Главная » Статьи » Istorijos paslaptys

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Sparnuotieji husarai. Plieninis Lietuvos - Lenkijos kumštis

Kategorija: Istorijos paslaptys»

Bend­ros Lie­tu­vos - Len­ki­jos vals­ty­bės gy­va­vi­mo lai­ko­tar­piu iš­ko­vo­ta daug šlo­vin­gų ka­ri­nių per­ga­lių. Koks veiks­nys sie­ja vi­sas šias per­ga­les? Be jo­kios abe­jo­nės - Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai.

“Im­por­tuo­ti” ir patobulinti

Len­ki­jos Ka­ra­lys­tė “im­por­ta­vo” hu­sa­rus iš Veng­ri­jos XV a, ta­čiau tuo me­tu jie dar be­veik nie­kuo ne­pri­mi­nė Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų, mū­šio lau­ke pa­si­ro­džiu­sių Ste­po­no Ba­to­ro val­dy­mo me­tu. Taip pat to laik­me­čio hu­sa­rų ne­de­rė­tų pa­inio­ti ir su XVIII a vi­so­je Eu­ro­po­je iš­po­pu­lia­rė­ju­sia, taip pat veng­riš­ko sti­liaus, leng­vą­ja ka­va­le­ri­ja.

Štai toks vaizdas buvo paskutinis reginys gyvenime tūkstančiams Lietuvos - Lenkijos valstybės priešų XVI - XVII a mūšiuose. deadliestblogpage.wordpress.com nuotrauka

Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­se hu­sa­rai iš pra­džių bu­vo tik dar vie­na ka­va­le­ri­jos rū­ši­mi, daž­niau­siai ne­tu­rė­ju­sia le­mia­mos įta­kos mū­šio ei­gai, ta­čiau vis­kas pa­si­kei­tė 1576 m., kai Ste­po­nas Ba­to­ras ta­po Len­ki­jos ka­ra­liu­mi ir Lie­tu­vos di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu.

Jo ini­cia­ty­va, anks­čiau leng­vą­ja (ar­ba vi­du­ti­ne) ka­va­le­ri­ja bu­vę hu­sa­rai trans­for­ma­vo­si į vi­siš­kai nau­ją ir tik mū­sų re­gio­nui bū­din­gą ka­va­le­ri­jos rū­šį – Spar­nuo­tuo­sius hu­sa­rus. Tai bu­vo vi­du­ti­nė-su­nkio­ji ka­va­le­ri­ja, pa­kei­tu­si ti­piš­kus Re­ne­san­co epo­chai itin su­nkiai šar­vuo­tus ir to­dėl la­bai bran­giai kai­nuo­jan­čius su­nkiuo­sius rai­tuo­sius ie­ti­nin­kus. Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau ne­bep­ri­mi­nė ir sa­vo veng­riš­kų „pro­tė­vių“ – tai bu­vo ry­tie­tiš­kos ir va­ka­rie­tiš­kos ka­ry­bos de­ri­nys. Šis de­ri­nys pa­si­ro­dė toks sėk­min­gas, kad maž­daug 100 me­tų Spar­nuo­tie­siems hu­sa­rams ne­bu­vo ly­gių prieš­inin­kų nei Ry­tuo­se, nei Va­ka­ruo­se. Dau­ge­ly­je šal­ti­nių jie iki šiol va­di­na­mi ge­riau­sia to lai­ko­tar­pio ka­va­le­ri­ja Eu­ro­po­je, o gal­būt ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Lietuvos - Lenkijos Sparnuotasis husaras./Jozefo Brandto paveikslas.

Il­gas ko­vų kelias

Ste­po­no Ba­to­ro re­for­mos pra­dė­tos XVI a 8-ame de­šimt­me­ty­je, o Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „auk­so am­žius“ pra­si­de­da jau 1577 m. per­ga­le Liu­bi­še­vo mū­šy­je. Nuo šios per­ga­lės iki pat Vie­nos iš­va­da­vi­mo nuo tur­kų ap­gul­ties 1683 m. Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo ta jė­ga, ku­ri nu­lem­da­vo Lie­tu­vos - Len­ki­jos ka­riuo­me­nės per­ga­les, daž­nai prieš skait­lin­ges­nius prieš­us.

XVIII a Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau „pa­se­no“ ir ne­bea­ti­ti­ko mo­der­nios ka­ry­bos rei­ka­la­vi­mų bei vir­to fak­tiš­kai ce­re­mo­ni­niais da­li­niais. Ta­čiau kaip ka­va­le­ri­jos rū­šis vis dar iš­li­ko ka­riuo­me­nė­je iki pat 1776 m., kuo­met jų tra­di­ci­jas pe­rė­mė leng­vo­ji ka­va­le­ri­ja – ulo­nai.

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų is­to­ri­jos ke­lias pa­žy­mė­tas dau­gy­be įsta­bių per­ga­lių: Liu­bi­še­ve (1577 m.), Bi­čy­no­je (1588 m.), Ko­ken­hau­ze­ne (1601 m.), Kir­chol­me (1605 m.), Klu­ši­ne (1610 m.), Cho­ci­me (1621 m.), Trčia­no­je (1629 m.), Och­ma­to­ve (1644 m.), Be­res­teč­ko­je (1651 m.), Po­lon­ko­je (1660 m.), Cho­ci­me (1673 m.), Lvi­ve (1675 m.) ir Vie­no­je (1683 m.). Vi­suo­se šiuo­se mū­šiuo­se Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo le­mia­mas per­ga­lės fak­to­rius.

Kil­nio­ji kavalerija

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų da­li­nius su­da­rė tur­tin­ges­nie­ji Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ba­jo­rai. Kiek­vie­nas hu­sa­ras, va­di­na­mas „drau­gu“ (len­kiš­kai – „to­war­zysz“) pats fi­nan­suo­da­vo sa­vo ir dar ke­le­to kom­pan­jo­nų par­en­gi­mą ir ap­rū­pi­ni­mą. Pa­gal su­sik­los­čiu­sią tra­di­ci­ją, ka­ra­lius mo­kė­da­vo tik už ie­tį.

Ke­le­tas to­kių bū­rių bū­da­vo ap­jun­gia­mi į di­des­nį da­li­nį – „vė­lia­vą“, ku­rią su­da­rė nuo 30 iki 60 rai­te­lių. Le­mia­mų at­akų me­tu „vė­lia­vos“ bū­da­vo jun­gia­mus į gau­ses­nius bū­rius po 150 – 200 hu­sa­rų. To­kia tvar­ka bu­vo pir­miau­siai or­ga­ni­zuo­ta Ste­po­no Ba­to­ro as­me­ni­nė gvar­di­ja, bet jau pa­sku­ti­nia­me XVI a de­šimt­me­ty­je jos pa­vyz­džiu bu­vo or­ga­ni­zuo­ti pra­ktiš­kai vi­si Len­ki­jos ir Lie­tu­vos hu­sa­rų pul­kai.

Kaip mi­nė­ta anks­čiau, dau­gu­ma hu­sa­rų bu­vo ki­lę iš ti­krai tur­tin­gų ba­jo­rų šei­mų, nes to­li gra­žu ne kiek­vie­nas šlėch­tos at­sto­vas ga­lė­jo sau leis­ti to­kį žir­gą, šar­vus, gink­lus bei puo­šy­bos ele­men­tus, ku­riuos tu­rė­jo Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai.

Sparnuotųjų husarų šarvai/Lenkijos kariuomenės muziejus

Spar­nų fenomenas

Ži­no­ma, pa­grin­di­nis Lie­tu­vos – Len­ki­jos hu­sa­rų at­ri­bu­tas bu­vo jų spar­nai, dėl ku­rių šie rai­te­liai ir ga­vo sa­vo var­dą. Spar­nus su­da­rė me­di­nis kar­ka­sas, tvir­tin­tas iš pra­džių prie bal­no hu­sa­rui už nu­ga­ros, o vė­les­niuo­ju lai­ko­tar­piu – tie­siai prie rai­te­lio nu­ga­ros. Šis kar­ka­sas bu­vo puo­šia­mas plunks­no­mis, da­žo­mas rau­do­na ar­ba pur­pu­ri­ne spal­va ir kaus­to­mas žal­va­riu. Su­si­da­ry­da­vo įspū­dis, kad hu­sa­rai iš tie­sų yra „spar­nuo­ti“.

Iki šiol ka­ry­bos is­to­ri­kai gin­či­ja­si, ko­kia bu­vo ti­kro­ji hu­sa­rų spar­nų pa­skir­tis. Vie­ni tei­gia, kad bu­vo tik puo­šy­bos ele­men­tas, su­tei­kian­tis hu­sa­rams itin iš­ki­lią iš­vaiz­dą ir taip pa­brė­žian­tis jų aukš­tą kil­mę ir eli­ti­nių pa­jė­gų sta­tu­są. Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net tvir­ti­na, kad spar­nai bu­vo tik par­adi­nis ele­men­tas, nie­ka­da ne­dė­vė­tas mū­šy­je.

Ki­ti prie šio api­bū­di­ni­mo pri­de­da ir tai, kad ke­le­to tūks­tan­čių spin­din­čiais šar­vais ir leo­par­do kai­liais (bū­ti­nas at­ri­bu­tas kiek­vie­nam hu­sa­rui) pa­si­da­bi­nu­sių „mir­ties an­ge­lų“ at­aka tu­rė­jo kel­ti siau­bą prieš­o ka­rei­viams.

Kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai taip pat pa­žy­mi ir pra­kti­nę spar­nų pa­skir­tį. Pir­miau­siai, spar­nai ga­lė­jo sau­go­ti hu­sa­ro nu­ga­rą nuo kar­do kir­čio. Be to, jie ne­leis­da­vo už­mes­ti ant rai­te­lio la­so, o tai skam­ba kaip iš tie­sų nau­din­gas gy­ny­bos ele­men­tas, at­siž­vel­giant į tai, kad mi­ni­mu lai­ko­tar­piu daug ka­riau­ta su to­to­riais ir tur­kais os­ma­nais, ku­rių leng­vie­ji rai­te­liai daž­nai nau­do­jo kil­pas, kad iš­vers­ti su­nkiuo­sius prieš­o rai­te­lius iš bal­no. Dar vie­na teo­ri­ja tei­gia, kad hu­sa­rų spar­nų plunks­nos kel­da­vo di­de­lį triukš­mą, to­dėl žir­gai ne­si­bai­dė mū­šio ka­ko­fo­ni­jos.

 

XVI a vidurio Sparnuotųjų husarų šarvai./Krokuvos nacionalinis muziejus

Tik tai, kas geriausia

Spar­nuo­tų­jų hu­sa­ro eki­pi­ruo­tė per jų kles­tė­ji­mo šimt­me­tį kei­tė­si, ta­čiau iš­sau­gant jų di­din­gą iš­vaiz­dą ir vi­sa­da tik ko­ky­biš­kes­nės gink­luo­tės nau­dai. Tai ypač pa­sa­ky­ti­na apie šar­vus. Ste­po­no Ba­to­ro lai­kais hu­sa­rai at­si­sa­kė su­nkių šal­mų ir di­de­lių me­di­nių sky­dų (veng­riš­ka tra­di­ci­ja) ir kuo to­liau, tuo la­biau orien­ta­vo­si į leng­vus, bet itin aukš­tos ko­ky­bės šar­vus. Ti­piš­ką šar­vų komp­lek­tą su­da­rė šal­mas su da­lies vei­do ap­sau­ga, krū­ti­nės ir nu­ga­ros šar­vai, leng­vi dil­bius ir šlau­nis sau­gan­tys šar­vai. XVII a Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų eki­pi­ruo­tė ta­po to­kia stan­dar­ti­zuo­ta, kad ją jau ga­li­ma pra­ktiš­kai va­din­ti uni­for­ma. Pa­na­šūs šar­vai, vi­siems hu­sa­rams pri­va­lo­mi spar­nai bei leo­par­do (kar­tais ki­tų eg­zo­ti­nių gy­vū­bų) kai­liai aiš­kiai su­tei­kė rai­te­liams bend­rą, juos cha­rak­te­ri­zuo­jan­čią iš­vaiz­dą.

Ne ma­žiau įspū­din­gas už šar­vus bu­vo ir kiek­vie­no hu­sa­ro gink­lų rin­ki­nys. Svar­biau­sias hu­sa­ro gink­las – la­bai il­ga (iki 5 m), bet la­bai leng­va (spe­cia­liai hu­sa­rams ga­min­ta, iš dvie­jų da­lių su­de­da­ma tuš­čia­vi­du­rė) ie­tis. Ar­ti­mo­je ko­vo­je įpras­tu gink­lu bu­vo il­gas ir lenk­tas ka­va­le­ri­jos kar­das, nors daž­nai mi­ni­ma, kad prie bal­no bū­da­vo tvir­ti­na­mas dar ir at­sar­gi­nis su­nkus kar­das – pa­la­šas. Ka­ri­nin­kai ne­re­tai nau­do­da­vo ir kuo­kas ar­ba ko­vos kū­jus. Be to, hu­sa­rai tu­rė­jo šau­na­muo­sius gink­lus – po du bal­no prie­ky­je tvrti­na­mus pis­to­le­tus ar­ba ka­va­le­ri­jos ka­ra­bi­ną (mi­ni­mas re­tai). Pa­vie­niais at­ve­jais nau­do­ti ir to­to­riš­ko ti­po su­dur­ti­niai lan­kai.

Spranuotųjų husarų ataka/archives.foolz.us piešinys

Plie­ni­nio kumš­čio taktika

Tai­gi, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai bu­vo vi­du­ti­nio su­nku­mo, la­bai grei­ta ir uni­ver­sa­liai pa­nau­do­ja­ma ka­va­le­ri­ja. Pa­grin­di­nė jos tak­ti­ka bu­vo tie­sio­gi­nis smū­gis, iš­sklai­dan­tis prieš­o ri­kiuo­tę. Hu­sa­rai pul­da­vo la­bai glaus­to­mis gre­to­mis, bū­riais po 150 – 200 rai­te­lių, iš­ri­kiuo­tų į 2 ei­les. Ri­kiuo­tė bu­vo to­kia tan­ki, kad sa­ko­ma, jog hu­sa­rai lies­da­vo­si ke­liais. Tai by­lo­ja apie aukš­tą rai­te­lių meis­triš­ku­mo ly­gį, ką pa­tvir­ti­na ir fak­tas, kad Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai net vi­su grei­čiu lėk­da­mi į at­aką (mak­si­ma­lus grei­tis bū­da­vo iš­vys­to­mas be­veik prieš pat su­si­dū­ri­mą su prieš­u), su­ge­bė­da­vo sinch­ro­niš­kai at­lik­ti stai­gius po­sū­kius – t.y. ne­ti­kė­tai smog­ti į ki­tą prieš­o ri­kiuo­tės vie­tą, nei tas ti­kė­da­vo­si.

Jei prieš­o ri­kiuo­tė ne­suir­da­vo nuo pir­mo smū­gio, at­akas hu­sa­rai ga­lė­da­vo kar­to­ti po ke­le­tą kar­tų. Spe­cia­liai tam ka­riuo­me­nė su sa­vi­mi ga­ben­da­vo at­sar­gi­nes ie­tis.

Nau­do­da­mi Eu­ro­po­je jau pa­se­nu­sia lai­ky­tą tie­sio­gi­nio smū­gio tak­ti­ką, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­ro­dė be­są kur pra­na­šes­ni už eu­ro­pie­tiš­ką vi­du­ti­nę ir su­nkią­ją ka­va­le­ri­ją, ku­ri tuo me­tu bu­vo la­bai ne­pas­lan­ki ir nau­do­jo itin sta­tiš­ką tak­ti­ką.

Pa­vyz­džiui, šve­dų rei­ta­rai bu­vo iš­mo­ky­ti šau­dy­ti po vie­ną ei­lę, kuo­met pir­mo­ji gre­ta trauk­da­vo­si už drau­gų nu­ga­rų už­si­tai­sy­ti gink­lų. Tu­rint ome­ny­je, ko­kių grei­čiu į juos rėž­da­vo­si Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai, to­kia tak­ti­ka bu­vo vi­siš­kai ne­efek­ty­vi.

Tuo me­tu ko­vo­jant prieš to­to­rius ar­ba ka­zo­kus, Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai jau nau­do­jo­si ti­piš­kai va­ka­rie­tiš­kais pri­va­lu­mais – šau­na­mai­siais gink­lais ir ne­pa­ly­gi­na­mai ko­ky­biš­kes­niais šar­vais.

Hu­sa­rų gink­luo­tės ir šar­vų su­nku­mo bei grei­čio de­ri­nys lei­do jiems efek­ty­viai kau­tis ir gy­ny­bo­je. Gel­to­nų­jų Van­de­nų mū­šy­je (1648 m.), Chmel­nic­kio ka­zo­kų su­ki­li­mo me­tu, vos Len­ki­jos 1500 ka­rei­vių (iš jų tik 200 hu­sa­rų) sėk­min­gai gy­nė­si nuo 11 000 ka­zo­kų. Sėk­mę ga­ran­ta­vo bū­tent Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų meis­triš­ku­mas.

„Jei Die­vas su mu­mis...“

Per šimt­me­tį šlo­vin­gos ko­vų is­to­ri­jos Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo ne tik meis­triš­ku­mu ir pui­kia eki­pi­ruo­te, bet pir­miau­sia – bea­to­dai­riš­ka nar­sa. Jie daž­nai pul­da­vo vi­siš­kai ne­pai­sy­da­mi kie­ky­bi­nės prieš­o pers­va­ros. At­ro­do, kad bū­tent šiems Lie­tu­vos – Len­ki­jos aris­to­kra­tams la­biau­siai ti­ko pa­čios vals­ty­bės mo­to: „Si Deus no­bis­cum, quis con­tra nos?“ („Jei Die­vas su mu­mis, kas tuo­met prieš mus?“).

Liu­be­šo­vo mū­šy­je, prieš 7000 – 12000 tūks­tan­čių su­maiš­ta­vu­sio Dan­ci­go ka­rei­vių sto­jo vos 2000 ka­rių Ja­no Zbo­rovs­kio va­do­vau­ja­ma ar­mi­ja. Pės­ti­nin­kams nu­til­džius vo­kie­čių pa­tran­kas ir at­rė­mus pi­ki­nie­rių puo­li­mą, į Dan­ci­go ka­riuo­me­nės flan­gą smo­gė Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai. To už­te­ko, kad bėg­tų vi­sa Dan­ci­go ka­riuo­me­nė.

Kah­len­ber­go mū­šy­je (Vie­nos iš­va­da­vi­mas nuo tur­kų ap­gul­ties) da­ly­va­vo di­džiu­lės są­jun­gi­nin­kų pa­jė­gos (apie 80 000 ka­rei­vių), ta­čiau le­mia­mu mū­šio mo­men­tu ka­ra­lius Jo­nas III So­bies­kis net ne­lau­kė kad tur­kų gre­toms smog­tų vi­sa gau­si są­jun­gi­nin­kų ka­va­le­ri­ja (tai bu­vo di­džiau­sia ka­va­le­ri­jos at­aka is­to­ri­jo­je), o pats su 3000 Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų smo­gė os­ma­nams, per ku­rių gre­tas hu­sa­rai pe­rė­jo, kaip pei­lis per svies­tą, su­kel­da­mi pa­ni­ką vi­so­je li­ku­sio­je tur­kų ar­mi­jo­je.

Sparnuotųjų husarų ataka Klušino mūšyje./Simono Bogušovičiaus paveikslas

Ypa­tin­ga nar­sa Spar­nuo­tie­ji hu­sa­rai pa­si­žy­mė­jo Klu­ši­no mū­šy­je prieš mask­vė­nus. Ten 6 800 Lie­tu­vos – Len­ki­jos ka­rei­vių sto­jo prieš 35 000 mask­vė­nų, be to dar tu­rė­ju­sių 11 pa­tran­kų prieš 2 mū­siš­kes. Hu­sa­rai net ke­le­tą kar­tų (vie­nas am­ži­nin­kas nu­ro­do 8 at­akas) puo­lė įtvir­tin­tas mask­vė­nų pės­ti­nin­kų po­zi­ci­jas, kur ka­va­le­ri­ja tie­siog ne­ga­lė­jo nu­ga­lė­ti. Ta­čiau šios at­akos iš­pro­vo­ka­vo vie­na­me Mask­vos ka­riuo­me­nės flan­ge bu­vu­sią ka­va­le­ri­ją pul­ti ir ne­va „pri­baig­ti“ pa­var­gu­sius hu­sa­rus. Su­si­dū­ri­me mask­vė­nų ka­va­le­ri­ja bu­vo su­nai­kin­ta ir taip at­ver­tas ke­lias į jų ka­riuo­me­nės flan­gą, kas ir už­ti­kri­no per­ga­lę.

Nė vie­nam lie­tu­viui tur­būt ne­rei­kia pri­min­ti ir Kir­chol­mo (Sa­las­pi­lio mū­šio), kuo­met 3 600 Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus ka­rių su­triuš­ki­no 11 000 šve­dų. Le­mia­ma­me mū­šio eta­pe 300 Chod­ke­vi­čiaus Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų „su­ra­ki­no“ vi­są šve­dų pės­ti­nin­ki­ją mū­šio lau­ko vi­du­ry­je ir da­vė pa­kan­ka­mai lai­ko pės­ti­nin­kams ir leng­vą­jai ka­va­le­ri­jai su­muš­ti šve­dus flan­guo­se ir ap­sup­ti li­ku­sias jų pa­jė­gas.

Tai tik ke­le­tas la­bai trum­pų pa­vyz­džių iš šlo­vin­gos Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų kau­ty­nių is­to­ri­jos. Ži­no­ma, bū­da­vo ir pra­lai­mė­ji­mų, ta­čiau net gau­ses­nis prieš­inin­kas po to di­džiuo­da­vo­si, kad įvei­kė Lie­tu­vos – Len­ki­jos pa­jė­gas, ku­rių gre­to­se bu­vo bent kaž­kiek Spar­nuo­tų­jų hu­sa­rų.

Daž­nas skep­ti­kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­lis XVII a per­ga­lių bu­vo tik epi­zo­di­nės – juk ir su­mu­šant prieš­ą mū­šio lau­ke, ka­rai bū­da­vo lai­mi­mi re­tai ir vals­ty­bės sie­nos lė­tai, bet ne­pa­liau­ja­mai trau­kė­si. Ta­čiau tai – la­bai pla­tus klau­si­mas, api­man­tis vi­sas vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sfe­ras, o ne hu­sa­rų ko­ky­bę. Bet koks prie­kaiš­tas at­šo­ka, kaip strė­lė nuo Spar­nuo­to­jo hu­sa­ro ki­ra­sos, nes šie rai­te­liai ta­po gy­va mū­sų vals­ty­bės le­gen­da, ap­gin­da­mi jos gar­bę kiek­vie­na­me mū­šio lau­ke, kur tik jiems te­ko kau­tis.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Istorijos paslaptys | Patalpino: Rolando (17.07.2013) | Autoriai: Ai­da­nas PRALEIKA | | Aut. teisės: http://lzinios.lt
Просмотров: 3325 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Mūsų Galaktikoje formuojasi giganti...

Pasitelkę ALMA (Atacama Large Millimeter... (1389)
ufospace
Kodėl žmonės mato vaiduoklius?...

Vaiduoklių fenomenas lydi žmoniją nuo ne... (1241)
ufospace
Astronomai atrado naują lig šiol ne...

“O jei tokių yra netoli Saulės?... (847)

ufospace
Surastas sprendimas vienai didžiaus...

Australijos mokslininkai pirmą kartą ... (585)

ufospace
Kreditą karui Hitleris gavo iš JAV?...

1939 metais startavo didžiausios pasa... (1685)

ufospace
Ar islamas radikalesnė religija? Žv...

Kai kal­ba­ma apie is­la­mą, a­te­is­tai... (1256)
ufospace
Nauji duomenys rodo: juodosios skyl...

Visai gali būti, kad juodosios skylės ba... (495)
ufospace
Implantai – ateivių rankų darbas?...

Ufologai pasakoja istorijas apie tai, ka... (1914)
ufospace
Deividas Koperfildas – stebukladary...

Paprastai žmonės nemėgsta būti apgaudinė... (1226)
ufospace
TKS spektrometru orbitoje aptikta a...

Tarptautinėje kosmi... (772)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos