Главная » Статьи » Karo paslaptys ir Trečias Reichas

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Hitlerio furijos: vokiečių moterys nacių vykdytose žudynėse

Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas»

Naujoje knygoje atskleidžiama, koks vaidmuo teko moterims Trečiajam reichui vykdant kraują stingdančius nusikaltimus ir plečiant savo imperiją gilyn į Europos rytus. Pristatome ištrauką iš autorės Wendy Lower knygos „Hitler‘s Furies“ (Hitlerio furijos), kurią skelbia thedailybeast.com.

Moterų žudikių – Hitlerio furijų – egzistavimas Trečiojo reicho metais - klausimas, į kurį tuo metu žiūrėta pro pirštus, jis buvo slepiamas, trūko elementarių faktų.

Nacių valdžios ir kolonizacijos pagrindą sudarė Trečiojo reicho metais pilnametystės sulaukusiems jauniems žmonėms priverstinai skiepijama režimui naudinga ideologija, masinė mobilizacija bendram tikslui rytuose ir su genocidu siejama agresija, todėl galima daryti išvadą, jog iš tikrųjų karo metais buvo ir daug moterų bei merginų, be gailesčio žudžiusių žydus ir kitus reicho „priešus“: daug daugiau nei manyta karo metais, daug daugiau nei stojo prieš teismą jam pasibaigus.

Irma Grese buvo koncentracijos stovyklos sargybinė ir viena iš nedaugelio moterų, nuteista už savo nusikaltimus
©dailymail.co.uk

Nors detaliai dokumentuotų tiesioginių nužudymų atvejų ir nedaug, turimus derėtų vertinti itin rimtai ir nenurašyti kaip anomalijų. Hitlerio furijos nebuvo visuomenės atstumtos sociopatės. Jos tikėjo tuo, ką darė, manė, jog agresija – pateisinamas kerštas dėl žalos reichui. Kitaip tariant, tokie furijų poelgiai bent jau jų pačių galvoje buvo suvokiami kaip lojalumo išraiška.

Laikydamos save aukštesnės rasės valdovėmis, nacių valdomų Europos rytinių teritorijų moterys tokius „pusiau žmones“ - po karo vienas šaltinis netoliese Minsko juos įvardijo kaip visuomenės padugnes - galėjo netrukdomos kankinti ir net žudyti, prieš juos galėjo demonstruoti neribotą valdžią. Šios moterys buvo svarbus valstybės valdomo naikinimo aparato elementas, jos visada buvo greta jo. Kaip ir greta kruviniausių nusikaltimų vietų.

Nedideliuose miesteliuose viskas buvo šalia – moterys dirbo kasdienius namų ruošos darbus, o už kelių metrų vyko masinės egzekucijos, egzistavo getai ir mirties stovyklos. Namų ir mūšio lauko frontai buvo sulieti į vieną. Moterys ekspromtu galėdavo apsispręsti mesti plaunamus indus ir prisijungti prie smurto orgijos.

Hitlerio furijos buvo uolios administratorės, plėšikės, kankintojos ir žudikės. Jos nepastebimai įsiliejo į šimtų tūkstančių moterų (apie 0,5 mln. dailiosios lyties atstovių), kartu su kariais judėjusių į Europos rytus, srautą. Furijos dirbo lauko ligonėse, kur gelbėjo SS dalinius, traukiniuose patarnavo kariams ir pabėgėliams, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse vietos karių namuose padėjo megzti socialinius ryšius su vokiečiais.

Vokietijos kariuomenė daugiau nei 500 tūkst. jaunų moterų išmokė įvairiausių karo metu naudingų dalykų – jos tapo radijo ryšio operatorėmis, kartotekų darbuotojomis, skrydžio duomenų registratorėmis, klausydavosi telefoninių pokalbių. Net 200 tūkst. tokių specialistų misiją atliko Europos rytuose. Žavios sekretorės pasirūpindavo, kad ištekliai būtų veiksmingai paskirstyti ir pasiektų gavėjus, o karo mašina dirbtų be trukdžių.

Daugybė nacių partijos finansuotų organizacijų (tarp kurių buvo ir Nacionalinė socialistinė gerovės asociacija) ir Himmlerio rasės bei apgyvendinimo valdybos tūkstančius vokiečių merginų ir moterų paskyrė socialinėmis darbuotojomis, rasės nustatymo specialistėmis, gyvenamosios vietos perkėlimo patarėjomis, ugdymo specialistėmis ir mokytojų konsultantėmis. Viename iš okupuotos Lenkijos regionų, kuris buvo laikomas „germanizacijos“ laboratorija, nacių lyderiai buvo įkurdinę tūkstančius moterų.

Po kelis šimtus tokių ugdymo specialisčių buvo siunčiama ir į kitas Trečiojo reicho okupuotas teritorijas. Šios moterys buvo nacių imperijos agentės, jų darbas kuriant naują visuomenę buvo itin svarbus. Tačiau nacių noras kurti tobulesnį pasaulį ir naikinti viską iš eilės ėjo koja kojon – šios sąvokos buvo neatskiriamos.

Johanna Altvater į Ukrainos ir Lenkijos pasienio miestą Voluinės Vladimirą atvyko būdama vos 22 metų. 30 tūkst. gyventojų talpinantis miestas buvo apsuptas javų laukų ir miškų, įrėmintų dviejų upių – Bugo ir Lugos – krantų, kur vokiečiai mėgdavę plaukioti valtimis ir iškylauti.

"Froilen Hanna" Johanner Altvater
©dailymail.co.uk

Miestas buvo labai svarbi karinė ir pramoninė jungtis, kur stovėjo ne tik karių barakai, bet ir veikė radijo stotis, oro uostas, degalinės, plytų ir audinių gamyklos, siuvyklos. Kalbant apie vietinius žydus, šie pramonės objektai jiems buvo itin svarbūs, vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Praėjus keliems mėnesiams po merginos persikėlimo į miestą 1941 metais, SS nariai ir specialusis policijos būrys pradėjo inicijuoti pirmąsias Voluinės Vladimire gyvenusių žydų naikinimo akcijas. Pasitelkę į pagalbą vietinį vokiečių kariuomenės generolą, jie subūrė vadinamąją Žydų reikalų tarybą, o tada ėmė viešai tyčiotis iš jos narių ir galiausiai juos palaidojo gyvus. Žydų reikalų tarybos vadovas, sukrėstas įvykių, pakėlė ranką prieš save ir savo šeimą. 1941 metų rugsėjo 30 dieną, per žydams bene svarbiausią Atpirkimo dieną (Yom Kippur), buvo surengtos šiurpios žudynės.

J. Altvater viršininkas, skvarbaus žvilgsnio neūžauga Wilhelmas Westerheide, atvyko perimti regiono komisaro pareigų. Per pirmąsias masines žudynes pragaišties išvengusiems žydams iš karto tapo aišku, jog gyvenimas prie komisaro Westerheide tikrai nepagerės. Jis ėmėsi taikyti šaudymo į taikinį taktiką – buvo šaudoma į geležinkelio stotyje degalų cisternas krovusius žydus.

Nuo 1942 metų vasaros iki 1943 metų rudens vokiečių rengtos žudymo akcijos regiono žydų populiaciją sumažino iš esmės – iš apie 20 tūkst. žydų teliko 400 ar 500. Būtent tada W.Westerheide ir kiti nacių okupuotos Ukrainos rajonų valdantieji susiprato, jog viršūnės iš jų tikisi, jog pradėtas darbas bus kuo greičiau baigtas – bus sunaikinti visi iki vieno. Nors froilen Hana – Johanna Altvater – savaime suprantama tokio tiesioginio nurodymo negavo, mergina nusprendė prie kilnios misijos prisidėti. Ji dažnai lydėdavo savo viršininką į getą, buvo ne kartą pastebėta prie įvažiavimo į getą rišanti arklius. 1942 metų rugsėjo 16 dieną J. Altvater įžengė į geto teritoriją ir priėjo prie dviejų žydų vaikų – šešerių metų mažamečio ir dar tik vaikščioti pradedančio mažylio, kurie gyveno netoliese geto sienos. Jauna moteris pasikvietė vaikus arčiau – gestu parodė maloninsianti juos gardėsiu. Mažylis susiviliojo.

Kaip ir "froilen Hanna", Lisolotte Meirer žydus Trečiojo Reicho metais žudė demonstratyviai
©dailymail.co.uk

Johanna paėmė jį ant rankų ir stipriai suspaudė – vaikas pradėjo klykti ir muistytis. Jauna moteris mažylį stvėrė už kojų, vaikas pakibo žemyn galva, ji iš visų jėgų trenkė vaiko galvą į betono sieną – tarsi dulkintų nedidelį kilimėlį. Gyvybės ženklų neberodantį vaiką kaip skudurą ji numėtė prie pat jo tėvo kojų, kuris vėliau paliudijęs: „Niekada nemačiau taip sadistiškai besielgiančios moters, niekada gyvenime to nepamiršiu“. Incidento vietoje daugiau vokiečių pareigūnų nebuvo, prisimena sūnaus netekęs tėvas. J. Altvater vaiką nužudė viena pati.

Likviduojant getą, greta esančios karo belaisvių stovyklos vadas savo akimis regėjo, kaip froilen Hanna, pasipuošusi jodinėjimo kelnėmis, ragina į sunkvežimį ropštis žydus – vyrus, moteris, vaikus. Po geto teritoriją Hitlerio furija išdidžiai vaikščiojo čiaukšėdama botagu – taip bandė suvaldyti tvyrantį chaosą, kaip „kokia piemenaitė“, pastebi vienas apžvalgininkas. J. Altvater įėjo į pastatą, kuris tarnavo kaip ligoninė, įsiveržė į vaikų palatą. Ėjo nuo lovos prie lovos, apžiūrinėdama vaikus. Staiga sustojo, išsirinko vieną mažąjį ligoniuką, nusivedė jį į balkoną ir išmetė – tiesiai ant apačioje buvusio grindinio. Į balkoną, esantį trečiame aukšte, buvo suvaryti visi vyresni vaikai – vieną po kito furija juos metė žemyn. Žuvo ne visi, tačiau išgyvenusieji buvo itin sunkiai sužaloti.

