Irako karo mįslės: cheminis ginklas vis tik buvo, tačiau tai - valstybės paslaptis

Patyrę kariai turi gerą nuojautą. Ir vieną 2008-ųjų popietę Irake, netoli at Tadži miesto, JAV kariai pajuto, kad kažkas ne taip.

Jie ką tik sunaikino šimtus senų Irako artilerijos sviedinių, kurie buvo rasti užkasti smėlyne, netoli dumblino ežero. Tokios operacijos, kai naikinami sprogmenys, iki šiol Irake įprastos – paslėpti seni artilerijos sviediniai naikinami, kad jų neperimtų teroristų grupuotės ir nepanaudotų savadarbėms pakelės bomboms gaminti.

Bet kai du JAV kariai – specialistas Andrew T.Goldmanas ir štabo seržantas Ericas J.Dulingas priėjo apžiūrėti detonavimo pasekmių, jie užuodė keistą kvapą, kurio anksčiau nėra jutę.

Įtarimai pasitvirtino – speciali įranga, skirta cheminiam ginklui aptikti, rodė raudoną spalvą. Tai reiškia, kad šalia sklinda ypač pavojingos garstyčių dujos.

„Lekiam iš čia velniop“, – sušuko seržantas, bet jau buvo per vėlu. Kariai nusidegino cheminiu ginklu, kurio, kaip tuomet manyta, Irake nebuvo.

Apsinuodiję, bet likę gyvi kariai negalėjo žinoti, kad jie – vieni iš galbūt dešimčių amerikiečių, kurie nuo 2003 metų Irake susidūrė su cheminiais ginklais.

Pentagonas šią informaciją slėpė iki šiol, kol visą dangstymo istoriją paviešino specialų žurnalistinį tyrimą atlikęs JAV dienraštis „The New York Times“.

Aptiko tūkstančius ginklų

Nuo 2004-ųjų iki 2011-ųjų specialios amerikiečių bei jų apmokytų naujosios Irako armijos karių komandos slapta ieškojo cheminių ginklų.

Oficialiai nieko nerado – tai buvo pažymėta visose viešose ataskaitose JAV Kongresui. Tačiau realybė priešinga: cheminis ginklas rastas net 6 vietovėse netoli Bagdado.

Keliolika karių patvirtino buvę sužaloti būtent cheminio ginklo – jie patyrė įvairių nudegimų ir iki šiol skundžiasi negalavimais.

Iš viso rasta per 5 tūkst. kovinių galvučių su cheminiu ginklu – daugiausia artilerijos sviedinių, aviacinių bombų.

Saddamo Husseino valdymo laikais šie ginklai buvo naudojami prieš iraniečius ir kurdus. Beje, dėl pastarųjų žudynių S.Husseinas 2004 m. ir buvo nuteistas pakarti. Bet žinios apie rastus cheminius ginklus bei patirtus sužalojimus liko įslaptintos.

Smarkiai cenzūruotą informaciją „The New York Times“ gavo tik pagal Informacijos laisvės aktą – specialų įstatymą, kuris praėjus tam tikram laikui, pavyzdžiui, dešimtmečiui, leidžia išslaptinti kai kuriuos vyriausybinius dokumentus.

Metus trukęs JAV dienraščio tyrimas buvo kruopštus: surasti cheminių ginklų sužaloti buvę JAV kariai.

Lyg laboratorinė žiurkė

Nukentėjusieji jaučiasi palikti likimo valiai. Jiems, kaip nukentėjusiems nuo masinio naikinimo ginklo, neskiriama jokių specialių kompensacijų, jokios papildomos medicininės priežiūros. Esą patys kalti.

Oficialiai žinomos 17 vyrų pavardės, bet manoma, kad iš tikrųjų nuo cheminio ginklo nukentėjo daugiau amerikiečių.

Šis skaičius toliau įslaptintas. Visi žinomi nukentėjusieji lyg susitarę kalba apie jų potyrius gaubusią slaptumo skraistę.

„Neįvyko nieko svarbaus, tiesiog buitinėje situacijoje apsinuodijau cheminiais elementais – taip man liepė sakyti vadovybė“, – teigė buvęs JAV majoras Jarrodas Lampieras, kuris 2006 m. Irake aptiko daugiau nei 2,4 tūkst. raketų su nervus paralyžiuojančiomis dujomis.

„Jaučiausi tarsi laboratorinė žiurkė, o ne sužeistas karys“, – jam antrino buvęs JAV armijos seržantas, kurį karo medikai ištyrė ir prisakę nieko nekalbėti apie tikrąsias sužalojimo priežastis išleido namo.

Įtarė narkotikų vartojimu

Kentėjo net patyrę išminuotojai, tokie kaip eilinis Michaelas Yandellas ir seržantas Jamesas Burnsas.

Pastarasis rado artilerijos sviedinį su laidais ir detonatoriumi – tipišką nesprogusią savadarbę bombą. Įtarta, kad tai apšviečiamasis sviedinys, ir nuspręsta jį sunaikinti.

Įkrovę sprogmenį į automobilį kariai nutarė jį nuvežti tolėliau nuo apgyvendintos teritorijos, kur jis buvo rastas, ir sunaikinti. Bet jau automobilyje juodu pajuto aitrų kvapą, tarsi dvoktų supuvusios daržovės.

Tai buvo lyg grįžimas maždaug šimtmetį į praeitį, kai Pirmojo pasaulinio karo metais kariai pirmąkart susidūrė su cheminių ginklų skleidžiamomis dujomis. Jie nesuprato, kas vyksta. Taip jautėsi ir JAV kariai Irake.

Amerikiečių aptiktas sprogmuo buvo pažeistas ir iš jo veržėsi keistas skystis – apšviečiamiesiems sviediniams tai nebūdinga.

Abu kariai vos įstengė pasiekti bazę – sutriko jų regėjimas, skaudėjo galvą. Galiausiai jie nualpo ir pateko į medikų rankas. Atsipeikėję sulaukė tik priekaištų: bazėje negalima vartoti narkotikų!

Įrodymai paslaptingai dingo

Daugelis sužalotų karių tikino, kad pranešę, ką radę, sulaukdavo kreivų žvilgsnių – niekas jais netikėjo, ignoravo skundus ir vertė grįžti į tarnybą, nepaisant sveikatos sutrikimų, kuriuos sukėlė sąlytis su cheminiu ginklu.

Paskui esą pasirodydavo aukšti karininkai, ištirdavo sužeistuosius ir baugindavo nieko nesakyti, antraip bus teisiami už valstybės išdavystę.

Už tai Amerikoje gali grėsti ilgi metai kalėjimo.

Dabar M.Yandellas ir J.Burnsas žino, kad jiems labai pasisekė, – jie įkvėpė tik nedidelę dozę zarino dujų, didesnė būtų buvusi mirtina. Galiausiai įtarimai apsinuodijimu narkotikais buvo pamiršti, eilinis ir seržantas apdovanoti medaliais už drąsą.

Bet girtis jais negalėjo, mat misija buvo įslaptinta. O ir jų ataskaitose ir cenzūruotuose laiškuose nė žodeliu neužsiminta apie tai, kas iš tikrųjų įvyko.

Jiems liepta kalbėti apie apsinuodijimą pramoniniais dažais. O sviedinys paslaptingai dingo.

Gėda pripažinti tiesą?

Tad kas lėmė, jog dėl masinio naikinimo ginklų kariauti į Iraką šimtus tūkstančių karių pasiuntusios JAV nuslėpė faktą apie mirtinus radinius?

„The New York Times“ išvada negailestinga: esą pirmiausia nenorėta prisiminti senų žvalgybininkų klaidų. Juk būtent žvalgyba pateikė duomenis apie Irako masinio naikinimo ginklus tose vietose, kur jų vėliau niekas nerado. O kai buvo rasti, jau buvo per vėlu ir pernelyg gėda prisiminti.

Kita priežastis – klausimai radus šiuos ginklus. Dalis jų buvo pagaminti pačiose Vakarų šalyse. Visa tai Irakas gavo tais laikais, kai reikėjo pasiekti persilaužimą kare.

1980–1988 metais vykęs Irako ir Irano karas buvo ypač žiaurus, o Vakarų šalys rėmė Iraką.

S.Husseino režimas gavo siuntas vakarietiškų 155 mm sviedinių su cheminiais agentais, vėliau ginklus ėmė gaminti ir patys irakiečių specialistai.

Užrašai anglų, ispanų ar prancūzų kalbomis ant artilerijos sviedinių su cheminiais agentais aiškiai liudijo šių ginklų kilmę.

Tokia informacija buvo ne tik neparanki JAV vyriausybei, bet ir kėlė grėsmę, kad su amerikiečių vadovaujamomis pajėgomis Irake kovojantys sukilėliai panaudos šiuos ginklus.

Tokia grėsmė nebuvo laužta iš piršto: dalis Irake sužeistų karių kentė paslaptingus negalavimus, kurių negalėjo paaiškinti įprastas žaizdas nuo sprogimų gydantys medikai. Galbūt į pakelės bombą buvo įmaišyta pramoninių trąšų, galbūt pasigavote infekciją – taip aiškinta sužeistiesiems.

Iš tikrųjų JAV kariai buvo sužaloti į pakelės bombas perdarytų artilerijos sviedinių su cheminiais ginklais. Ir ne paties sprogimo, o jau likviduojant sprogimo padarinius.