Главная » Статьи » Istorinės asmenybės

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Robinzonų archipelagas

Kategorija: Istorinės asmenybės» Žymos: sala, Serano, Robinzonų archipelagas

Chuano Fernandeso archipelagas, esantis ramiajame vandenyne už 670 km. į vakarus nuo Čilės krantų, pagarsėjo ne viena nepaprasta istorija.

Pirmoji istorija. Klasikinė

1704-aisiai metais anglų galera „Cinque Ports“ plaukiojo pietinėse jūrose ir užsuko į Chuano Fernandeso salyną, kad paimtų Mas a Tierra saloje anksčiau paliktus produktus. Tačiau sandėlis buvo aptiktas išplėštas. O sandėlį įrenginėjo laivo bocmanas Aleksandras Selkirkas. Dėl apiplėšto sandėlio kilo ginčas tarp Selkirko ir laivo kapitono. Apimtas pykčio bocmanas nusprendė palikti laivą, o kapitonas palaikė šį sprendimą.

Selkirką išlaipino saloje, paliko jam šautuvą, truputį kulkų ir parako, kirvį, peilį, katiliuką ir Bibliją. Pirmieji vienatvės mėnesiai saloje buvo baisūs. Selkirkas ištisas dienas vaikštinėjo pakrante, vis žiūrėdamas į horizontą, tikėdamasis pamatyti kokio nors laivo bures. Tačiau laivų nebuvo. Jūreivis ėmė rūpintis tuo, kaip pačiam išgyventi saloje. Atsirado pirmieji psichikos sutrikimo požymiai: Selkirkas ėmė kalbėti pats su savimi, išsigąsdavo kiekvieno šiurenimo, jūros gyvūnų riaumojimo. J galvą dažnai ateidavo mintys apie savižudybę, Selkirkui vos pavyko susilaikydavo nuo šio lemtingo žingsnio.

Prasidėjo lietaus sezonas. Salos gyventojui teko pasirūpinti stogu virš galvos. Darbai padėjo užmiršti vienatvę. Selkirkas susirentė dvejas lūšneles - vienoje gyveno, o kita buvo sandėlis. Bocmanas ėmė medžioti, nes saloje ganėsi daug laukinių ožkų. Palaipsniui įsisavindamas savo valdas, Selkirkas padarė išvadą, kad gamta jam nėra priešas, o atvirkščiai - geras pagalbininkas, padedantis išgvventi saloje.

Naujas gyvenimas naujomis, ekstremaliomis sąlygomis palaipsniui stojo į savo vėžes ir tapo tvarkingu. Tačiau naktimis ramybės neduodavo žiurkės. įkyrūs graužikai įlįsdavo į trobelę, grauždavo miegančio žmogaus drabužius, aštriais dantimis įkasdavo į kojų pirštus. Selkirkui pavyko prisijaukinti keletą laukinių kačių, kurių protėviai kažkada pabėgo iš laivo, užsukusio į Mas a Tierrą salą. Tai buvo labai didelis pasiekimas, nes kačių kompanijoje škotas galėjo ramiai išsimiegoti. Jis taip pat prisijaukino ir laukinių ožkų bandą. Problemų su maistu nebuvo - ožkos davė mėsą, pieną, o saloje dar augo ropės, palmės, gyveno vėžliai, jūroje buvo galima prisirinkti valgomų moliuskų.

Selkirkas saloje gyveno ketverius metus ir ketverius mėnesius, kol jį surado du anglų laivai, vadovaujami kapitono Vudso Rodžerso. Iš laivo buvo pastebėti kylantys dūmai, kapitonas išsiuntė du karininkus pažiūrėti, kas ten vyksta. Karininkai grįžo su laukiniu, apaugusiu plaukais, apsirengusiu ožkų kailiais vyru. Jis labai sunkiai kalbėjo, nukirsdamas žodžių galūnes. Vienatvės metu Selkirkas atprato kalbėti, tačiau po poros savaičių jo kalba vėl tapo normali.

Grįžęs į Angliją kapitonas Rodžersas parašė knygą apie savo plaukiojimą, kurioje visas skyrius buvo paskirtas Aleksandro Selkirko gyvenimui negyvenamoje saloje.
Ši istorija padarė didžiulį įspūdį rašytojui Danieliui Defo ir jos pagrindu buvo sukurtas romanas „Robinzonas Kruzas“ -viena iš labiausiai skaitomų knygų visame pasaulyje.

Antroji istorija. Nepaprastoji

1540-ais metais stipraus štormo metu nuskendo ispanų laivas „Glorija", plaukęs į Peru. Iš visos laivo komandos pavyko išsigelbėti tik vienam jūreiviui. Tai buvo Pedras Serano, kuriam pasisekė sugriebti medinę laivo nuolaužą. Po kiek laiko jūra jūreivį išmetė į krantą. Sukaupęs paskutines jėgas jis nušliaužė toliau nuo vandens ir neteko sąmonės. Kai jis atsigavo, prieš akis atsivėrė nelinksmas vaizdas: salos krantas buvo 8 km ilgio, o pačioje saloje nebuvo gėlo vandens ir jokios augmenijos. Visur voliojosi išdžiūvę vandens augalai ir medžių nuolaužos, kurias vandenynas išmetė į krantą.

Ant išsigelbėjusio jūreivio diržo kabėjo peilis, kuris kartu su kelnėmis ir marškiniais sudarė visą jo turtą. Serano nusprendė, kad likimas jį išgelbėjo nuo mirties tik tam, kad pratęstų jo kančias, ir pasiuntė jam dar sunkesnį išbandymą. Mas a Tierros sala, kurioje gyveno Selkirkas, buvo tikras kurortas, palyginus su šia negyvenama sala.

Genamas bado ispanų jūreivis ėmė kapstytis vandenyno seklumos smėlyje, kur surado keletą neskanių krevečių. Jį ėmė kankinti troškulys, tačiau šiame Dievo užmirštame kampelyje gėlo vandens nebuvo. Iki pat vakaro jūreivis kasė duobę, tikėdamasis jos dugne pamatyti drėgmę, tačiau jos nebuvo. Prietemoje jūreivis pastebėjo, kad iš jūros į krantą išlipa didžiuliai jūrų vėžliai, kurie į smėlį deda kiaušinius. Pasirodo, vėžliai šią procedūrą atlikdavo reguliariai. Iš vėžlių kiautų jūreivis pasigamino talpas vandeniui saugoti - į jas surinkdavo lietaus vandenį. Kad vanduo neišgaruotų, kiautus su vandeniu laikė iškastose duobėse, kur kiautą su vandeniu įdėdavo į dar didesnį kiautą ir užpildavo smėliu.

Visą laiką išsigelbėjusio jūreivio galvoje sukosi mintis apie ugnį. Jis skersai išilgai išvaikščiojo visą salą, tačiau nerado jokio daikto, kuriuo galėtų įskelti kibirkštį. Ėmė ieškoti akmenų jūros dugne, tačiau irgi nesėkmingai, nes dugnas buvo padengtas vien smėliu. Pagaliau po ilgų paieškų gana toli nuo kranto ir dideliame gylyje pastebėjo keletą akmenų. Rizikuodamas
savo gyvybę vieną akmenį pavyko iškelti iš dugno.

Spurdančia širdimi Serano surinko išdžiūvusius jūros augalus ir bukąja peilio geležtės puse trenkė per akmenį. Iš akmens iššoko kibirkštys, kurios uždegė augalus. Virš salos ėmė raitytis dūmų stulpas. Džiaugsmo apimtas jūreivis ėmė šokinėti, rėkti ir verkti. Dabar jo kasdieniniame meniu atsirado kepta ir virta vėžliena. Iš jūros augalų ir atplukdytų medžių atplaišų jūreivis ant kranto sukrovė keletą laužų, kad jų dūmais galėtų laiku paduoti signalą pro šalį praplaukiančiam laivui, jei toks atsirastų. Tačiau horizontas buvo tuščias.

Serano iš išmestų į krantą medžių šakelių ir tuščių vėžlių kiautų pasistatė sau lūšnelę, kurioje slėpdavosi nuo saulės ir lietaus. Taip praėjo treji metai. Vieną rytą, atsibudęs po naktį praūžusio štormo, jis patraukė link duobės su vandeniu, norėdamas atsigerti. Ir sustojo kaip įbestas. Krante stovėjo kitas žmogus - apsirengęs kelnėmis ir marškiniais! Pamatę vienas kitą, jie siaubingai rėkdami metėsi bėgti į skirtingas puses. Serano pagalvojo, kad apsirengęs žmogus - tai velnio išdaiga, o pastarajam nuogas ir plaukais apaugęs čiabuvis atrodė kaip laukinis ir niekur nematytas žvėris. Tačiau išgirdo, kad „laukinis žvėris", bėgdamas tolyn, kalba maldą ir prašo Dievo pagalbos. Tada nepažįstamasis sušuko: „Jei tu krikščionis, tai sustok!" Įvyko toks retas įvykis, kuriam ilgametė jūreivystės istorija nežino jokių analogų: praėjusią naktį paskendo dar vienas ispanų laivas, o vienintelį išlikusį gyvą jūreivį jūra išmetė į tą pačią salą! Jūreivių džiaugsmas buvo beribis. Dabar saloje jie buvo dviese - kartu gaudė vėžlius, rinko jūros augalus ir medžių atplaišas, gamino maistą, o vakarais ilgai kalbėdavo įvairiausiomis temomis, svajojo apie grįžimą namo.

Po kiek laiko visos temos buvo išsemtos, jūreiviai jau įkyrėjo vienas kitam, todėl jie nusprendė pasidalinti salą pusiau ir kiekvienas apsigyveno savo „valstybėje". Tik po kelių mėnesių, supratę visą mažų nesutarimų beprasmiškumą, jie susitaikė ir vėl ėmė gyventi drauge. Taip praėjo keletas metų. Ir štai vieną gražią dieną horizonte pasirodė laivo burės. Serano su draugu uždegė krante sukrautus laužus, kad kylantys dūmai atkreiptų pasirodžiusio laivo dėmesį. Tiršti dūmai buvo pastebėti, laivas pasuko link salos. Kai nuo jo pradėjo leisti valtį, draugai pravirko iš džiaugsmo. Nors tai buvo ispanų laivas, tačiau susitikimas su juo salos gyventojams vos nesibaigė tragedija. Kai valtis priplaukė prie kranto pakankamai arti ir joje sėdintys žmonės galėjo įžiūrėti dvi baisias, apžėlusiais plaukais ir visiškai nuogas būtybes, jas palaikė piktosiomis dvasiomis. Valtis netikėtai apsisuko ir ėmė plaukti atgal. Keistosios būtybės puolė ant kelių ir ėmė garsiai melstis. Po kai kurių svyravimų ispanų jūreiviai vėl pasuko link kranto.

Ispanų laivas, kuris nuo smėlio salos paėmė du jūreivius, po dviejų mėnesių plaukiojimo išmetė inkarą Sevilijos uoste. Serano bičiulis, neišlaikęs nervinio sukrėtimo, mirė pakeliui namo. O Pedras Serano namuose tapo didvyriu. Minios žmonių rinkdavosi tam, kad galėtų pamatyti žmogų, nedidelėje smėlio saloje pragyvenusį septynerius metus! Garsas apie jūreivį pasiekė sostinę. Karaliaus įsakymu Serano buvo nugabentas į Madridą. Karalius, išklausęs jūreivio pasakojimą, jam padovanojo 4000 uncijų aukso!

Trečioji istorija. Linksmoji

1687-ais metais praeityje žinomas anglų piratas Edvardas Devisas uždraudė azartinius žaidimus savo laive. Tačiau penketas jūreivių, užkietėjusių žaidėjų, nepakluso kapitono įsakymui ir toliau rideno kauliukus. Kartą Devisas juos aptiko žaidžiančius, įsiuto ir įsakė prasikaltusius jūreivius išlaipinti Mas a Tierra saloje. Jiems paliko viską, kas reikalinga išgyvenimui. Kadangi jūreiviams nereikėjo kovoti dėl savo gyvybių, jie su džiaugsmu atsidavė savo aistrai. Tiesa, vyrai pinigų nebeturėjo, tačiau jei ir būtų turėję, saloje nebūtų buvę iš jų jokios naudos. Jūreiviai pasidalino salą lygiomis dalimis ir ėmė lošti iš savo valdų. Lošiama buvo iš upelių, įlankų, paukščių peryklų, medžių, salos tarpeklių, viršukalnių ir lygumų. Lošdavo kiekvieną dieną, nuo saulės patekėjimo iki tamsos, be jokių išeiginių dienų. Pralaimėjusiajam tekdavo pasirūpinti maistu ir pagaminti valgį, kad galėtų užsidirbti žemės gabalėlį, iš kurio vėliau vėl lošdavo.

Praėjo treji metai ir devyni mėnesiai. Kapitonas Devisas tikėjosi, kad per tą laiką jūreiviai bus pakeitę savo įpročius, todėl grįžo atgal į salą. Tačiau žaidėjai toliau mėtė kauliukus. Beje, jie kategoriškai atsisakė lipti į laivą, kol nebaigė lošimo. Kiekvienas jų aistringai norėjo laimėti visą salą! Tačiau kapitonui skubiai reikėjo jūreivių, todėl įsakė juos į laivą atgabenti jėga.

Kategorija: Istorinės asmenybės | Patalpino: Rolando (28.03.2015) | Autoriai: Mįslės ir Faktai |
Просмотров: 538 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
10 paslaptingų ir kraupių vietų Žem...

Tikriausiai nėra tokio žmogaus, besidomi... (3546)
ufospace
NSO Lenkijoje...

Dažniausiai pasitaikantys pranešimai api... (1680)
ufospace
Studentų komanda pristatė pirmąjį p...

Keturi studentai iš Indijos aplenkė pasa... (659)
ufospace
Mobilusis telefonas egzistavo jau 1...

Atskleista paslaptis video ir nuotrau... (842)

ufospace
"Apollo 15 1971 nufilmavo atei...

Neįtikėtinas radinys rastas senuose nuot... (963)
ufospace
Naciai projektavo ginklą, kuriuo ke...

Dar ir šiandien tai skamba kaip fanta... (794)

ufospace
Iš Čebarkulio ežero iškėlė kumščio ...

Narai iškėlė iš Čebarkulio ežero Čeliabi... (611)
ufospace
Jau 6 m. Maskvos Šeremetjevo oro uo...

Rusijos leidinys „Moskovskij komsomolec“... (840)
ufospace
8 didžiausios skylės Žemėje...

Pasaulis margas ir žavus savo įvairove: ... (2886)
ufospace
Asmeninis Adolfo Hitlerio pranašas...

Erikas Janas Hanussenas – aiškiaregis, a... (1780)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos