Главная » Статьи » Istorijos paslaptys

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Žemė, dinozaurų planeta

Kategorija: Istorijos paslaptys» Žymos: dinozaurai

Nuo mokyklos suolo žinome: dinozaurai žemėje gyveno prieš milijonus metų ir staiga visi išmirė – tokia yra oficiali versija. Bet kai kurie mokslininkai šia versija linkę abejoti. Jie remiasi paprasčiausia logika. Juk kad ir koks baisus kataklizmas būtų ištikęs mūsų planetą, jeigu jis negalėjo sunaikinti absoliučiai visos gyvybės, turėjo išgyventi bent kai kurie dinozaurai.

Šios hipotezės vedami specialistai patyliukais traukia tyrinėti nuošaliausių, o kartais ir išvis neprieinamiausių pasaulio kampelių tikėdamiesi ten rasti savo beprotiškos vilties įsikūnijimą: gyvą dinozaurą.

Likoualos liūnų pabaisa

Priešistorinių gyvūnų entuziastų žvilgsniai pirmiausia krypsta į Afriką, tolimiausius jos užkampius, kur šansai tų gyvių palikuonims išgyventi teoriškai būtų didžiausi.

Labiausiai tikėtinu šiuo atžvilgiu arealu mokslininkai laiko Likoualos pelkių slėnį Kongo Respublikoje.

Kriptozoologų ekspedicijos ten plūste plūdo žūtbūt pasiryžusios įrodyti, kad gyvūnas, kurį vietos gyventojai vadina „mokele-mbembe“, iš tiesų egzistuoja.

Laisvai išvertus tos paslaptingos būtybės pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „tas, kuris sustabdo upės tėkmę“. Pasak vietinių, mokele-mbembe – nepaprastai didelis vandens ir sausumos gyvūnas. Jo ilgis mažiausiai 9 m, masyvus kūnas oranžiškai rudos spalvos ir panašus į dramblio, tik kojos trumpos, stambios. Dar yra ilga uodega, siauras ilgas kaklas ir mažytė galva. Kai mokele-mbembe pereina žeme, palieka charakteringus tripirščius pėdsakus, nepanašius į jokio tose vietose gyvenančio ir į jokio šiuolaikiniam mokslui žinomo gyvo padaro.

Tokie apibūdinimai iškart privertė mokslininkus pagalvoti apie dinozaurus – brontozaurus ar diplodokus. Ir kai jie čiabuviams, akis į akį susidūrusiems su mokele-mbembe, parodė iliustracijas zoologijos knygose, tie, neturėdami jokio supratimo apie paleontologiją, nedvejodami bedė pirštu į dinozaurų atvaizdus.

Ankstyviausią užuominą apie būtybę, panašią į mokele-mbembe, galima rasti dar 1776 metais išleistoje knygoje. Ją parašė abatas Bonaventura – prancūzas misionierius, gyvenęs Kongo upės regione. Vienuolis teigė savo akimis regėjęs milžiniškus pėdsakus, negalėjusius priklausyti nė vienam žinomam gyvūnui, bet niekada nematęs tų pėdsakų savininko.
Kitas šaltinis – leitenantas Polas Gracas – tvirtino, kad 1909 metais dabartinės Zambijos teritorijoje jam teko girdėti istorijų apie padarą, panašų į mokele-mbembe, tik vietinių vadinamą „isanga“. Karininkas pirmasis ištarė žodį „dinozauras“ prisipažinęs, jog žvėries apibūdinimas jam priminė „išsigimusį zauropodą“.

Įdomus sutapimas, kad tais pačiais 1909-aisiais buvo išleista knyga „Žmonės ir pabaisos“, kurios autorius – žymus gyvūnų medžiotojas zoologijos sodams vokietis Karlas Hangenbekas – taip pat teigė girdėjęs pasakojimų apie paslaptingą Afrikos gyvūną, primenantį „iš dalies dramblį, iš dalies – drakoną“.

