Atlantidos beieškant

Kai imi mąstyti apie nuskendusius žemynus, atmintyje pirmiausia iškyla Atlantida. Apie jos buvimą ar nebuvimą daug šimtmečių diskutavo istorikai ir filosofai. Dabar įvairiomis kalbomis išleista daugybė pasakojimų apie Atlantidą. Tik oficialusis mokslas šio paslaptingo žemyno dingimui tirti daugiau dėmesio neskyrė, nes tai galėtų griauti istorijos, archeologijos, religijos ir kitų mokslų pagrindus, nukelti mūsų planetos civilizacijos atsiradimą tūkstančius metų atgal.

Žmonija sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, pasiųsti kosminius aparatus tirti ne tik kitų planetų, bet ir erdvę už Saulės sistemos ribų. Sakoma, kad kosmosą pažįstame geriau nei mūsų planetos vandenynų gelmes. O tų gelmių detalesnis tyrimas padėtų atskleisti ne tik Atlantidos, Lemūrijos ir Mu žemynų paslaptis, bet ir leistų geriau pažinti Žemės praeitį, galbūt padėtų prognozuoti ateitį.

Apie vandenynų gelmėse prasmegusius žemynus pasakoja majų, actekų, inkų, Kanarų ir Polinezijos salų gyventojų, indų, Tibeto ir daugelio kitų tautų legendos. Atlantida minima daugelį istorinių faktų patvirtinusiose molinėse ir akmeninėse lentelėse surašytame šumerų „Epe apie Gilgamešą”.

Senovės graikų filosofas Platonas (427-347 m. pr. Kr.) savo veikaluose mini 350×530 km dydžio už Gibraltaro stulpų buvusią salą, kuri 9600 m. pr. Kr., prasivėrus žemei, per vieną parą prasmegusi vandenyne. Skeptiškai nusiteikę mokslininkai Platono rašinius apie Atlantidą laikė pasakomis iki pat XX a. vidurio. Yra žinių, jog garsiojoje Aleksandrijos bibliotekoje galėjo būti rašytinių šaltinių apie Atlantidą, bet jie sudegė per didįjį gaisrą. Galimas daiktas, Platonas kaip tik iš ten buvusių šaltinių sėmėsi informacijos.

Pranašystėmis garsus amerikietis „miegantis pranašas” Edgaras Keisis (Edgar Ceyce) 1932 m. tvirtino tikrai gyvavus Atlantidą ir nurodė jos buvimo vietą. Jos ribos apibrėžtos į vakarus nuo Ispanijos ir Afrikos, o vakaruose žemynas siekė Karibų jūros salas ir Jukatano pusiasalį.

XX a. antrojoje pusėje kaip iš gausybės rago pasipylė netikėti atradimai Atlanto vandenyno dugne. 1968 m. per keturias mylias nuo Paradis Point („Rojaus taško”), prie Biminio salos Bahamose žemai virš vandens skridęs lakūnas po vandeniu pastebėjo grupę surikiuotų lygių blokų. Jis buvo skaitęs E. Keisio dar 1936 m. paskelbtas pranašystes, kad 1968-1969 m. prie Biminio salos bus aptikti Atlantidos griuvėsiai. Pirmuosius atradimus savo knygoje „Atlantida ir išnykusių žemynų paslaptis” mini italų tyrinėtojas Valerio Dzekinis (Valerio Zecchini. „Atlantide e il mistero dei continenti scompori”. 2006. Milano).

1967 m. Atlanto vandenyno dugną tiriant batiskafu, aptiktas po vandeniu atsidūręs kelias, daugiau kaip 24 km nutįsęs Floridos, Džordžijos ir Pietų Karolinos pakrante. Dabar jis yra maždaug 1000 metrų gylyje. Tyrinėtojus stebino ne tik tai, jog kelias tęsiasi tiesia linija, bet ir puikiai išsilaikiusi povandeninių srovių švariai nuplaunama cementinė kelio danga. Ir cemento sudėtis iki šiol negirdėta: jame esama aliuminio, geležies, kalcio, mangano, titano. Kadangi batiskafas buvo su ratukais, tyrėjai tą „plentą” išbandė. Kelio gale aptikta gerai išsilaikiusių monolitinių konstrukcijų, o archeologai nustatė, jog tam keliui daugiau nei 10 000 metų!

Kai kurie blokai net 6 metrų ilgio. Vėliau rasta šventyklos griuvėsių. Archeologai radinius datavo 10 000-14 000 metų. Be to, ant povandeninės Adančio kalvos 300 metrų gylyje aptikta akmeninių diskų. Statinių liekanų nufotografuota ir 15-18 metrų gylyje netoli Maroko krantų bei prie Sej koralų rifo Bahamose.

Kaip skelbia interneto svetainė worldmisteries.com, prie tų pačių Bahamų salų 1970 metais dr. Rėjus Braunas, panėręs su keturiais jo vadovaujamos ekspedicijos narais, seklumoje aptiko stačiakampių statinių, namų, kupolų ir įvairių metalinių įrankių. Ten pat rasta statula, rankoje laikanti mažos piramidės formos kristalą. Smulkūs daiktai buvo nugabenti tyrimams, o kristalas pasirodė galintis didinti per jį leidžiamą energiją.

XX a. šeštajame dešimtmetyje Atlanto vandenyno dugną tyrę švedų mokslininkai iš 3500 metrų gylio iškeltuose grunto pavyzdžiuose rado žemyninių augalų ir upinių geldelių, o tai reiškia, kad tos vandenyno vietos kitados buvo sausuma.

Visus nustebino tyrinėtojas Tonis Benkas, Atlanto vandenyno viduryje 3000 metrų gylyje aptikęs didžiulę vienuolikos patalpų piramidę, kurios viršuje taip pat buvo didelis kristalas. Jį aplenkė Ari Maršalo ekspedicija, 1977 m. Atlante po vandeniu aptikusi ir nufotografavusi 195 metrų aukščio piramidę. Tyrėjus nustebino iš piramidės angos tekantis baltos spalvos vanduo, o kiek toliau vanduo buvo žalias ir tik dar toliau – įprastai tamsus.

Sovietų okeanologų ekspedicija, 1974 m. plaukusi laivu Akademik Petrovskij, už 450 kilometrų nuo Gibraltaro 100-200 metrų gylyje povandeninėmis kameromis aptiko nuskendusį miestą, kurio pastatai, okeanologų teigimu, iš betono ir iš plastiko. Ir tai dar ne viskas. Jie įžiūrėjo, kad to miesto gatvėmis kitados galėjo vienavėžiais bėgiais važinėti traukiniai.

Visus minėtus atradimus dar kartą patvirtino karo jūrininkas inžinierius Berni Bemfordas iš Anglijos Česterio miesto: ne tik aptiko nuskendusio miesto pėdsakų, bet ir paskelbė jo koordinates. Atradimą pakartojo Niujorko universiteto archeologas dr. Čarlzas Orseras. Tas taisyklingas stačiakampis miestas su stačiu kampu susikertančiomis linijomis tarsi gatvėmis yra apie 1000 km nuo Afrikos šiaurės vakarų pakrantės, visiškai netoli Kanarų salų. Jo koordinatės yra 31°15’15,53″ š. pi. ir 24°1515,30″ v. ilg. Pastatai išsidėstę įspūdingame maždaug 20 000 kv. km plote! Tai ir yra viena iš labiausiai tikėtinų buvusios Atlantidos vietų.

Pastarąjį B. Bemfordo atradimą patvirtino ir pagal tarptautinę Google Ocean programą dirbanti mokslininkų grupė, kuri sudarinėja Pasaulinio vandenyno dugno žemėlapius, remdamasi trijų komponentų – aerofotografijų, kosminių palydovų nuotraukų ir pastarųjų jūrinių ekspedicijų tyrimų – duomenimis. Tame pačiame plote, maždaug už 990 kilometrų į vakarus nuo Afrikos, kosminiai palydovai užfiksavo milžiniško miesto stačiakampius kontūrus su stačiai susikertančiomis linijomis. Tai primena mūsų laikų modernaus miesto išplanavimą. Gamta tokio dalyko sukurti negalėjo.

1992 metų gegužę kartografavimo darbus Saragasų jūroje vykdęs amerikiečių okeanografų laivas aptiko milžinišką piramidę. Beveik pačiame „Bermudų trikampio” centre esanti piramidės viršūnė kyšojo iš dugno grunto. Pradžioje hidrolokacijos prietaisais, o vėliau ir narų pagalba buvo nustatyta, jog jos paviršius visiškai glotnus ir primena stiklą. Sugrįžę į krantą ekspedicijos dalyviai žurnalistams pademonstravo tos medžiagos nuolaužų.

Tik 2005 metais britų spaudoje pasirodė pranešimai apie atliktą vadinamosios „Bermudų piramidės” skenavimą. Pasirodo, ši piramidė yra lygiašonė, kurios pagrindo kraštinė 25,7 km! Stebina šio gigantiško statinio matmenys ir tai, kad jie susisieja su NASA vis dar slepiamose nuotraukose pavaizduota Mėnulio Ukerto krateryje esančia „apversta” piramide. Ji taip pat lygiašonė ir jos kraštinė yra 25,7 km ilgio!

Dabar lauksime tyrimų iš galinčių giliai panerti batiskafų. Buvusio žemyno faktą patvirtinančių duomenų jau pakanka, Netgi yra išlikusių artefaktų. Žymusis Henrikas Šlymanas, atkasęs legenda daugelį šimtmečių laikytą Troją, kasinėdamas Priamą, aptiko keistą iš nežinomo metalo pagamintą vazą, kurios antspaude finikiečių kalba įrašyta, jog tai Atlantidos karaliaus Krono dovana. Labai panaši vaza aptikta Tiauanako miesto griuvėsiuose Bolivijoje.

Pagal legendas ir rašytinius šaltinius, išlikusius kituose žemynuose, atlantų civilizacija buvo labai toli pažengusi ir lenkė dabartinius žmonijos laimėjimus. Tai, kas mums šiandien vis dar atrodo nesąmone ar fantazija, atlantams buvo įprasta ir kasdieniška. Manoma, kad atlantai buvo ypač aukšto lygio mokslo ir technologijų kūrėjai, įvaldę gravitacijos, elektromagnetinės energijos ir branduolinės fizikos dėsnius. Vakarais Atlantidoje įsižiebdavo ir šviesdavo melsvai balti kristalai, dieną pasikraunantys Saulės energija.

Egipto tyrinėtojai piramidžių viduje nerado deglų su odžių pėdsakų. Margindami piramidžių patalpas hieioglifais ir piešiniais, senovės egiptiečiai, aišku, turėjo kuo nors pasišviesti. Galimas daiktas, buvo perėmę atlantų patirtį.

Atlantai statė piramidės formos statinius, nes žinojo jų pranašumą, palyginti su kitais. Didžiules piramides, naudodami antigravitacinės technologijas, statė tikriausiai labai greitai. Manoma, jog įvairiose pasaulio vietose piramidės pastatytos pagal atlantų technologiją, kuri vėliau pamiršta.