Išnyrantys iš vandens besisukantys jūros vaiduokliai sukelia siaubą
prietaringiems jūreiviams. Šiaurinėje Indijos okeano dalyje pastebimi
fejeriški vaizdai panašūs į šiaurės pašvaistę, tik jie atsiranda ant
vandens paviršiaus.
Fejeriškų vaizdų aprašymas
Pasak Hamburgo universiteto profesoriaus Kurto Kalės, keistas
fejerverkas ant vandens prasideda vos tik sutemus. Netikėtai vandens
paviršiuje ryškėja akinančios šviesos juostos, panašios į prožektoriaus
spindulius. Jos didžiuliu greičiu juda laivo link, praslysta po jo
korpusu ir staiga keičia judėjimo kryptį: vienas galas tarsi
pristabdomas, o kitas pradeda sukti 300 metrų skersmens ratą.
Juostos didžiuliu greičiu sukasi vandens paviršiuje. Gigantiškas
ugnies ratas išvysto greitį ir štai jo spindintys ”stipinai” palaipsniui
atsilenkia į priešingą sukimosi pusę. Šis fantastiškas vaizdas dingsta
netikėtai, kaip ir atsirado. Nepaprastas spektaklis ant vandens gali
tęstis dvidešimt sekundžių, valandą ar net daugiau.
Ryškūs šios fejerijos požymiai – akinanti šviesa, griežtas
periodiškumas ir nenutrūkstanti keistų raštų kaita: paralelinių bangų
serija staiga tampa rato “stipinais” arba įgauna koncentruotą formą, ir
atvirkščiai. Judėjimo arba sukimosi kryptis gali keistis, bet greitis
nesikeičia. Yra užregistruota atvejų, kai vienu metu atsirasdavo net
keturi besisukantys šviesos ratai.
Švytinčios sferos
Profesorius Kurtas Kalė išanalizavo 70 atvejų (užfiksuotų 1897-1958
metais), susijusių su švytinčiais jūros vaiduokliais. Jis nustatė, kad
žmonės šiame Indijos Okeano rajone matė ne tik besisukančias švytinčias
juostas ir greitai besikeičiančius raštus, bet ir fosforescuojančias
sferas (ilgos trukmės liuminescensija).
Staiga išnirusios iš vandens jos praplatėdavo, kartais pasiekdamos
įspūdingus dydžius. 1925 metais prancūzų minininko “Priussen” laivo
dienoraštyje buvo užrašyta: “Netikėtai šviesa apgaubė laivą. Šviesą
skleidė kas 20-30 sekundžių iš okeano gelmių į paviršių kylantys
nedideli rutuliai (maždaug 25 centimetrų skersmens).
Išnirę šie rutuliai išsiplėsdavo, ir jų skersmuo jau būdavo apie 120
metrų. Ryškūs sidabriniai – žali elipsoidai kurį laiką supdavosi ant
vandens, išlaikydami savo formą, paskui tarsi užgesdavo tamsoje…”
Panašių keistų reiškinių aprašymų aptikta amerikiečių, anglų ir rusų
laivų budėjimo dienoraščiuose.
Kurtui Kalei pavyko nustatyti, kad švytinčios sferos dažniausia
pastebimos Adeno ir Kolombo (Šri Lanka) rajone, švytintys ratai ir
šviesos juostos – Adeno šleife ir Persų įlankoje, Martabano įlankoje,
Malakso sąsiauryje, taip pat Borneo jūroje ir Tailande.
Hipotezės
Žinomos kelios hipotezės, paaiškinančios paslaptingų šviesos efektų
kilmę, bet nė viena kol kas nepriimtina. Kalbama apie bioliuminescensinę
švytėjimo vandenyje prigimtį. Sunku patikėti, kad mikroorganizmai
galėtų taip intensyviai švytėti ir dar tokiu didžiuliu greičiu judėti
vandens paviršiumi.
1958 metais anglas Bretas Hilderis pareiškė, kad tokius efektus gali
išprovokuoti Žemės magnetinis laukas, paveiktas praplaukiančio laivo.
Deja, ši hipotezė irgi buvo atmesta.
Profesorius Kurtas Kalė pasiūlė savąją versiją, kuri kol kas
labiausiai panaši į tiesą. Seisminių bangų smūgiai, pasak Kalė, sklinda
iš vieno jūros dugne esančio taško, kylantys į viršų gniužulai sparčiai
didėja. Koncentrinė banga jūros paviršiuje “išsiskečia”…
Jūros gelmių “aborigenai”
Paslaptingų istorijų kolekcionierius Aivenas Sandersonas daug metų
gynė savąją ekstravagantinę povandeninės civilizacijos egzistavimo
idėją. Kai kurie įvykiai tarsi patvirtina šią versiją. Ledlaužis, ant
kurio denio stovėjo karo gydytojas Rubensas Dž. Vilela, dalyvavo JAV
kovinėse pratybose Šiaurės Atlantikoje. Buvo labai šalta.
Staiga šalia ledlaužio ledas išsipūtė ir kažkas, pralaužęs trijų
metrų storio ledą, pakilo į dangų! Karo laivų hidroakustinių stočių
operatoriai 1963 metais per kovines pratybas, vykusias prie Puerto Riko
krantų, aptiko nežinomą povandeninį laivą. Prasidėjo gaudynės. Bet
“povandeninis laivas” skuodė neįtikėtinu tais laikais greičiu – 280
km/h, kartais nusileisdamas net į negirdėtą šešių kilometrų gylį.
Su paslaptingais povandeniniais objektais 1968 metais susidūrė ir
rusų mokslinio tyrimo laivas “Akademikas Kurčatovas”. Išanalizavus visus
šiuos epizodus, susidarė bendras paslaptingų įvykių vaizdas: galbūt
okeano gelmėse “apsigyveno” kažkokios protingos būtybės.
JAV mokslinių tyrimų valdybos specialistai, tyrinėjantys tolimo
povandeninio ryšio sistemas, užregistravę siųstą signalą staiga vėl
priėmė jo pakartojimą! Kaip aidą! Paskui buvo keistas užkoduotas
pranešimas, kurio nepavyko iššifruoti. Mokslininkai padarė išvadą, kad
kažkoks prietaisas, esantis didžiuliame gylyje, sulaiko pasiųstus
signalus, analizuoja juos ir siunčia atgal.
Vėliau pradeda siųsti savus signalus tuo pačiu dažniu. Ši istorija
primena epopėją apie vėluojantį radijo aidą, pasitaikantį
radiotechnikoje. Iki šiol šių signalų prigimtis dar nežinoma. Nors dalis
garsių mokslininkų teigia, kad radijo aidas susijęs su netoli Žemės
esančiu automatiniu kitos planetos zondu (!), užprogramuotu įsijungti
tik tuomet, kai Žemės gyventojai sugebės priimti jų siųstus signalus…
I. Gudaitytė