Bene vėliausiu liudijimu apie mokele-mbembe laikomas škoto tyrinėtojo, kriptozoologo Viljamo Gibonso straipsnis, pasirodęs 1960 metais. Jame pasakojama apie šio gyvūno nužudymą prie gėlavandenio Telės ežero netoli tų pačių Likoualos pelkių. Jei tikėtume kriptozoologu, mokele-mbembe įsipyko vietos gyventojams, nes išvaikydavo ežere visą žuvį. Taigi žmonės ežero intake surentė milžinišką spygliuotą užtvarą. Ji žvėries nesulaikė: vieną dieną mokele-mbembe užtvarą tiesiog pralaužė. Tačiau smaigai smarkiai sužalojo gyvį, jis neteko daug kraujo ir čiabuviams pavyko jį pribaigti.

Pats V. Gibonsas to nematė – šią istoriją jis išgirdo iš pigmėjų gentyje gyvenusio misionieriaus. Pastorius jam papasakojęs ir apie tai, jog po sėkmingos medžioklės buvo surengta puota, kurios metu kepta ir valgyta mokele-mbembe mėsa. O po kurio laiko visi puotavusieji susirgo ir numirė (tik nežinoma, ar dėl apsinuodijimo maistu, ar dėl kokių nors kitų atsitiktinai sutapusių priežasčių). Įdomiausia tai, jog šią istoriją netiesiogiai patvirtino ir dar vienas šaltinis. Amerikietis biologas Rojus P. Makalas per vieną savo ekspedicijų į Afriką iš liudininkų sužinojo, jog V. Gibonso aprašyto gyvūno liekanos prie Telės ežero dar buvo išlikusios ir praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje.

Į Kongo gilumą

Niekas nežino, kiek buvo surengta ekspedicijų į Kongą mokele-mbembe medžioti, bet žinoma, kad visos jos baigėsi nesėkme. Ir tai nestebina: gamtos sąlygos tose vietovėse pasibaisėtinos, čiabuviai ir tie stengiasi nesiartinti prie Likoualos pelkių. Pirmą didelę ekspediciją į tas vietas 1938-aisiais organizavo tyrinėtojas Leo fon Boksbergeris. Gamtininkai tąsyk surinko daug informacijos, tačiau kelionės atgal metu juos užpuolė pigmėjai ir visi užrašai bei piešiniai pražuvo.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje kelias ekspedicijas į Kongą buvo surengę herpetologas Džeimsas H. Pauelas ir jau minėtas biologas R. P. Makalas. Pagrindinis kelionės tikslas buvo krokodilai, tačiau slapta viltasi viena akimi žvilgtelėti ir į mokele-mbembe. Didžiam mokslininkų gailesčiui, teko apsiriboti vietos gyventojų pasakojimais apie tai, kad tas nežinomas žvėris minta žydinčiomis lianomis ir iš tiesų yra panašus į diplodoką.

1979 metais Dž. H. Pauelas dar kartą lankėsi Konge – jau išskirtinai mokele-mbembe paieškoms, bet ir vėl parsivežė tik užrašytus čiabuvių pasakojimus.

Trečioji ekspedicija 1980 metais taip pat nedavė apčiuopiamų rezultatų. Dž. H. Pauelas ir jo nuolatinis kolega iš Čikagos universiteto R. P. Makalas nutarė sutelkti dėmesį į Kongo šiaurinį regioną, sritį prie Likusalos upės ir praktiškai neprieinamo Telės ežero. Nors XX a. ėjo į pabaigą, šios vietos tada dar buvo mažai ištirtos ir beveik nekartografuotos, taigi keliautojai grįžo namo taip ir nesugebėję surasti ežero.

1981-aisiais jau R. P. Makalas pabandė prasibrauti iki Telės ežero – ir vėl be rezultato. Tačiau pavadinti ekspedicijos nesėkminga irgi nebuvo galima: ties vienu Likusalos upės vingiu, kur, pasak čiabuvių, dažnai užsuka mokele-mbembe, nes vandenys ten gilūs, keliautojai išgirdo skardų tekštelėjimą ir išvydo nuo priešingo upės kranto pakilusią didelę bangą. Tarsi į vandenį būtų paniręs labai stambus gyvūnas, gerokai didesnis už krokodilą ir net begemotą.

Nuo to karto R. P. Makalas it apsėstasis ieškojo lėšų naujoms ekspedicijoms. Kad sudomintų potencialius rėmėjus, net išleido knygą „Gyvas dinozauras?“ apie savo nuotykius. Bet viskas veltui. Tačiau buvo kitų tyrinėtojų. Tais pačiais 1981-aisiais amerikietis inžinierius Hermanas Regstersas nepaprastai sunkiai, bet vis dėlto pasiekė Telės ežerą ir praleido prie jo bemaž dvi savaites. Per tą laiką jam pavyko kelis kartus pamatyti mokele-mbembe. Tačiau visas foto- ir kino juostas, kuriuose tyrinėtojai įamžino paslaptingą gyvūną, sugadino karštis ir drėgmė.

1983-iaisiais prie ežero buvo nusigavęs ir gamtininkas iš Kongo Marselinas Agnagna. Jis paskui prisiekinėjo net 20 minučių stebėjęs mokele-mbembe, tik negalintis pateikti jokių įrodymų, nes fotografuodamas neva pamiršo nuimti objektyvo gaubtą ar taip fotoaparatas buvo neteisingai nustatytas. Gamtininkas ir pats painiojosi savo pasakojimuose, taigi niekas juo nepatikėjo.

Galiausiai 1985-ųjų pabaigoje buvo surengta operacija „Kongas“ – dar viena V. Gibonso ekspedicija. Kad nuvestų prie Telės ežero, britas pasamdė tą patį abejotinos reputacijos M. Agnagną. Ir pasigailėjo: ekspedicija nedavė jokių rezultatų, o vedlys nuolat melavo, apgaudinėjo bei vogė atsargas. 1992 metais V. Gibonsas surizikavo organizuoti dar vieną ekspediciją – „Kongas 2“, bet ir vėl nieko nepešė.

Zoologijos mįslė

Kas gi galėtų būti tas mokele-mbembe, mokslininkai negali sutarti net teoriškai. Jiems trukdo neįveikiamos kliūtys: abejotinas liudininkų patikimumas, kultūrų skirtumai bei kalbos barjeras, jau nekalbant apie tai, kad gandas apie pabaisą gali būti skleidžiamas tyčia prašalaičiams atbaidyti arba priešingai – pelningoms baltaodžių ekspedicijoms privilioti. Čiabuvių liudijimai apie pelkių monstrą dažnai prieštaringi.

Pagal vienų žodinį apibūdinimą, tai akivaizdžiai turėtų būti brontozauras, tačiau kiti beda pirštu į raganosio paveikslėlį kaip į artimiausią atitikmenį. Kai kurios pigmėjų gentys apskritai mano, kad mokele-mbembe ne tikras gyvūnas, o dvasia. Mokslininkai ir patys skeptiškai vertina iki mūsų laikų išlikusio dinozauro hipotezę (nepaisant paleontologų priminimo, kad Afrika vienintelis žemynas, kurio klimatas išliko stabilus pastaruosius dešimtį milijonų metų). Daugumos specialistų nuomone, labiau tikėtina, kad Konge gyvena šiuolaikiniam mokslui dar nežinoma reptilija.

Kitas „kabliukas“ – dinozauro dydžio nerangiam padarui būtų nelengva išgyventi pelkyne. Šiuolaikinių dramblių pėdos išsiskiria ypatinga sandara ir leidžia taip paskirstyti kūno svorį, jog jie negrimzta net į drėgną dirvą. Dinozaurų pėdos iš principo labiau panašėjo į arklio kanopas, taigi pelkėse jie būtų pražuvę.

Be to, brontozaurai gyvendavo kaimenėmis, o mokele-mbembe, jei tikėtume liudininkais, vienišius. Net ir darant prielaidą, jog Likoualos pelkėse gyveno visa banda šių gyvūnų, dėl nuolatinio dauginimosi tarpusavyje jie kadais jau būtų išsigimę… Ar gali būti, kad mokele-mbembe yra mokslui gerai žinomas gyvūnas, neatpažįstamai iškreiptas čiabuvių mitologijos? Ir taip, ir ne. Pakišus pigmėjams zoologijos knygas su paveikslėliais, jie labai dažnai rodydavo į raganosį arba pasakodavo gyvūną turint ant snukio ragą – tai tiesa. Tačiau Afrikoje raganosiai gyvena savanose, į džiungles ir tuo labiau pelkes nekelia nė kojos, be to, turi ne vieną, o du ragus.

Yra net versija, jog mokele-mbembe paprasčiausias dramblys. Arba milžiniška anakonda ar pitonas, prariję, bet dar nesuvirškinę stambaus grobio ir dėl to atrodantys deformuoti. Gali būti ir taip, kad jokios pabaisos išvis nėra. Tik pramanas ar vietos genčių mitas. Tik štai kas keista: mokele-mbembe legenda yra toli gražu ne vienintelė istorija apie Kongo pelkynuose gyvenančius į dinozaurus panašius paslaptingus gyvius.

Ant žemės ir ore

Kitas Likoualos liūnų monstras, kurį svajoja sumedžioti gamtininkai, vietos kalba vadinamas emela-ntuka, arba „dramblių žudikas“ (čiabuviai pasakoja, kad jis dažnai puldinėja šiuos gyvūnus). Tai amfibija sulig nedideliu drambliu, turinti neva milžinišką ragą, neva iltį. Jos galingas kūnas su į krokodilo panašia uodega gali būti žalias, rudas arba pilkas.

Kai kurie mokslininkai vėlgi mano, jog tai paprastas raganosis: tokia retenybė šiose vietose galėjo iškart būti mitologizuota. Tik štai nei gyvūno elgesys, nei išvaizda niekaip neatitinka raganosio. Užtat kone idealiai atitinka… ceratopso – raguotųjų dinozaurų grupės atstovo apibūdinimą. Norint išsiaiškinti, kas iš tiesų yra emela-ntuka, kaip tik ragą ir reikėtų ištirti. Ar jis sudarytas iš keratino, kaip raganosio, ar yra per gomurį peraugęs dantis, kaip dramblių iltys, ar tikrų tikriausias ragas – kaulinė atauga ant snukio, unikali ir neturinti analogų šiuolaikinės gyvūnijos pasaulyje. Pastaruoju atveju reikštų, jog tai iš tiesų ceratopsas.

Net keista, kokia ši Afrikos dalis turtinga paslapčių. Jei tikėtume vietos tautelėmis, be mokele-mbembe ir emela-ntuka, čia išlikę ir skraidančių dinozaurų – pterodaktilių. Neva jie gyvena Džiundu pelkėse, besidriekiančiose Zambijos, Angolos ir to paties Kongo pasienyje. Tenykščiai gyventojai dievagojasi, kad pabaisa, kurį jie vadina kongamato – „valčių laužytoju“, – panašus į skraidantį driežą ilga uodega ar krokodilą, jo sparnai tarsi šikšnosparnio, o snapas pilnas dantų.

Pirmasis kongamato 1923-iaisiais aprašė žinomas Afrikos tyrinėtojas britas Frenkas H. Melandas. Rėmėsi jis tik vietinių pasakojimais apie tai, kaip prie upių gyvenantis skraidantis padaras kartais užpuola mažas valteles. Tačiau kai autorius parodydavo čiabuviams knygą su dinozaurais, tie nedvejodami atpažindavo kongamato pterodaktilių piešiniuose.

1956-aisiais inžinierius Dž. P. Braunas jau savo akimis matė skraidančią pabaisą, kai viešėjo Rouzberio forte prie Bangveulu ežero Šiaurės Rodezijoje (dabartinėje Zambijoje). Kartą vakare ne vienas, o net du į pterodaktilius panašūs gyvūnai tyliai prasklendė tiesiai virš jo galvos. Įdomu tai, kad po metų medikų iš Rouzberio forto pagalbos prireikė vyrui su sužalota krūtinės ląsta. Pacientas pasakojo, kad pelkėse jį užpuolė milžiniškas paukštis, atitinkantis kongamato apibūdinimą, o paprašytas nupiešti, pakeverzojo stulbinamai į pterozaurą panašų gyvūną.

Ežerų milžinai

Garsiausias iš visų „gyvų dinozaurų“ buvo ir tebėra Nesė – Lochneso ežero Škotijoje pabaisa. Pirmąsyk nufotografuota praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, paslaptinga ežero gyventoja ir šiandien dar kaitina mokslininkų vaizduotę. Nors viskas, ką atsitiktiniams liudininkams pavyksta pamatyti ar nufotografuoti, dažniausiai būna tik iš vandens kyšanti Nesės galva ant ilgo kaklo.

Pirmasis žmogus, kuriam pasirodė Lochneso pabaisa, buvo Arturas Grantas. 1934 metų sausio 5 dieną, apie pusę antros nakties, šviečiant ryškiai mėnesienai būsimasis veterinaras važiavo motociklu keliu, besidriekiančiu ežero pakrante. Staiga dešinėje kelio pusėje esančiuose krūmuose jis pastebėjo tamsų siluetą. Kai tik motociklas ir šešėlis susilygino, į keliautoją atsisuko gyvatę primenanti galva ant ilgo kaklo su didžiulėmis ovaliomis akimis. Aiškiai išsigandęs triukšmo, gyvūnas metėsi per kelią ir nuo stataus skardžio pūkštelėjo į ežerą. Iš baimės paralyžiuotas A.

Grantas spėjo pastebėti stambų kūną, milžiniškus plaukmenis ir ilgą uodegą. Bėgant metams ir mokslui progresuojant, Nesės paieškoms pasitelkti hidrolokatoriai ir specialūs povandeniniai fotoaparatai. Nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki šiandien Lochnese būtinai darbuojasi po kelias tyrinėtojų grupes vienu metu. Ir joms ne taip prastai sekasi.

Iš visos mokslininkų Škotijoje surinktos medžiagos bene įdomiausios yra fotografijos, padarytos akademiko iš JAV Roberto Rainso grupės. 1972 metų rugpjūtį daktaro R. Rainso komanda stebėjo Lochneso ežerą hidrolokatoriais ir povandenine kamera. Vieną ankstyvą rytą hidrolokatorius užfiksavo būrelį žuvų, kuris judėjo labai greitai, tarsi vejamas. Ir išties: paskui jį lokatoriaus ekrane pasirodė paslaptingas 6–9 m ilgio objektas. Gyvūnas šaute prašovė pro povandeninę kamerą ją užkliudydamas, bet vis tiek pavyko padaryti kelias nuotraukas. Dviejose iš jų buvo ryškiai matyti rombo formos plaukmuo, mokslininkų matavimais, ne mažesnis kaip 1,5 m ilgio.

Kaip tik ir spręsdami iš plaukmenų tyrinėtojai buvo priversti prieiti išvadą, kad Lochneso ežere gyvena ne kas kitas, kaip tik pleziozauras, kurio giminaičiai oficialiai išmirė prieš daugiau kaip 60 mln. metų. Dar vienas toks „velionis“, mokslininkų įtarimu, įsikūręs JAV Šampleino ežere – didžiuliame vandens telkinyje, įsispraudusiame tarp Niujorko ir Vermonto valstijų. Ežero plotis neviršija 18 km, bet ilgis – visi 175 km: šiaurinė Šampleino pakrantė siekia Kvebeką Kanadoje. Manoma, jog būtent ežero dydis ir nulėmė tai, kad apie jo „pabaisą“ pravarde Šampas pranešimų sulaukiama ne tiek daug.

Apie šį gyvį – neva milžinišką raguotą vandens gyvatę – dar prieš gerą šimtmetį pasakojo vakarinėje ežero pakrantėje gyvenę irokėzų genties indėnai, vadinę jį „šausaru“. Bet nors žodinių ir rašytinių liudijimų apie žmonių susidūrimus su Šampu egzistuoja šimtai, padaryti padorią gyvūno nuotrauką pavyko tik kartą.

1977 metų liepos 5 dieną Vermonto valstijos teritorijoje sutuoktiniai Sandra ir Entonis Mensiai nufotografavo Šampą vandenyje iš vos pusšimčio metrų – gaila tik, kad nusisukusį nuo objektyvo. Bet nuotraukos užteko mokslininkams apskaičiuoti, jog matomos gyvūno kūno dalies aukštis turėtų siekti nuo 5 iki 17 m. Vadinasi, jis tikras milžinas. Ir jei nuotraukos ar jose užfiksuotas vaizdas nesuklastoti, beveik be abejonės, Nesės giminaitis – pleziozauras.

Priešistorinės gyvatės

Kanados Britų Kolumbijoje, Okanagano ežere, manoma, gyvena padaras, vadinamas ogopogo. Daugeliui vietos gyventojų kartų jis dar žinomas kaip naitaka, arba „ežero demonas“. Mačiusieji apibūdina jį kaip ilgą, į didžiulę gyvatę panašią būtybę, kuri plaukdama susuka savo kūną į žiedus.

Arčiausiai prie pabaisos buvo prisiartinusi tokia ponia Klark, 1974-ųjų ankstyvą birželio rytą sumaniusi išsimaudyti pietinėje ežero pakrantėje. Gyvatė tiesiog įsirėžė į plaukikės kojas ir išsigandusi iškart nėrė į gilumą. Moteris matė ją labai trumpai, bet spėjo, jog gyvis maždaug 8 m ilgio ir 1 m apimties. Jo kūnas buvo lygus, bežvynis. Pasak ponios Klark, gyvūnas buvo panašesnis į banginį nei į žuvį ar reptiliją, o ir elgėsi kaip šis žinduolis, tik kad ji gyvenime nebuvo mačiusi banginių tokių liesų.

Mokslininkai, ištyrę šį ir kitus susidūrimo su ogopogu atvejus, priėjo išvadą, jog tai galėtų būti tik bazilozauras – priešistorinė jūrų gyvatė arba, tiksliau, gyvatinis banginis. Nes, paleontologų teigimu, iš visų panašių ano metų gyvių vieninteliai bazilozaurai plaukiojo kaip tik taip judindami kūną, kaip Okanagano ežero pabaisa.

Beje, kaip tik dėl to plaukimo būdo, kai žiedais susukto kūno dalys išnyra iš vandens it kupra, mokslininkams galbūt ir nesiseka surasti tariamų „pabaisų“ nei Lochnese, nei Okanagane. Mat jie ieško išties kuproto priešistorinio gyvūno – pleziozauro, kai iš tikrųjų turėtų ieškoti gyvatės. Kanadoje, tarp kitko, gyvena dar vienas toks gyvis. Manitobos ežere. 1962 metų rugpjūčio 12-ąją jį nufotografavo du žvejai: į juodą gyvatę ar milžinišką ungurį panaši būtybė praplaukė po vandeniu už 50 m nuo jų valtelės. Fotografijos, deja, išėjo neaiškios.

Į bazilozaurus panašūs gyvūnai nėra tokie reti. Juos žmonės yra matę daugybėje skirtingų ežerų visame pasaulyje, taip pat Škotijoje ir Airijoje. Kartais net vandens telkiniuose, kurie aiškiai per maži priešistorinei gyvatei manevruoti ir pramisti. Todėl ir spėjama, kad šios „pabaisos“ keliauja iš vieno ežero į kitą – gal povandeniniais kanalais, o gal ir ne: paleontologai sako, kad bazilozaurai ir jų giminaičiai, skirtingai nei kiti bangininiai, prireikus galėjo nedidelius atstumus įveikti sausuma. Tai paaiškintų ir susitikimus su Nese sausumoje – pleziozaurai ne taip noriai lipdavo iš vandens.

Išnirę iš nebūties

1995 metų balandžio 20 dieną du kanadiečiai iš Britų Kolumbijos Karališkojo muziejaus – Polis le Blondas ir Edas Bousfildas – solidžiame moksliniame žurnale „Amphipacifica“ paskelbė atradę iki šiol nežinomą gyvūną. Mokslininkai pavadino jį Cadborosaurus willsi ir priskyrė reptilijoms. Kanadiečių nuomone, tai iki mūsų dienų išgyvenę zeuglodonai – iš esmės tie patys bazilozaurai.

Cadborosaurus willsi kelias į mokslinį pripažinimą buvo ilgas. Bet tiksliai žinoma, kad prasidėjo jis praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai Britų Kolumbijos pakrantės miestelyje Kemp Firke buvo rastas paslaptingas skeletas. Vietos laikraščio redaktorius juokais pavadino nežinomas liekanas „kedborozauru“ – pagal vietos įlankos pavadinimą. Atvirukai su „jūros gyvatės iš Kedboro įlankos“ fotografija tapo populiariausiu suvenyru regione, o vietos gyventojams legenda taip patiko, kad tariamą pabaisą ilgainiui meiliai pradėta vadinti Kedžiu.

1937 metais į banginių medžiotojų stotį Naiden Harbore Kanadai priklausančiose Karalienės Šarlotės salose buvo atgabenta kašaloto maita. Jo skrandyje žvejai rado dar vieną neįprastą skeletą, labai panašų į Kedį. Jie abu buvo maždaug 3,5 m, didele galva ir ilgu kaklu, pereinančiu į gyvatės primenantį kūną, taip pat uodega, ant kurios turėjo būti plaukmenys.

Didžiam šiuolaikinių mokslininkų liūdesiui abu skeletai iki mūsų laikų neišliko. Tačiau retkarčiais pasirodo gyvi „Kedžiai“. Štai 1993 metų vasarą nedidelio lėktuvėlio pilotai Vankuverio salos Saanišo įlankoje matė iškart du Cadborosaurus willsi. Bet kai vyrai savo hidroplanu nusileido ant vandens, kad atidžiau pažiūrėtų, porelė spruko. Tyrinėtojai spėjo, jog gyvūnai buvo užklupti poravimosi metu – esą liepos mėnesį prie Kanados krantų jie kaip tik ir renkasi šiam tikslui. O vaikus greičiausiai veda naktimis krante. Taigi dinozaurai ir vėl vaikšto žeme.

PARENGĖ AISTIS GIRNIUS

Kategorija: Istorijos paslaptys | Patalpino: Rolando (26.05.2013) | Autoriai: PARENGĖ AISTIS GIRNIUS | | Aut. teisės: http://apiemistika.lt
Просмотров: 2861 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Maskvos upėje veisiasi milžinės žuv...

Praeitą savaitę, keli žvejai pagavo Mask... (1147)
ufospace
Dviguba Marso mįslė: "Curiosit...

NASA marsaeigis "Curiosity" atvedė moksl... (540)
ufospace
Burti su adata bandžiusios Kotrynos...

Pasak Kotrynos, Nafania pradėdavo bil... (955)

ufospace
Vietoje kulkos – plaktukas: mokslin...

Mičigano universiteto antropologė dr.... (1669)

ufospace
Londono metro vaiduokliai...

Londono metro buvo ... (3199)
ufospace
Ateiviai apžiūrinėjo viešbutį?...

Sekmadienio vakarą dešimtmetis berniukas... (857)
ufospace
Meistrystės Panevėžyje: vėjo jėgain...

Panevėžys, iki šiol labiau asocijuotas s... (2031)
ufospace
Žalias ir nedegantis...

Dolerio istorija - tikras detektyvas.... (4903)

ufospace
Sukurtas pirmas žmogaus dydžio obje...

Panašu, kad ir Harrio Potterio gyveni... (642)

ufospace
Mobilusis telefonas egzistavo jau 1...

Atskleista paslaptis video ir nuotrau... (836)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos