Главная » Статьи » Gamtos paslaptys

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Vaikai maugliai: užauginti žvėrių

Kategorija: Gamtos paslaptys» Žymos: Homo sapiens, urvinis žmogus., mąstantis žmogus, Homo troglodytes

Ar visi mes tikrai esam vieno kraujo?

Kuris mūsų vaikystėje nėra skaitęs garsiųjų Radjardo Kiplingo apsakymų apie Mauglį – vilkų užaugintą žmonių vaiką? Jei ir neskaitėme, tai atmintinai žinome sovietinių laikų animacinį filmą. Jo pabaigoje jau suaugęs Mauglis, džiunglėse prie krioklio sutikęs gražuolę merginą, grįžta gyventi pas žmones. Tačiau tikriesiems maugliams niekada nebūna toks maloningas.

Ne vieno šimtmečio istorija

Maugliu dabar vadinami vaikai, užauginti gyvūnų. Jų globon mažyliai patenka dėl įvairiausių priežasčių: vieni paklysta miške, kitus sąmoningai pameta tėvai.

Kiek tokių graudžių istorijų būta per pastaruosius šimtmečius, sunku suskaičiuoti. Tačiau žinoma, kad pirmieji pranešimai apie žvėrių užaugintus vaikus pasirodė dar XVIII a. pabaigoje.

Kartą medžiotojai iš Framaurko miestelio Vengrijoje, sekę milžiniško lokio pėdomis, kalnuose, kur niekada anksčiau nebuvo žengusi jų koja, aptiko aiškius žmogaus pėdsakus. Jie vedė tiesiai į žvėries urvą. Medžiotojai įžengė vidun ir apstulbo: prieš juos stovėjo auksaplaukė gražuolė – visiškai nuoga, įdegusi, tvirtai sudėta. Trumpai tariant, tikra pasakų princesė. Tik elgėsi mergina ne kaip princesė. Ji urzgė ir vis taikėsi įkąsti, todėl buvo atiduota į našlaičių prieglaudą, kur ją ilgą laiką bandė „sužmoginti“. Veltui: mergina valgė tik žalią mėsą, medžių žievę, augalų šaknis. Koks buvo tolesnis Vengrijos „lokių princesės“ likimas, deja, nežinoma.

Užtat mauglio Viktoro iš Averono srities Prancūzijoje istorija turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą.

1799 metais berniuką rado miške visiškai nuogą, padengtą tik purvo pluta. Panašu, kad jis išgyveno valgydamas šaknis ir giles. Maždaug 12 metų vaiką apžiūrėjęs kaimo gydytojas rado ant kaklo siaubingą randą – ankstyvoje vaikystėje jam kažkas buvo perrėžęs gerklę.

Viktoras iš Averono, taip jis pradėtas vadinti, buvo atiduotas auginti šeimai, kuri jį ilgai ir kantriai mokė, auklėjo. Viktoras išmoko pjauti malkas, atlikti ir sunkesnius darbus, tačiau sklandžiai kalbėti jam taip ir nepavyko išmokti (galbūt dėl patirtos traumos).

Vaikinukas užaugo, tačiau niekada nevedė, nors kaimo gražuolės Viktorui patiko. Jis net bandė jas merginti meiliai urgzdamas ir taikydamasis pačiupti už sijono. Merginos su riksmais bėgdavo šalin, tuo sukeldamos Viktorui įniršio priepuolius.

Averono mauglis mirė 40-ies nepalikęs palikuonių. Tačiau jam, galima sakyti, pasisekė: daugumos žvėrių užaugintų vaikų gyvenimas baigdavosi nepalyginti tragiškiau.

Atskira rūšis?


Didis švedų gamtininkas Karlas Linėjus tvirtino, kad iš tikrųjų egzistuoja du žmonių porūšiai: Homo sapiens, arba mąstantis žmogus, ir Homo troglodytes – urvinis žmogus. Pastarajam porūšiui priklauso nemąstančios ir nekalbančios būtybės, „apaugusios kailiu, keturkojės ir bukos“. XVIII a. mokslininko įsitikinimu, Homo troglodytes gyveno ne tik istoriniais, bet ir mūsų laikais.

Po daugelio metų K. Linėjaus tyrinėjimų rezultatai buvo sudėti į knygą „Mąstantis laukinis žmogus“, išleistą 1888-aisiais. Joje, be kita ko, aprašyta vienos iš gamtininko tyrinėtų mauglių istorija.

Tai buvo maždaug 10 metų mergaitė, vieną vakarą pasirodžiusi nuošaliame Prancūzijos kaimelyje. Basa, prisidengusi tik žvėrių kailių draiskanomis, ant galvos vietoj kepurės užsivožusi išskobtą moliūgą. Laukinukė buvo ginkluota lazda ir aiškiai mokėjo ja naudotis: kai kaimiečiai ją užsiundė šunimis, mergaitė vienam smogė tokia jėga, kad užmušė vietoje.

Basakojė pasirodė esanti puikus egzempliorius tyrinėjimams. Ji turėjo itin gerai išvystytus nykščius, todėl medžiais laipiojo ne prasčiau už Tarzaną. Meistriškai gaudė žuvį ir varles, bet kategoriškai atsisakydavo valgyti jas virtas.

Deja, žmonių maistas, o ir gyvenimas tarp jų, labai greitai paliko savą pėdsaką: mauglei iškrito visi dantys, ji dažnai sirgo. Mergina beveik visą laiką tylėjo, nors buvo išmokusi tarti kai kuriuos žodžius ir anaiptol neatrodė atsilikusi. Galiausiai ji buvo įšventinta į vienuoles ir tyliai pasimirė už vieno Paryžiaus vienuolyno sienų.

Indijos maugliai

Klasikiniu mauglio pavyzdžiu laikomas indas berniukas vardu Ramu. Jis septynerius metus gyveno su vilkais ir 1954-aisiais galiausiai patekęs pas žmones elgėsi kaip vilkas: graužė kaulus, lakė pieną iš dubenėlio ir laižė tuos, kas jam patiko.

Sugrąžintas į žmonių pasaulį, Ramu 14 metų praleido psichiatrijos gydykloje. Berniukas taip ir neišmoko kalbėti, nuolat bandydavo pabėgti atgal į džiungles, kol mirė savo palatoje būdamas vos 24-erių.

Indija išskirtinai turtinga mauglių istorijų. 1920-aisiais ten džiunglėse buvo rastos dvi mergaitės, užaugintos vilkų gaujos. Mažajai, Amalai, buvo pusantrų metų, jos vyresniajai seseriai Kamalai – 8-eri. Rastinukės vargiai panašėjo į žmonių vaikus: bėgiojo keturiomis, bijojo dienos šviesos, net kvėpavo kaip vilkai – iškišusios liežuvius. Tačiau tikros bėdos prasidėjo, kai Amalą ir Kamalą atvežė į kaimą. Seserys elgėsi agresyviai, kaip tikros plėšrūnės, naktimis staugdavo varydamos siaubą visai gyvenvietei.

Mergaitės gyveno it zoologijos sode nerodydamos jokio noro taikstytis su žmonių taisyklėmis, kol po metų Amala mirė nuo inkstų ligos. Jaunesniosios sesers mirtis stebėtinai paveikė Kamalą: ji pirmąkart gyvenime pravirko. Stiprus sukrėtimas iš esmės pakeitė vaiko psichiką: ji ėmė ieškoti kitų žmonių draugijos, prašyti maisto.

Vis dėlto vystėsi laukinukė labai lėtai. Jai buvo jau 11-a, kai pradėjo vaikščioti dviem kojomis, ištarti savo vardą išmoko tik 29-erių. Net savo išvaizda Kamala skyrėsi nuo žmonių: pasak liudininkų, jos rankos buvo neįprastai ilgos, apatinis žandikaulis – didelis ir su aštriais dantimis.

Sugrąžinti žmonėms pavyksta ne visus


Legendinis Tarzanas irgi turėjo realių prototipų.

1991-aisiais Ugandoje rastas 4-erių metų berniukas, greičiausiai nuo gimimo gyvenęs su beždžionėmis. Jo kūnelis buvo apaugęs gana tankiu kailiu, kuris ilgainiui išslinko, tačiau primatiškas vaiko elgesys nepasikeitė. Prieglaudos, kurioje buvo apgyvendintas, darbuotojai nuolat kentė smarkų laukinuko būdą ir kandžiojimąsi. Mokyti berniuko irgi nesisekė – veikė tik paprasta dresūra.

Po kelerių metų 8-erių „beždžioniukas“ pabėgo atgal į džiungles ir niekas jo daugiau nebematė.

Tokių mažųjų tarzanų buvo ir daugiau.

1984 metais Siera Leonėje mišką kirtę darbininkai išbaidė beždžionių šeimyną. Panikos apimti gyvūnai pasileido bėgti, tačiau viena beplaukė beždžionėlė nespėjo su savo giminaičiais ir pateko į žmonių rankas.

Iš pradžių manę, kad pagavo džiunglių dvasią, geriau įsižiūrėję, darbininkai suprato, jog tai maždaug 5-erių metų mergaitė. Ji kandžiojosi it žvėriukas, nemokėjo gerti – tik lakti, pakęsti negalėjo drabužių ir akimirksniu sudraskydavo juos į skutus.

Vietos gyventojai prisibijojo laukinukės, todėl dėl viso pikto laikė pririštą už kojos. Praėjo ketveri metai, kol į džiungles atklydęs gydytojas pasiėmė mergaitę ir išvežė į ligoninę.

Galima suprasti žmonių, susidūrusių su maugliais, prietaringumą – laukinių žvėrių užaugintus vaikus iš tiesų kartais galima palaikyti demonais.

Tuo įsitikino vienas medžiotojas turkas. Kartą, kai jis pašovė lokę, vyrą užpuolė kažkokia smulki būtybė, nepanaši nei į žvėrį, nei į žmogų. Vėliau paaiškėjo, jog patyrusį medžiotoją mirtinai išgąsdino 10-metė mergaitė, nušautos lokės „įdukra“. Laukinukė buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę, kur gydytojai tik marindami badu privertė ją valgyti virtą maistą. Su metais mergaitė tapo gana paklusniu naminiu žvėreliu. Bet ne žmogumi.

Miestas irgi džiunglės


Tokių istorijų pasitaiko ne tik giriose ar džiunglėse. Didmiesčiuose taip pat būna mauglių. Ir ypač daug – Rusijoje.
Kartą Rostove prie Dono vyras savo šuns būdoje rado neįprastą „šunytį“. Pusantrų metų mažylis – prasigėrusios kaimynės sūnus, – matyt, kažkada išsiropštė iš lovelės ir nuropojo tiesiai į kiemsargio būdą. Ten pragyveno ne vieną mėnesį. Vaikui pasisekė: jį laiku surado ir atidavė į globos namus, šis nutikimas jo tolimesnei raidai jokios įtakos neturėjo.

Antonui Adamovui iš Ivanovo srities „mama“ buvo tapusi katė. Kaime, kur gimė berniukas, girtavo absoliučiai visi, įskaitant vaiko motiną ir senelę. Kad netrukdytų linksmintis, jį užrakindavo sandėliuke su kate. Ten Antonas ir augo – be žaislų, knygelių ir su keturkoje aukle. Apie tai, beje, žinojo visas kaimas.

Kai berniukas galiausiai pateko į globos namus, tenykščiai darbuotojai negalėjo sulaikyti ašarų: mažylis šnypštė kaip katė, miegojo susisukęs į kamuoliuką, o kai suskausdavo pilvuką, valgydavo žolę – visai kaip negaluojantis katinas.

Netoli Novosibirsko, priemiesčio miške, tuomet dar milicijos patrulis rado dvimetį berniuką – jis bėgiojo keturpėsčias, urzgė ir kandžiojosi. Sprendžiant iš visko, taip jis gyveno apie pusmetį, nes visiškai sulaukėti nespėjo. Iki 4-erių metų berniuką pavyko išmokyti kalbėti, nors kai kurių įpročių – pavyzdžiui, ryti mėsos gabalus nekramčius – jis taip ir neatsikratė.

Kraujo klausimas

Vaikai maugliai lig šiol lieka mokslui daugeliu atžvilgių neatskleista mįslė. Pavyzdžiui, kai kurių jų akys švyti tamsoje, nors fiziologiškai tai neįmanoma. Laukinukai išsiskiria neįtikima fizine jėga – tikėtina, jog gyvendami ekstremaliomis sąlygomis jie išmoksta naudotis užslėptais žmogaus organizmo resursais. Tačiau prisitaikyti prie to, kas vadinama civilizuotomis gyvenimo sąlygomis, jie nesugeba.

Visi mes turime genetinę atmintį – tam tikrus įgūdžius, įaugusius į kraują, bet jiems išvystyti vis tiek reikalingas mokymasis ir patirtis. Be to, kiekvienam įgūdžiui savas laikas. Jeigu vaikas iki 7-erių metų negirdėjo žmonių kalbos, praktiškai bus neįmanoma jo išmokyti kalbėti.

Mauglius kankina ir mums įprastos ligos, nes joms jie neturi imuniteto. Tie vaikai žvėrys, kurie vis dėlto išgyvena žmonių pasaulyje, dienas leidžia tarp ligoninių sienų.

Žmonių žvėrių istorijos atrodo neįtikimos. Sunku įsivaizduoti, kaip mažas bejėgis vaikas gali išgyventi nežmogiškomis sąlygomis. Tačiau tai ne vienintelis klausimas be atsakymo, kankinantis mauglius tyrinėjančius specialistus. Dar aktualesnis klausimas – kodėl žvėrys imasi maitinti žmonių atžalas, kodėl būna jiems geresni už pačius žmones? Galbūt dėl to, kad, skirtingai nei mes, nuoširdžiai tiki, jog visi esame vieno kraujo?

Panevėžio balsas

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Gamtos paslaptys | Patalpino: Rolando (06.06.2013) | Autoriai: AISTIS GIRNIUS | | Aut. teisės: http://panbalsas.lt
Просмотров: 1791 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Įspūdingi vaizdai iš Luizianos: upė...

Didžiulis upės sūkurys tarsi smegduobė r... (1032)
ufospace
Mokslininkai įrodė mistišką kryžiau...

Tyrimai, atlikti Pramonės ir jūros medic... (1468)
ufospace
Sąmokslo teorija: slaptas raštelis ...

Kada bobučių paštas atnešė man šį dok... (703)

ufospace
Prie Klaipėdos rastą nuskendusį vok...

Paveldosaugininkai ir istorikai susir... (4176)

ufospace
Vietoje kulkos – plaktukas: mokslin...

Mičigano universiteto antropologė dr.... (1669)

ufospace
Kodėl žmonės mato vaiduoklius?...

Vaiduoklių fenomenas lydi žmoniją nuo ne... (1236)
ufospace
Jau 6 m. Maskvos Šeremetjevo oro uo...

Rusijos leidinys „Moskovskij komsomolec“... (832)
ufospace
Naciai projektavo ginklą, kuriuo ke...

Dar ir šiandien tai skamba kaip fanta... (787)

ufospace
Kaip mūsų sveikata susijusi su krau...

Vos atrastos kraujo grupės sulaukė di... (1064)

ufospace
JAV Karinės oro pajėgos virš Š. Kar...

Iš Seimūro Džonsono karinių oro pajėgų b... (1178)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos