

Vokietijos mokslininkams pavyko visiš... (648)

ufospace
Tyrimas: mūsų galaktikoje gali būti...

Naujas JAV mokslininkų tyrimas atskleidė... (1273)
ufospace
Kas gi yra tas auksinis milijardas?...

JAV, Georgijos valstijoj ant 6 plytų pam... (2286)
ufospace
Lietuviškas palydovas „Lituanica SA...

Jau šiemet Lietuva taps kosmine valst... (1287)

ufospace
Parazitai, apsigyvenantys žmogaus s...

Liepos mėnesį užfiksuoti du skirtingi... (1055)

ufospace
Amerikietiškas Stounhendžas – kas m...

Džordžijos monumentas populiarioje liter... (854)
ufospace
Paukštis siaubūnas savo širdyje vei...

Daugelį metų paleontologai priešistorini... (621)
ufospace
Mokslininkai įrodė mistišką kryžiau...

Tyrimai, atlikti Pramonės ir jūros medic... (1474)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos