Главная » Статьи » Civilizacijos paslaptys

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Atominei bombai tūkstančiai metų?

Kategorija: Civilizacijos paslaptys»
Kol šiuolaikiniame pasaulyje neprasidėjo branduolinės fizikos era,daugumą senųjų įvairių tautų pasakojimų ir mitų apie paslaptingus stebuklus istorikai priskyrė mitologijos sričiai.

 

Nereikalingi matavimo vienetai

XII amžiaus pradžioje Indijoje gyveno matematikas ir astronomas Bhashara Ačarja. Viename savo veikale, „Sidhanta-širomani“ („Mokslo karūna“), tarp kitų matavimo vienetų aprašomas „trugti“, kuris sudaro 0,3375 sekundės. Specialistai, analizuojantys senovės indų mokslininkų traktatus, tik kraipo galvą – kam buvo reikalingas toks martavimo vienetas ir kas juo buvo matuojama?

Dar viename ankstesniame sanskrito kalba parašytame tekste „Brihath Sakatha“ minimas mato vienetas „kašta“, kuris lygus 1/300 000 000 sekundės! Kaip senieji indai naudojosi mikro sekundės dalimis? Juk „kasta“ turi prasmę tik tada, jeigu turi praktinį pritaikymą, t.y. galima kažką juo pamatuoti.
Dabartiniams fizikams yra žinoma, kad kai kurių elementariųjų dalelių – hiperonų ir mezonų – egzistavimo laikas labai artimas laikui, kuris prilygsta „kaštai“. Būtų labai keista, jei senovės Indijos mokslininkams tai buvo žinoma.

Tekste „Varahamira“, parašytame 550 metų prieš mūsų erą, aprašyti matematiniai dydžiai, kuriais dabartiniu metu matuojamas vandenilio atomo dydis. Vėl nepaaiškinama mįslė?

 

Paslaptingų žinių sergėtojai

1966-ais metais amerikietis, panašių istorinių paslapčių tyrinėtojas Tomas Endriusas apsilankė Indijoje Madraso mieste, kur iš vietinio jogo Pandido Kaniachos išgirdo labai įdomų pasakojimą: „Mokslininkams brahmanams nuo neatmenamų laikų teko saugoti nemažai žinių, kurių esmės jie nesuprato. Dar tolimi protėviai žinojo, kad materija sudaryta iš begalinio atomų skaičiaus, didžioji erdvės dalis pačiuose atomuose neužpildyta materija ir šiose tuščiose vietose egzistuoja didžiuliai pasauliai“.

Endriusas apie aprašė knygoje „Mes-ne pirmieji“, kuri buvo 1976-ais metais išleista Londone. Kam visa tai buvo reikalinga prieš 2500 metų? Kokioje dar senesnėje epochoje Žemėje gyvavo (ar laikinai egzistavo) civilizacija, kurios žinios fizikos ir technikos srityje niekuo nenusileidžia dabartinėms žinioms ar net jas lenkia?

Tas faktas, kad aukščiausios žynių kastos atstovai turėjo prisiminti ne vieną fizinį simbolį ir dydį, kurių esmės jie nesuprato, liudija apie kažkieno bandymą išsaugoti ir ateities kartoms perduoti žinias iš praėjusios technologinės civilizacijos.

Iš bandymas tam tikru laipsniu pasisekė, bent mes dabar žinome, kad praeityje tokios žinios egzistavo ir buvo praktiškai naudojamos. Mes dar stebime, kaip per tūkstančius metų žinios, kurios ateityje nebus reikalingos, išnykdavo iš žmonių atminties kaip nereikalingos.

Senovės graikų filosofas Demokritas, gyvenęs prieš 2,5 tūkstančio metų, ir jo pasekėjas Epikūras kažkokiu būdu žinojo, kad gamtoje neegzistuoja nieko daugiau, tik atomai ir tuščios erdvės, o atomai yra pati mažiausia nedaloma medžiagos dalelė.

Dar po keturių šimtmečių Romos mokslininkas Lukrecijus rašė, kad nematomieji atomai nesustodami juda erdvėje ir, susidurdami vienas su kitu, patiria begalinį pokyčių skaičių. Tačiau nė vienas iš šių mokslininkų nepaminėjo (tikriausiai, nežinojo) matavimo dydžių, panašių į „trugtį“ ar „kaštą“. Šie dydžiai buvo visiškai nereikalingi. Praėjus 2-3 šimtmečiams mokslo sluoksniuose mažai kas apie atomus beprisiminė, jais vėl buvo susidomėta tik XIX-XX amžių sandūroje.

 

Kokiais ginklais kariavo senieji žemės gyventojai

Senajame indų epe „Mahabharata“, parašytame sanskrito kalba ir sudarytame iš 18 knygų, yra daugiau nei 200 tūkstančių eilėraščių, turinčių duomenų apie Senovės Indijos religiją, pasaulėžiūrą, papročius, istoriją, taip pat legendos apie jos dievus ir herojus.Šis epas parašytas apie 1,5 tūkstančio metų prieš mūsų erą, tačiau jame aprašyti įvykiai vyko žymiai anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų.

Nemaža „Mahabharatos“ dalis skirta karo veiksmams, kuriuose dalyvavo dievai, pusdieviai ir žmonės. Tyrinėtojai mano, kad šie įvykiai susiję su pusiau legendiniu arijų genčių įsiveržimu į Indostano pusiasalį iš šiaurės. Tačiau tarp įprastinių senovės mūšių aprašymų yra sutinkami tokie, kuriuose detaliai aprašomi artilerijos, raketų, karinių lėktuvų ir netgi branduolinio ginklo panaudojimo atvejai.

„Dronaparvoje“ – vienoje iš „Mahabharatos“ knygų – pasakojama apie mūšį, kurio metu buvo panaudoti sprogmenys, panašūs į didžiulius ugnies kamuolius. Tame pačiame tekste aprašomas į grybą panašaus debesies susidarymas, kuris būdingas branduoliniam sprogimui. Jis palyginamas su didžiuliu skėčiu. Po šių sprogimų maistas tapdavo apnuodytas, likę gyvi žmonės susirgdavo spinduline liga – juos kankindavo vėmimo priepuoliai, nuslinkdavo plaukai ir nukrisdavo nagai, o po to ateidavo mirtis.

Tekstuose taip pat pasakojama, kad sprogimo poveikio zonoje esantys žmonės gali išsigelbėti, jeigu savo kūnus gerai nuplaus upės vandenyje. Taip aprašomas dezaktyvacijos procesas, kuris vykdomas ir mūsų dienomis.

Štai kaip „Mahabharatoje“ ir „Ramajanoje“ – dar viename Senovės Indijos epe – aprašomas atominio ginklo panaudojimas ir pasekmės:

„Vienas vienintelis sprogmuo susprogo su viską griaunančia jėga. Į dangų pakilo dūmų ir ugnies stulpas, toks akinantis, tarsi šviestų tūkstančiai Saulių. Tai buvo ginklas, Geležinis Žaibas, kuris pelenais pavertė visą Vrishnio ir Andhako rasę. Šių žmonių kūnai buvo tokie apdeginti, kad nieko nebuvo galima atpažinti, o visiems aplinkui buvusiems paukščiams pabalo plunksnos. Po kelių valandų maistas pasirodė esąs užnuodytas. Gelbėdamiesi nuo šios ugnies kariai šoko į upę, kur kruopščiai prausė savo kūnus ir ginklus“.

Kuo jie skraidė

Turi būti tinkamos priemonės branduoliniam ginklui gabenti. „Mahabharatoje“ rašoma, kad šis klausimas turėjo sprendimą. Epe detaliai ir gana realistiškai aprašomos raketų, lėktuvų, taip pat jų aparatų ir įrengimų konstrukcijos.

Detaliausiai pasakojama apie dvejus lėktuvus-vimanus. Knygoje „Samaran-gana Suthathra“ tarpusavyje palyginami įvairūs tipai, nurodomi kiekvieno trūkumai ir pranašumai, skraidymo charakteristikos, nusileidimo būdai. Ypatingas dėmesys skirtas medžiagoms, iš kurių buvo gaminami senovės lėktuvai – mediena, lengvieji metalai ir jų lydiniai, taip pat medžiagos, naudojamos sukurti traukos jėgai. Šioms medžiagoms, nors ir tai dabar atrodo labai keista, priklauso gyvsidabris.

Štai vimano skrydžio aprašymas: „Gyvsidabrio pagalba vimanai gali įgauti galingumą, nesusileidžiantį žaibo jėgai. Jeigu geležinis variklis pripildomas gyvsidabrio ir jo viršutinė dalis įkaitinama, tai jis išvysto tokį galingumą, išgaudamas garsą, panašų į liūto riaumojimą, kad mašina akimirksniu atsiduria ore“.

„Ramajanoje“ pasakojama tai, ką iš aukštybių matė dievas Rama ir jo žmona šita skrydžio iš Šri Lankos į Indiją metu. Autorius pateikia tokių detalių, kurias galima pamatyti tik iš didelio aukščio. Pats senovinis lėktuvas charakterizuojamas, kaip turintis didelį greitį, visiškai valdomas, turintis patalpą su langais ir patogiomis vietomis sėdėti.

 

Ateiviai ar žemiečiai?

Nemažai įvairių tautų senųjų tekstų fragmentų, aprašančių branduolinį ginklą, savo knygose „Prisiminimai apie ateitį“, „Atgal į žvaigždes“, „Praeities pranašas“ ir kitose pateikia Erichas fon Denikenas, kuris yra aršus hipotezės, kad tolimoje praeityje Žemės gyventojai turėjo kontaktų su ateiviais, šalininkas.

Rašytojas mano, kad tuometiniuose karuose su primityviais Žemės gyventojais branduolinį ginklą naudojo aukšto išsivystymo lygio ateiviai iš kosmoso. Tačiau labai mažai tikėtina, kad civilizuoti ateiviai galėtų panaudoti branduolinį ginklą prieš lankais ir strėlėmis ginkluotus žemiečius. Netgi nuošalyje palikus moralę ir etiką, protingi ateiviai būtų supratę, kad tai tiesiog ekonomiškai nenaudinga. Tikriausiai šiam atvejui jie turėjo kur kas paprastesnių ir pigesnių ginklų.

Numanomas branduolinis karas senovėje įvyko ne tarp pažangių ateivių ir laukinių žemiečių, bet tarp pačių žemiečių, kurie buvo pasiekę dabartinį mūsų išsivystymo lygį, bent jau karinėje srityje. Greičiausiai, ši tragedija apėmė ne vien Indostano pusiasalį, bet visą pasaulį.


PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Civilizacijos paslaptys | Patalpino: Rolando (31.12.2013) | Autoriai: žurnalas “Mįslės ir faktai” |
Просмотров: 648 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Paslaptingi mistiniai sutapimai...

Kiekvieno žmogaus gyvenime kartais nutin... (1597)
ufospace
Atlanto vandenyno pietinėje dalyje ...

Atlanto vandenyno pietuose esantys va... (1316)

ufospace
Užkalbėjimas mirčiai arba žudymo ma...

Užkalbėjimas arba s... (1585)
ufospace
Ekspertas nustatė M. Jacksono mirti...

Garsus Harvardo miego medicinos profesor... (533)
ufospace
Kaip stipriai jūrai kenkia į ją bes...

Įbridus į jūrą ir mėgaujantis bangomis k... (556)
ufospace
Rado kaip gydyti nuo ligos, išžudži...

Tarptautinė mokslininkų grupė sukūrė ... (549)

ufospace
Asmeninis Adolfo Hitlerio pranašas...

Erikas Janas Hanussenas – aiškiaregis, a... (1778)
ufospace
Astraliniės kelionės...

Pasak kosmologijos ir teosofijos šali... (763)

ufospace
Marso grunte „Curiosity“ rado netik...

NASA marsaeigis „Curiosity" išsiaiškino,... (921)
ufospace
Parazitai, apsigyvenantys žmogaus s...

Liepos mėnesį užfiksuoti du skirtingi... (1051)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos