Čia taip pat svarbus ir geografinis kontekstas. Nieko nežinau
apie Vakarų musulmonus. Jie gali būti tokie nuosaikūs, kaip ir dauguma
Vakarų judėjų ir krikščionių. Aš nežinau. Kalbu apie žmones, kuriuos
pažįstu ir su kuriais gyvenau.
Svarbiausia, jei apibrėšite
nuosaikumą taip pat, kaip jį nustatote savo kultūroje, tada didžioji
dalis (Rytų) musulmonų yra ekstremistai. Paprastai nuosaikumas
apibrėžiamas, atsižvelgiant į toleranciją, pakantumą, požiūrį į kalbos
ir religijos laisvę, pasiryžimą atskirti bažnyčią (mečetę) nuo
valstybės, seksizmo ir homofobijos laipsnį. Skaudžiai susimautume pagal
visus sąrašo kriterijus. Tai skaudu, bet tokia tiesa.
Kad viskas
skambėtų konkrečiau, įsivaizduokite radikalų krikščionį. Ar laikytumėte
Ricką Santorumą pakankamai radikaliu? OK. O kas, jei jis turėtų tokius
pačius įsitikinimus, bet būtų musulmonas? Tada jis būtų nuosaikus.
Radikaliai nuosaikus (jei tai turi kokią nors prasmę), jis netgi galėtų
būti vadinamas ateistu.
Ar manote, kad jis homofobas, nes
prilygino homoseksualumą ištvirkimui? Na, jis bent jau nemano, kad gėjai
nusipelno kartuvių. Irane didžioji dauguma paprasčiausiai ignoruoja
gėjų egzistavimo faktą. Jus šokiravo Ahmadinejado pasakymas Kolumbijos
universitete, kad „Irane gėjų nėra”, bet gana įprastas reikalas taip
kalbėti Irane, netgi tarp prodemokratiškų aktyvistų. Nors gėjams kasdien
kyla mirties ir fizinio susidorojimo grėsmė, daug opozicijos narių
priekaištavo man ir keletui kitų už šios temos kėlimą, vadindami ją
„nesvarbia“. Kai jie neignoruoja gėjų egzistavimo, valdantis režimas
vadina juos atmatomis, kurias reikia nušluoti. Mohsenas Arminas yra
vienas nuosaikiausių ir liberaliai mąstančių Irano politikų. Jis teigė,
kad gėjai yra ligoniai ir juos reikia gydyti. Šiuos straipsnius jis
parašė viename iš pagrindinių opozicijos tinklalapių, skirtų
demokratijai. Kai kalbama apie gėjų teises, islamo kontekste Santorumas
yra nuosaikus.
Tas pats ir seksizmo atveju. Žinau, dabar
iraniečiai, gyvenantys už Irano ir gal kai kurie, gyvenantys Teherane,
lekia prie komentarų skilties, šaukdami „nesąmonė!”, nes pastaraisiais
metais moterų teisių srityje įvyko ženklūs poslinkiai – bet jų požiūris
iškreiptas. Taip, didžiuojuosi, kad mūsų universitetuose daugiau moterų,
nei vyrų, didžiuojuosi moterimis ir kaip jos pasistūmėjo savo srityje,
bet išlieka faktas, kad Iranas tebėra viena iš labiausiai seksistiškų
šalių pasaulyje, iškart po kitų musulmoniškųjų šalių – Saudo Arabijos ir
Sudano. Išvykite iš sostinės ar didelių miestų ir jūsų progreso vaizdas
suduš į šukes. Tokie reiškiniai, kaip žudymas dėl garbės ir
prievartinės vedybos čia tebėra normalu. Taip pat, gyvendami su
žmonėmis, išvysite, kaip giliai yra įsišaknijęs seksizmas. Taip, yra
atkaklių ir gerbiamų feminisčių, bet žodis „feministė”, netgi dabar
daugelyje kontekstų naudojamas kaip keiksmažodis. Ir nereikės ilgai
ieškoti vyrų, verčiančių savo žmonas mesti darbą. Nesunku išvysti
žmonas, negalinčias studijuoti universitete, nes jų vyrai tai uždraudė.
Pažvelkite į kiekvieną vaikiną ir merginą ir išvysite, kaip jie atkuria
patriarchato vaidmenis.
Ir neprašykite manęs pradėti pasakoti apie
seksualinį priekabiavimą ir moters sudaiktinimą. Visada jaučiausi
pašalinis, nes nesvaidžiau gašlių komentarų kiekvienai prieš akis
praeinančiai merginai. Žmonės vadino mane gėjumi (vėl homofobija) ir
impotentu dėl atsisakymo dalyvauti seksualinėse priekabėse. Kartą
laukiau pasigauti taksi ir graži mergina stovėjo už dešimties metrų nuo
manęs irgi ieškodama taksi. Per dvi minutes mažiausiai dvidešimt
automobilių stabtelėjo papriekabiauti prie jos. Aš neperdedu. Nebūčiau
patikėjęs, jei nebūčiau matęs pats. Jei būčiau matęs tai vaidybiniame
filme, pavadinčiau tai perlenkimu. Bet kas dvi ar tris sekundes prie jos
kabinosi naujas įžeidinėtojas. Ji prisiartino prie manęs ir paklausė,
ar nieko tokio, jei atsistos šalia. Atsakiau, kad viskas OK. Ji stovėjo,
stengdamasi atrodyti kaip mano sesuo ar mergina ir priekabės liovėsi.
Nes dabar ji atrodė „priklausanti“ „vyrui”. Ir tai yra broliškas garbės
kodeksas tarp iraniečių vyrų. Vienišą merginą gali įžeidinėti ir
priekabiauti kiek tinkamas – bet vos ji pasirodo su „savininku“ (naudoju
tikro persiško išsireiškimo anglišką ekvivalentą), ji tampa neliečiama.
Pagarbos vertas tik vyras, ne moteris. Jei išprievartauji mergaitę, tai
yra negarbė šeimai, ypač jos tėvui, kadangi sutepama jų „nuosavybė“.
Ir
mūsų vyriausybė iš tikrųjų nesistengia to sustabdyti. Jie deda visa
pastangas, siekdami nubausti šariato aprangos kodo nesilaikančias
merginas ir moteris. Ir jų propaganda dėl šios problemos kaltina vien
moteris dėl nepakankamai islamiško apsirengimo.
Esame seksistų
kultūra. Nežiūrint visos pažangos ir pergalių, seksizmas išlieka gilus
ir stiprus savo negailestingiausia forma. Gal Rickas Santorumas
radikalesnis už kai kuriuos apsišvietusius Irano opozicijos lyderius ir
aktyvistus, tačiau vis vien nuosaikesnis, nei didžioji dauguma.
Trumpam
pasitraukime iš Irano – tą dieną, kai šis straipsnis buvo rašomas,
Afganistano parlamentas atmetė įstatymą prieš žiaurų elgesį su
moterimis. Šis įstatymas nėra afganistanietiškas ekvivalentas panašių
įstatymų, galiojančių daugelyje Vakarų šalių. Įstatyme buvo šios
nuostatos: nepilnametė mergina negali būti verčiama tekėti už vyro
(tikriausiai ji tebegali būti įkalbėta), vyras turi užtikrinti
teisingumą tarp savo žmonų ir mokėti joms po lygiai pinigų (teisingumas
čia reiškia, kad jis turėtų po lygiai mylėtis su visomis žmonomis ir
neteikti nė vienai pirmenybės – netgi daugelis musulmonų nežino, bet
būtent taip šariatas tai apibrėžia), ir iš namų dėl vyro skriaudų
pabėgusios moterys turėtų turėti saugius namus prisiglausti. Šie
įstatymai pasirodė „pernelyg radikalūs“ ir buvo atmesti.
O kaip
tolerancija ir žodžio laisvė? Ar galiu Irane pasijuokti iš Mahometo
taip, kaip jūs pasijuokiate iš Jėzaus? Ar galiu režisuoti vaidinimą The
Book of Islam ir pastatyti jį Lalehzare (kadaise tai buvo iranietiškas
Brodvėjaus atitikmuo)? Bijau, negaliu. Kai religinis lyderis paskelbė
mirties dainininkui, drįsusiam pajuokti kvailą ir nežymų , patys
nuosaikiausi musulmonai bendrame laiške rašė: „neteisinga skelbti
mirties fatvą kam nors, įžeidusiam religinį veikėją” – kol kas viskas
gerai – „bet jį turėtų teisti civilinis teismas.“ A, tai jie
neprieštarauja, nusikaltimas tai ar ne, įžeidinėti prieš 1400 metų
mirusį užsienietį, jie tik rūpinasi tinkamu procesu. Ir patikėkite
manimi, jie yra patys nuosaikiausi. Tebuvo vienas (!) musulmonų
veikėjas, pasisakęs, kad įžeidinėjimas turėtų būti legalus ir kad tai
paprasčiausiai nemoralu. Rickas Santorumas niekada nereikalavo ateistų
cenzūros ar bausmių. Čia jis būtų nuosaikus., patys nuosaikiausi
musulmonai bendrame laiške rašė: „neteisinga skelbti mirties fatvą kam
nors, įžeidusiam religinį veikėją” – kol kas viskas gerai – „bet jį
turėtų teisti civilinis teismas.“ A, tai jie neprieštarauja,
nusikaltimas tai ar ne, įžeidinėti prieš 1400 metų mirusį užsienietį,
jie tik rūpinasi tinkamu procesu. Ir patikėkite manimi, jie yra patys
nuosaikiausi. Tebuvo vienas (!) musulmonų veikėjas, pasisakęs, kad
įžeidinėjimas turėtų būti legalus ir kad tai paprasčiausiai nemoralu.
Rickas Santorumas niekada nereikalavo ateistų cenzūros ar bausmių. Čia
jis būtų nuosaikus. dainininkui, drįsusiam pajuokti kvailą ir nežymų ,
patys nuosaikiausi musulmonai bendrame laiške rašė: „neteisinga skelbti
mirties fatvą kam nors, įžeidusiam religinį veikėją” – kol kas viskas
gerai – „bet jį turėtų teisti civilinis teismas.“ A, tai jie
neprieštarauja, nusikaltimas tai ar ne, įžeidinėti prieš 1400 metų
mirusį užsienietį, jie tik rūpinasi tinkamu procesu. Ir patikėkite
manimi, jie yra patys nuosaikiausi. Tebuvo vienas (!) musulmonų
veikėjas, pasisakęs, kad įžeidinėjimas turėtų būti legalus ir kad tai
paprasčiausiai nemoralu. Rickas Santorumas niekada nereikalavo ateistų
cenzūros ar bausmių. Čia jis būtų nuosaikus.
„Žinoma, kad
Holokausto niekada nebuvo! Žydai visada valdė. Jie suteikė galias
Hitleriui.” Kaip jaustumėtės, jei kas nors tai sakytų jums? Kas, jei tai
sakytų kas nors, ką mylite? O jei pasakytų kas nors, ką gerbėte? Čia
iškyla antisemitizmo tema. Konkrečiai šis teiginys nėra populiarus ar
nuosaikus – bet jis ypatingai paplitęs tarp režimo rėmėjų. Tai nėra
požiūris, būdingas tik neapykantos kupiniems bepročiams. Tuo tiki
padorūs, normalūs žmonės. Tai nėra dominuojantis požiūris, bet jis
labiau paplitęs, nei turėtų būti.
Viena iš islamofilų kartojamų
klišių yra ši: „Pasaulyje yra daugiau, nei pusantro milijardo musulmonų,
kaip galite lyginti juos su tokiomis mažomis grupelėmis, kaip Talibanas
ir Al-Qaeda?” Pirmiausia, tai nėra logiškas argumentas, kadangi
skaičiai nieko neįrodo. Nėra įrodytos koreliacijos tarp populiacijos ir
tolerancijos. Vien todėl, kad yra tiek daug musulmonų, nereiškia, kad
visi jie geri. Bet išties, atleiskite už pasakymą, tie „pusantro
milijardo“ musulmonų ilguoju laikotarpiu yra didesnė problema, nei
„grupelė ekstremistų.“ Taip yra, nes ekstremistai yra blogi ir žiaurūs
žmonės, su kuriais vienu ar kitu būdu bus susitvarkyta, bet didžioji
dalis susideda iš gerų žmonių, kurie yra netolerantiški ir seksistiški,
kadangi kultūroje, kurioje gimė, toks atgrasus požiūris laikomas
normaliu ir natūraliu.
Mūsų pagrindinė problema nėra valdantys
režimai. Nėra ir ekstremistai, teroristų grupės. Režimai ir ekstremistai
nėra liga, jie simptomai. Mes esame liga. Aš esu liga. Kultūra yra
liga.
Tai sakyti nėra pasibjaurėtinas dalykas. Tiesa niekada nėra
pasibjaurėtina. Nesvarbu, kokia ji karti, galiausiai ją turime priimti.
Prieš spręsdami problemą, turime ją pripažinti. Nesu musulmonų
nekenčiantis islamofobas. Tebesu bendruomenės narys. Musulmonai tebėra
„mano žmonės.“ Jie niekada nelaikys ateisto savo šeimos, savo „religinės
brolijos“ nariu. Bet nenustoji mylėti savo šeimos, kai jie tavęs
išsižada.
Esu brolis. Tai nėra kaltinimas, tai intervencija.
Galiausiai, mes, buvę musulmonai, turėtume parodyti savo „religingiems
broliams”, kad jie turi problemą. Turėtų būti kažkas panašaus į tokiems
žmonėms, kaip mano bendrapiliečiai. „Mano vardas Jamshidas ir aš esu
seksistas. Taip pat esu netolerantiškas. Ir dar esu antisemitas.”
tokiems žmonėms, kaip mano bendrapiliečiai. „Mano vardas Jamshidas ir aš
esu seksistas. Taip pat esu netolerantiškas. Ir dar esu antisemitas.”
Mano
kritikoje netrūksta užuojautos ir supratimo. Žmonės – mano žmonės –
gimė priespaudos kultūroje, žiauriai nutildančioje bet kokį nepritarimo
pasireiškimą, uždarančioje visus langus ir iš anksto užsmaugiančioje bet
kokius klausimus. Vyrai ir moterys auginami taip, kad priimtų seksizmą,
netoleranciją ir homofobiją ne tik kaip natūralius, akivaizdžius ir
gerus reiškinius, bet ir kaip vienintelį pasirinkimą. Esu dirbęs
mokytoju. Mačiau, kaip jauni vaikai užsipuldavo ir grasindavo gėjams. Aš
pats, kai buvau vaikas, užsipuldavau ir grasindavau gėjams. Mačiau,
kaip jauni vaikai vadina arabus ir žydus šunimis. Mačiau, kaip vaikai
laiko moteris daiktais ir laiko galvijais. Pats, būdamas vaikas,
sudaiktindavau moteris ir laikiau jas galvijais. Vaikai negimsta
netolerantiški. Tik dominuojanti kultūra gali juos tokiais padaryti.
Atsimenate
pastabą apie Holokaustą? Tai papasakojęs žmogus buvo giliai religingas,
tačiau buvo tolerantiškas ir be galo geras. Jis buvo labai nuoširdus ir
darbštus. Esu tikras, jeigu jis kada nors išvystų dokumentiką apie
Holokaustą, daugiau niekada taip nekalbėtų. Paklauskite savęs. Argi jūs
nebūtumėte antisemitai, jei viena ir vienintelė jums pateikiamos
istorijos versija būtų Siono išminčių protokolai? Jo kaltė buvo ta, kad
jis buvo neturtingas, atkirstas nuo civilizacijos srauto, žiūrintis tik
Irano valstybinę televiziją ir niekada nemokytas kelti klausimus dėl to,
ką jam nuleidžia valdžia. Jis buvo geras žmogus su klaidingomis
pažiūromis. Jis nebuvo opresorius. Jis niekada negalėjo toks būti. Jis
buvo auka. Jam trūko minčių, kaip kad trūko ir maisto.
Tu, mano
brangus vakarieti skaitytojau, neturi supratimo kokia čia yra visa
apimanti ir smaugianti religija. Paprasčiausiai neturi. Negali
įsivaizduoti, net jei liepčiau parašyti postapokaliptinį romaną.
Nežinai, ką reiškia būti kasdien kažko mokomam mokykloje ir
universitete. Nežinai, ką tai reiškia, kai visa žiniasklaida reklamuoja
religiją 24/7. Nežinai, ką reiškia jausti religiją visur, apibrėžiančią
kiekvieną gyvenimo aspektą, nuo pramogų iki profesijos ir politikos. Ir
neturėti absoliučiai jokios galimybės nepritariančiam balsui.
Pavyzdžiui,
mano tėvai buvo ateistai, tačiau slėpė tai nuo manęs. Jie baiminosi,
kad galiu prasitarti apie tai mokykloje ir užtraukti bėdų. Mokykloje man
buvo įskiepyta religija. Netgi nebuvau normalus musulmonas – buvau
stiprus musulmonas. Tad, kaip žmonės, kurių šeimos yra tokios
radikalios, bus kitokie?
Šis prieštaringumas būdingas
islamofilams. Jų tik juodame ir baltame pasaulyje, jei ko nors
nešlovini, vadinasi, nekenti jų. Jei nurodai kultūros spragas, nekenti
kultūros. Jie negeba atskirti žmogaus nuo ideologijos. Jie nesupranta
gerų žmonių, turinčių blogus įsitikinimus ir remiančių blogus veiksmus.
Nesu
geresnis nei žmonės, kuriuos kritikuoju. Kreipiuosi į jus kaip
nusidėjėlis, ieškantis pasaulietinės atgailos. Man pasisekė, kad būdamas
vaikas, išmokau angliškai. Pasisekė, kad gimiau interneto amžiuje. Tai
vienintelis dalykas, skiriantis mane nuo radikalaus musulmono – sėkmė.
Man buvo suteikta privilegija. Tad esu tik jų AA bičiulis ir vykdau
intervenciją.
Mano vardas Kaveh'as. Esu netolerantiškas,
seksistas, rasistas, homofobas ir antisemitas. Bet sveikstu. Viliuosi.
Jei kada turėsiu dukrą, ji bus geresnė aš. Ji žiūrės man į akis ir sakys
„tėti, tu fanatikas ir aš nesu tokia kaip tu.” Tada ja didžiuosiuosi.
Nesvarbu, kiek besistengčiau, neturiu vilties kada nors galutinai
išvalyti netolerancijos bjaurastį iš savo „sielos“. Bet pasistengsiu
sukurti geresnį pasaulį savo vaikams. Ir pirmasis žingsnis į pasveikimą
yra imlumas ir nearogantiškumas.
Būtent todėl žmonės, tokie kaip
Harrisas ir Maheris, yra mūsų draugai, ne priešai. Tikras draugas
kritikuos tave, kad padarytų tave geresniu žmogumi. Netikras draugas
žers tuščius komplimentus. Nežinau, ar tokie žmonės, kaip Glenas
Greenwaldas yra tikrai neinformuoti ar meluoja, kad skambėtų kaip labai
išsilavinę ir madingi. Bet žinau, kad nieko naudingo mano „religijos
broliams“ iš jų nebus. Žinau, Harriso ir Maherio klausymas turėtų
siutinti. Bet iš jų kažkas pasklis. Tiesa.
Todėl noriu padėkoti
tokiems žmonėms, kaip Richardas Dawkinsas, Christopheris Hitchensas,
Samas Harrisas ir Billas Maheris. Noriu padėkoti jiems už suteiktą
katarsį, kurį suteikė žinojimas, jog laisvajame pasaulyje yra tokių
žmonių kaip aš, besiginčijančių dėl to paties. Ir noriu padėkoti, kad
neapsimeta, kad mano rūpesčiai menkesni, nei kitų. Net jei tėra vienas
besiklausantis musulmonas ir jis ar ji bus įtikinti – po velnių, net
jeigu jis ar ji tik galvoja – pasaulis, mano pasaulis, pasidarė geresne
vieta.
Tema dar neišsemta. Ateityje planuoju parašyti straipsnių,
giliau nagrinėjančius šią temą – kalbančių apie istorines ir kultūrines
šaknis ir geresnės ateities vaistus.