Knygoje atskleidžiama, kad masinėse nacių organizuotose žudynėse dalyvavo tūkstančiai moterų

Ligonėje J. Altvater savo rankomis pražudė ne visus vaikus – dalį ji prievarta įsodino į sunkvežimius, vykusius į masinių žudynių vietas, kur aukas šaudė policijos pareigūnai. Statistiniu požiūriu, jeigu skaičių nužudymų, kuriuos įvykdo moterys, gyvenančios taikioje visuomenėje, perkeltume į nuo genocido kentėjusius Europos rytus, kur moterys tesudarė 10 proc. visų gyvenusių vokiečių, gautume štai ką – maždaug 3 tūkst. žudikių. Bet jeigu atsižvelgtume į faktą, jog į genocidą linkusių bendruomenių moterys, turinčios valdžios joms suteiktą teisę naikinti „priešą“, nužudo daugiau žmonių nei moterys, gyvenančios taikos sąlygomis, tie 3 tūkst. ima atrodyti juokingai nedidelis skaičius.

Kalbant apie žudžiusias sekretores, SS vyrų žmonas bei meilužes, šiame knygos skyriuje tikslūs skaičiai nepateikiami. Tačiau sukaupti įrodymai leidžia iš arčiau pažvelgti tiek į holokaustą, tiek į genocidą. Pavyzdžiui, juk visada puikiai žinojome, jog moterys taip pat gali būti agresyvios ir žiaurios, netgi pajėgios žudyti, tačiau informacijos būta labai nedaug apie aplinkybes ir ideologiją, transformuojančią dailiąją lytį į žudymo mašinas, skirtingus joms tekusios vaidmenis tiek sistemos viduje, tiek už jos ribų, elgesio normas, kurias jos noriai prisiėmė.

Dabar jau galima įsivaizduoti, jog šioje knygoje atskleidžiami atvejai buvo įprasti karo laikų Ukrainoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje ir kitose nacių dominuotose Europos teritorijose. Vokiečių moterys, traukusios į rytus, įkūnijo tai, kuo po truputį virto besiplečianti nacių imperija – dar didesnę agresiją ir troškulį kraujui. Eilinės jaunos moterys, iki karo nepasižymėjusios praktiškai niekuo, buvo ne tik nedidelė grupelė nacių fanatikių – jos noriai ėjo į rytus ir tepėsi rankas krauju, vykdydamos holokausto nusikaltimus.

Laimei, kare palaužus Vokietiją, nusikaltėliai sulaukė atpildo valandos – nacių naikinimo mašina pagaliau sustojo. Tačiau Hitlerio furijų gyvenimas nesibaigė. Jos grįžo į reicho griuvėsių nuniokotus namus ir ėmė visomis išgalėmis dangstyti nusikalstamą praeitį.

Knygos "Hitlerio furijos: vokiečių moterys nacių vykdytose žudynėse" viršelis
©dailymail.co.uk
PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Karo paslaptys ir Trečias Reichas | Patalpino: Rolando (08.10.2013) | Autoriai: DELFI.lt | | Aut. teisės: http://technologijos.lt
Просмотров: 2558 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Nauji duomenys rodo: juodosios skyl...

Visai gali būti, kad juodosios skylės... (1248)

ufospace
Lietuviškas palydovas „Lituanica SA...

Jau šiemet Lietuva taps kosmine valst... (1285)

ufospace
Finikiečių mįslė Brazilijoje...

Netoli Rio de Žaneiro Brazilijoje yra ga... (1363)
ufospace
Visi negalavimai baigėsi, kai pradė...

Dar prieš penkerius metus Derekas Nance'... (457)
ufospace
Garsus Čilės banglentininkas užfiks...

Banglentininkai Čilėje pakrantėje pam... (849)

ufospace
Pastato griovimą stebėjęs jaunas vy...

Jaunas Lipetsko (Rusija) gyventojas t... (721)

ufospace
Nežemiškų civilizacijų perspektyvos...

Paskutiniai gyvybės pėdsakai Žemėje b... (1209)

ufospace
NSO Lenkijoje...

Dažniausiai pasitaikantys pranešimai api... (1678)
ufospace
Mirusių žvaigždžių susidūrimai pras...

Kas yra supernova, daugeliui Technologij... (472)
ufospace
Užfiksuota, kaip į Saulę nukrenta k...

NASA Saulės ir heliosferos observatorijo... (550)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos